„Veidas“ apie tinklaraščius ir jų kaitą

Sausio pradžioje Egidijus Jurgelionis pateikė keletą klausimų, kurie susiję su Lietuvos tinklaraščių padėtimi šiandien ir kryptimi, kur visi jie juda. Sausio 28 d. savaitraščio „Veidas“ numerio 57-59 puslapiuose atsidūręs straipsnis visai vertas dėmesio. Suprantama, iš visų mano atsakymų tilpo vos viena mintis, todėl čia įdedu pilną atsakymų versiją.

Neseni įvykiai (žurnalisto ir tinklaraštininko A. Račo paskelbimas neetišku dėl tinklaraštyje paskelbtos publikacijos) jau ne pirmą kartą viešojoje erdvėje kelia klausimus, ar tinklaraštis yra visuomenės informavimo priemonė. Pagal VIP apibrėžimą VIĮ tinklaraštis lyg ir turėtų būti VIP priemonė, EVIP apibrėžime tinkaraščiai atskiriami nuo VIP. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?

Kad kažkas būtų VIPe, pakanka dviejų požymių – per tą priemonę vyksta informacijos sklaida („skleidžiama informacija“) ir tam procesui nėra ribojimų (t.y. prieiga atvira, „viešai“). Jeigu bet kas, atsidaręs ir suvedęs adresą interneto naršyklėje, gali matyti asmens X įrašą savo paskyroje socialiniame tinkle – to įrašo tinklalapis (techniškai tariant, tuo kartu dinamiškai suformuotas programinis kodas, kurį naršyklė paverčia grafiniu vaizdu) ir yra VIP. Analogiška situacija ir bet kuriame tinklaraštyje – jeigu įrašas viešas, tai ir yra VIP.

EVIP samprata naudojama pasenusiame teisės akte, kuris po Kavkazcenter bylos Konstituciniame teisme turėjo būti peržiūrėtas, bet kol kas yra tiesiog pamirštas. VIĮ naudoja neutralesnę IVIP sąvoką, kuri lankstesnė naujų formų priemonėms.

EVIP apibrėžime sakoma, kad EVIP nelaikomi asmenų privatūs interneto tinklalapiai, kuriuose dedama informacija apie pačius interneto tinklalapių įkūrėjus, jų duomenys, kūriniai, informacija apie jų gaminamą ir parduodamą produkciją, teikiamas paslaugas ir panašiai. Lietuviškos blogosferos pradžioje nemažai autorių tikrai rašė apie save, laisvalaikį ir pan. Tačiau šiomis dienomis skaitomiausi tinklaraščiai keičia stilistiką – tinklaraštininkai rašo apie politiką (racas.lt), rinkodarą (dansu.lt), ekonomiką, IT. Ar tokiu atveju įstatymas nėra senstelėjęs, nes atrodo, jog dabartiniai tinklaraščiai „išlipo“ iš asmenų privatūs interneto tinklalapiai sąvokos ir jau tarsi pateikia kitokią informaciją, nei apibrėžiama nutarime?

LRV nutarime, kuriame ir naudojama EVIP sąvoka, padaryta išimtis dėl privačių interneto tinklalapių yra atgyvena, atėjusi iš 2003 metų, kai net 2000-ųjų ES e-komercijos direktyva visiems atrodė fantastiškas „kažkur veikiantis“ teisės aktas. Ją reikėtų ignoruoti, o remtis IVIP sąvoka, kuri turi tiesioginį atitikmenį ES teisės aktuose „information society media“.

Tinklaraštininkas ir žurnalistas. VIĮ teigia, kad žurnalistas – fizinis asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės organizacijos narys. Tinklaraštininkai, atrodytų, neišsitenka šio apibrėžimo rėmuose. Ar tinklaraštininko statusas gali būti prilyginamas žurnalisto statusui? Kada tinklaraštininkas tampa žurnalistu?

Atsakymas suformuluotas LVAT byloje, kur teismas pasisakė, kad lemiančios šiuo atveju yra aplinkybės, ar fizinis asmuo profesionaliai renka, rengia  ir teikia medžiagą, kurią pats panaudoja veikdamas kaip viešosios informacijos rengėjas. T.y. svarbūs trys požymiai ir jų atlikimas profesionaliai. Kiekvienu konkrečiu atveju tai būtų sprendžiama pagal konkrečias aplinkybes (t.y. net ir atskiro tinklaraščio ar soc.tinklo paskyros įrašo kontekste).

Supaprastinus – kai kurie tinklaraštininkai gali būti prilyginami žurnalistams. Tačiau visi ir žurnalistai, ir tinklaraštininkai yra viešosios informacijos rengėjai, todėl jiems galioja VIĮ reikalavimai. Šiuo metu ŽLEK užėmusi poziciją, jog vertina iš esmės tik žurnalistinį turinį, tačiau pagal Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso normas jie turėtų vertinti ir kitų, t.y. ir viešosios informacijos rengėjų, kuriamą turinį.

2009 m. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patenkino Jūsų prašymą ir įgaliojo LR Seimo kanceliariją akredituoti bei išduoti nuolatinį leidimą įeiti į Seimo rūmus. Pasitikslinimui – ar šiuo atveju siekėte gauti leidimą įeiti į parlamentą, nes jo iš tiesų reikėjo, ar tiesiog norėjote atkreipti dėmesį į teisinės sistemos „spragas“ / neužbaigtumą / nelankstumą?

Dabar jau visiems suprantamu terminu įvardinčiau, kad tuomet tokiu būdu (teisinėmis priemonėmis) trolinau sustabarėjusius ir naujų žiniasklaidos formų nepripažįstančius biurokratus.

Ar gali tinklaraštininko pateikta informacija / nuomonė gali būti vertinama kaip žurnalistinė informacija? Ar jai turėtų būti taikomi tie patys kriterijai, kaip žurnalisto kūriniui, ar tiesiog bendrieji reikalavimai viešajai informacijai? Ar iš tiesų, Jūsų nuomone, tinklaraštininkų vykdoma veikla turėtų tapti nuolatine LŽLEK praktika? Šiuo atveju tinklaraštininkas būtų žurnalistas ar leidėjas? Galbūt žinote, kokia užsienio šalių praktika.

Pagal Lietuvos teisės aktus, kaip jau rašiau, visi tinklaraštininkai, skelbiantys viešus įrašus (t.y. neapribotos prieigos), yra viešosios informacijos rengėjai. Todėl jiems taikytinos ir Kodekso normos. Tačiau tik maža tinklaraštininkų dalis gali būti pripažįstama atitinkanti žurnalistams keliamus požymius. Šis skirtumas svarbus vertinant žurnalistams teikiamas specifines teises ir garantijas (teisė į akreditaciją, šaltinio apsaugą etc.) ir keliant kokybinius reikalavimus paruoštai viešinamai informacijai.

Manyčiau, kad Lietuvoje būtina įstatymų leidėjų iniciatyva ir vieša diskusija, kaip reikėtų keisti VIĮ, pritaikyti jį naujai realybei ir atsižvelgti į Europos Tarybos rekomendacijas dėl naujosios žiniasklaidos sampratos (2011 m. rugsėjo 21 d. patvirtintą Recommendation CM/Rec(2011)7 of the Committee of Ministers to member states on a new notion of media).

Žvilgsnis į ateitį. Kokia, jūsų nuomone, bus / turėtų būti teisinė tinklaraščio ir tinklaraštininko įstatyminė apibrėžtis?

Manau, neišvengiamai turimi sekto Europos Tarybos pozicija ir ieškoti „pakopinio“ (ar laipsniško – angl. „gradual approach“) reguliavimo, kai buvimas žurnalistu ar žiniaskaida vertinamas ne kaip taip-ne, o kaip slanki skalė nuo „visiško ne“ iki „visiško taip“. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju konkretus statusas turės būti vertinamas kaip dalinis ir daugelis tarpinių informacinių paslaugų nebeatitiks tradicinės „žiniasklaidos“ sampratos, o bus laikoma „į žiniasklaidą panašia paslauga“. Tai kelia daugybę naujų klausimų, tarp jų ir svarbesnę kiekvieno piliečio pareigą atsakingai naudotis saviraiškos laisve naujose žinių sklaidos priemonėse. Iš kitos pusės tai atveria daugybę galimybių spartinti keitimąsi informacija, didina pliuralizmą ir leidžia plėtoti skaidresnę demokratinę santvarką.