Mažas biurokratų dalykėlis

„Mažos dovanėlės stiprina draugystę“ – moko liaudies išmintis. Tačiau apie draugystę su biurokratžmogiais geriau nekalbėti. Nei jie mūsų liaudies dalis, nei jie išmintimi gali pasigirti – tai tiesiog priešiški ir liaudžiai kenkiantys į žmones panašūs gyvūnai.

Vienas iš tų gyvūnų vadų ne taip seniai buvo pasiruošęs tapti e-biurokratu, suprask – efektyviai dirbančiu ir naujausias technologijas naudojančiu biurokratu. Tas vadas, vardu Gediminas, net buvo savo charizma įtikinęs, jog tikrai gali prasidėti kažkokie pokyčiai, jog biurokratų koridoriuose padvelks gaivūs vėjai ir kavos gėrimai liks tik giliausioje atmintyje.

Prieš pora savaičių teko pačiam išbandyti, kiek tie vėjai tikti, ar retorikos Heraklis sugebėjo išmėžti senąsias biurokratų arklides.

Užduotį biurokratams turėjau labai paprastą – kad visagalė Lietuvos Respublikos biurokratų informacinė sistema įtrauktų į savo informacijos vandenynus žinutę apie kunigo palaimintą dviejų Lietuvos piliečių ir Romos katalikų bažnyčios narių santuoką.

Pirmas biurokratžmogių klūptelėjimas – nors Lietuvos religinių bendruomenių suteikti santuokos sakramentai jau senokai turi teisinę galią, tačiau kažkodėl galingasis biurokratinis aparatas nepasitiki tų pačių religinių bendruomenių šventikais – besituokiantieji privalo patys asmeniškai: a) paimti iš šventiko šio kruopščiai užpildytą specialios formos anketą; b) abu kartu gyvai pristatyti į Civilinės metrikacijos skyrių; c) užpildyti formą, kuri iš esmės identiška [a] punkte gautajai ir atneštajai; d) pateikti gimimo liudijimus (tarsi Civilinės metrikacijos skyrių biurokratžmogiams nepakaktų asmens dokumentų, tarsi tų – bazinių – nebūtų Valstybės registrų sistemoje).

Antras nuolankumo visagalei Valstybei metas – pasipinigavimas. Gal net neverta pasakoti, jog Civilinės metrikacijos skyriai valstybine rinkliava apsidraudžia nuo per didelio santuokos liudijimo prašančiųjų antplūdžio. Juk iš tiesų – 15 litų mokestis apsaugo, kad kokie nors entuziastai nepradėtų jo nuorašų prašyti kas antrą dieną. Tik vat bėda, kad man, prašančiam tokio liudijimo pirmą kartą, tas 15 litų mokestis nei į tvorą nei į mėtą… Ar per mažai mano mokėto Gyventojų pajamų mokesčio litų, kad dar reikėtų papildomų 15 litų? Dar būtų kokie 200 Lt ir auksu siuvinėtas liudijimas – suprasčiau… Dabar tik tragikomiška, kai efektingai kompiuterius bildenančios ir bildenantys biurokratžmogiai sugeba pasakyti, jog internetu daryti pavedimai netinka – būtinai reikia raštu patvirtintos pavedimo kopijos. Vargšai… vargšai tie biurokratai. Kiek jų dar laukia kelių ir klystkelių per e-miškus ir e-pelkes. Tiesa, keista, jog Policijos departamentas sugebėjo analogišką užduotį įveikti gana lengvai dar prieš keletą metų.

Tretieji biurokratijos spąstai itin gudrūs. Galite net patys paskaičiuoti. Kažkoks itin galvotas biurokratžmogis sugalvojo, jog religinių bendruomenių dokumentus apie santuoką reikia pateikti per 10 kalendorinių darbo dienų nuo įvykio. Tarkim, Jūsų santuoka vyko šeštadienį. Civilinės metrikacijos skyrius religinių bendruomenių dokumentus priiminėja antradieniais ir trečiadieniais (pirmadieniai – išeiginės, o nuo ketvirtadienio – matyt, šiaip sau nedirba). Tad savo povestuvinę kelionę turite arba a) pradėti iš karto po santuokos sakramento ir sutrumpinti iki savaitės, arba b) pradėti po geros pusės savaitės po santuokos. Kitaip Jūsų religinės bendruomenės patvirtinta santuoka valstybei yra niekinė. Ir biurokratžmogiams nusispjaut į Jūsų norus kopinėti medų. Pirmiau – duoklė valdovui (tpfu, Valstybei ir biurokratams), tik po to paprasto piliečio interesai.

O kaip viskas būtų valstybėje, kuri rūpinasi savo piliečiais? Kaip turėtų dirbti valstybės mechanizmai, kad užtikrintų sklandų piliečiams svarbių gyvenimo įvykių „įforminimą“? Kaip valstybė galėtų sveikinti savo piliečius, o ne įkalinti juos į beprasmiškų kafkiškų „Procesų“ vykdymą?

Tereikia pasitikėti ne tik religinių bendruomenių galimybėmis suteikti santuokos sakramentą (ar atlikti kokį kitą panašaus pobūdžio aktą), bet ir priimti šių bendruomenių lyderių informaciją. Juk pakaktų, kad kurjerio paslaugas atlikinėjantys sutuoktiniai šią funkciją perduotų paštui. Jau minėjau, kad šventikai ir dabar pildo specialias nustatytas formas, tad kodėl Civilinės metrikacijos skyriai iš jų šios informacijos negalėtų priimti registruotu paštu (jeigu jau speciali internetinė prieiga būtų kosminis biurokratžmogių laivas)? Kitas (ir paskutinis!) protingos Valstybės žingsnis būtų perdėm paprastas – sutuoktinių pasirinktu adresu (nepasirinkus – pagal vieno iš sutuoktinio deklaruotą gyvenamąją vietą) būtų išsiunčiamas gražus sveikinimas su tikru atitinkamos savivaldybės mero parašu (ne tiek jau daug tų santuokų šiais laikais). O valstybinio santuokos liudijimo prisireiktų tik tiems, kurie save laiko netikinčiais.

Aišku, tokia santvarka netiktų biurokratžmogiams – jie prarastų savo svarbą, privalėtų dirbti sparčiai ir efektyviai, o tarybinio ZAGS‘o atgyvenos savo tarybine patirtimi galėtų auklėti savo anūkus. Vis daugiau naudos būtų.

Paskelbta vz.lt