Mėgstu ir domiuosi Lietuvos istorija, tačiau „Silva Rerum“ suteikė retą (jeigu ne unikalią) progą pasinerti į kasdienybės turinio stokojančių datų, įvykių, asmenų virtinę, kurios ašis – mūsų Vilnius, mūsų Žemaitija, mūsų Nesvyžius. Būtent tas užpildas – iki smulkmenų stebinančios detalės, jų visuma ir iš to gimstanti nuotaika bei sukurtos realybės jausmas yra bene daugiausia įspūdžių paliekanti teksto magija. Tai puikiai veikianti laiko mašina, leidžianti su stiklu tauraus gėrimo (arba ir be jo) nerti į tikrąją Lietuvos praeitį.
Todėl „Silva Rerum“ trilogija privalo būti ekranizuota. Kartu ši užduotis – tai šiandien neįveikiamas iššūkis. Net ir dešimtimis kartų didesnius (nei lietuviški) kino projektų biudžetus valdantys lenkai paslysta ir pagamina tokius niekalus kaip „September Eleven 1683“. Esu bandęs sudarinėti bent netiesiogiai Lietuvos praeitį atvaizduojančių filmų sąrašą, tačiau daugelis iš jų – arba gerokai technologiškai nusenę, arba turinio šlamštas. Tiesa, bene pusė jų pastatyti pagal Henryk Sienkiewicz kūrinius, kurie jau visiškai atitrūkę nuo nūdienos reikalavimų ir naudingi tik kaip romantizmo paminklas. Todėl „Silva Rerum“ ateitis privalo būti kino teatre. Pirmosios trilogijos knygos sėkmė Lenkijoje leidžia tikėtis, kad tai galėtų būti dviejų, o gal net ir trijų (su Baltarusija) bendras projektas.
Nesu literatūros žinovas, todėl galiu klysti, galbūt yra kitų darbų, kurie profesionaliai nukeltų į LDK Aukso amžių. Tokių kūrinių badą kartais galima malšinti tik to laikotarpių lyderių biografijomis. Tarp tokių atmintyje kaip įdomiausia iškyla iš lenkų kalbos išversta ir 2000 metais leidyklos „Vaga“ lietuviškai išleista Jonušo Radvilos istorija (Henryk Wisner, Jonušas Radvila (1612-1655)).
Kuo stiprūs Kristinos Sabaliauskaitės tekstai?
Nuo pat pirmųjų eilučių iki pat trečiojo tomo pabaigos nėra jokių abejonių – autorė yra gyva meno istorijos žinių enciklopedija, kuri turi retą dovaną apie tai pasakoti suprantamai ir paprastai. Kartais atrodo, kad knygoje tiesiog privalo būti ne tik išnašos su įvairių tik istorijoje likusių terminų paaiškinimais, bet ir privalomos iliustracijos, kuriose mažiau su Lietuvos istorija susipažinusiam galima būtų vaizdžiai parodyti, kaip atrodė anuometinių bajorų apranga, papročiai ar daiktai. Skaitant kartais tiesiog kildavo noras šalia atsivertus turėti ir nepakeičiamąją, deja, šiemet jau išėjusios Marijos Matušakaitės „Apranga XVI–XVIII a. Lietuvoje“.
Visus romanus jungia panašus teksto stilius – barokiškai ilgi sakiniai, kartais užimantys net po pusę puslapio, lėtai ir sunkiai virškinamas žodynas, jokios tiesioginės kalbos, o tik pasakojimas vos ne trečiuoju asmeniu. Toks rašymo būdas turėjo būti iššūkis ne tik rašytojai, bet ir redaktoriams, o ką jau kalbėti apie vargšus vertėjus (šiuo metu išversta jau į latvių, lenkų, turkų kalbas).
Autorė dėstymas paremtas trimis realiais LDK lūžių laikotarpiais – Aukso amžių užbaigusį Tvaną, 1707-ųjų marą ir badmetį, XVIII amžiaus vidurio Vilniaus gaisrą. Natūralu, kad užvertus paskutinį trilogijos puslapį kyla klausimas – kada bus ketvirtoji dalis apie Norvaišų likimą LDK subyrėjimo, padalijimų laikmečiu? O verslo logika reikalauja klausti – kada sulauksime istorijos priešistorės, pavyzdžiui, Norvaišų nuotykių Maskvoje XVII a. pradžioje? Giminė – kaip istorijos jungiančioji linija – lengvai leidžia plėtoti pasakojimą, jį papildyti naujomis spalvomis, akcentais, ieškoti naujų draminių elementų ir jų sprendimų.
Ar galima tobuliau?
Pirmajame trilogijos tome įpinta Radvilo Jonušos Kėdainių sutarties versija iki galo neišvystyta – kol kas ji paliekama „snaudžiančios plėtojimo galimybės“ erdvėje, gal net galima supykti, jog ji virsta prisitaikėliško silentium est aureum išraiška. Kartu šis virsmas taikliai kuria bendrą „judėjimo žlugimo link“ atmosferą. Už viso to stovinti bajorų demokratija, politinės diskusijos lieka už širmos.
Knygoms pasirinkti valstybės gyvenimo lūžio momentai palengvina autorės užduotį – lūžiai savaime iškelia moralines dilemas, reikalauja herojams rinktis, kurioje jie pusėje. O kaip jie gyvena ramiais laikais? Kokie iššūkiai, klausimai ir rūpesčiai kankina tada, kai nieko nevyksta?
Meno, dailės, architektūros detalumas trilogijoje kartu išryškina baltas dėmes kitose srityse – verslas, ūkis, buitis, pramogos, kasdienybė lieka tik aptarnaujančiais ir nieko nesprendžiančiais dalykais. Lygiai taip pat karyba virsta tik nykiu lietuvio-ruso išgėrinėjimo Biržuose parodija. Ir jeigu trečiojoje knygoje herojaus ūkiškumas tarsi reikalauti daugiau įžvalgų ir įdomybių, tačiau pasakojimas užsibaigia meilės klausimais.
Antrojo tomo pabaigoje autorė gana įdomiai bando aiškinti bajorų luomo dalią visuomenėje. Nesiveliant į diskusiją, ar iškelta versija atitinka laikmetį, galima tik pastebėti, jog šis dialogas išryškina kitą visos trilogijos pasakojimo būdą – tai yra „vidurinio visuomenės sluoksnio“ požiūris į istoriją ir valstybės lūžio momentus. Čia tik epizodais galima aptikti ir tik netiesiogiai susidaryti įspūdi, kaip įvykius vertina esantys gerokai žemiau arba aukščiau visuomenės luomuose.
Tačiau šios mano priekabės nėra trilogijos trūkumas, o tik noras, kad tokių kūrinių būtų daugiau.
Leave a Reply