1987-aisiais pradėjau eiti į Utenos I-osios vidurinės mokyklos 2B klasę. 1990-aisiais klasiokai truputį pasikeitė ir tapau 5A klasės nariu. Taip ir mokiausia iki 1995-ųjų pavasario, kai palikau klasiokus ir išvažiavau į KTU Gimnaziją.
Penktadienį kartu su uteniškiais klasiokais vėl susitikom, tik šį kartą jau paminėjom 10 metų, praėjusių nuo paskutinio mokyklos skambučio. Nors auklėtoja Dalia Pavasarienė laikinai Ispanijoje, tačiau apie šiandienos mokyklą papasakojo nepamainomas direktoriaus pavaduotojas Vilius Nenėnas ir buvęs direktorius, o dabar laimingas mokytojas, Valentinas Eismantas.
Galėjai nuotrauką ir didesnę įmest 😉
įdėjau nuorodą į flickr’ą
Tie kurie issizada savo gymine ,nera pirnaverciai zmones visuomei.Tie kurie sovietinis laikais buvo istikimimi tai sistemai,o dabr vaidina Lietuvos patrijotai ,nera jiems vietos siame laisvame pasaulyje.
Rasau ,nes zinau ,kad Jus savo buryje turit toki zmogu.Jis jusu atzvilgiu yra nuostabus pedagogas,bet zodis “pedagogas” susideda is dvieju graikisku zodziu:’pedos’-vaikas,ir’gogas’-auklejamas,prieziura ir t.t.Gal jis ir yra toks geras ir vertas Jusu atzvilgiu,bet kas liecia jo teta, kuri buvo geriauisia jo tevo sesuo
ir,kuri neteko sunaus/nuskendo/,o jis jai net nepaskambino kad ja paguostu,tai apie kokius pedagogus galim kalbeti,kurie ziuri tik save.
Kaip jis kaip pedagogas gali auginti kartas ir diegti meile tarp k
rku,bei tautu kai jis savo seimoje ta augino atvirksciai?