Skirtumas tarp trumpos ir ilgos distancijos

Šį šeštadienį 11 val. išbėgsiu į ketvirtą savo maratoną. Kaip ir visada, 42,195 kilometro – tik simbolis, tik tikslas, kurio siekiame. Kiekvienais metais man maratonas vis labiau primena kiekvieno iš mūsų gyvenimo kelią. Sėkmės, klaidos, nuopoliai ir pakylimai, prastas pasiruošimas ar nuoseklus darbas. Dar daugiau – maratonas atsijoja žmones ir jų vertybes. Jeigu tektų kada ieškoti porininko žvalgybai, tikrai norėčiau kandidatus pirmiau pamatyti maratono distancijoje.

42 tūkstančiai 195 metrai puikiai leidžia pažinti ir patiems save. Ties kuriuo gyvenimo laipteliu kluptelim? Ar sugebam atsitiesti? Ar randame jėgų, kai, atrodytų, visos paliko? Ar sugebame nekreipti dėmesio į nesvarbias smulkmenas? Ar galime žingsnis prie žingsnio sudėlioti visą ilgą ilgą kelią?

Kaip ir turi būti, maratonas – tik maža tikrojo gyvenimo, kurį čia visi žaidžiame, dalis. Štai Graikija dega (dabar jau beveik galima sakyti „degė“). Juokinga, kai rimti pagyvenę žmonės rauda į televizijų kameras, o neskuba kasti apsauginių griovių ar paleidinėti „priešinę ugnį“… Būtent tokius vaizdus rodė Graikijos televizijos kanalai Kretoje, būtent su tokiais žmonėmis neičiau į žvalgybą. Keista, kad maratonas atsirado Graikijoje.

O Kreta… tik akmuo vidury jūros. Dabar ant jo pora miestelių, pora viešbučių ir pėdsakai civilizuotų (savo laikmečiui) žmonių. Pėdsakai kelių tūkstantmečių senumo. Per tą laiką mūsų Lietuva būtų suspėjusi susikurti ir išnykti kelis kartus. Tiesa, ir iš tos andainykštės Kretos civilizacijos tik sugriuvę rūmai ir telikę. Dabar tai – nuobodokų pietiečių kraštas, kurių pagrindinis pragyvenimo šaltinis – kuo brangiau parduoti prekę kvailiems europiečiams. Galėdamas palyginti, vienareikšmiškai siūlyčiau rinktis Kataloniją, o ne Kretą. Kaina ta pati, o paslaugų ir atrakcijų lygis visiškai kitas. Ciniškos pastabos apie Kretos „įžymybes“:

• Kreta – dulkinas kaimas;
• Heraklionas (sostinė) – Vilniaus priemiestis;
• graikiškos salotos – pomidorai su agurkais, ant kurių uždėtas 5x3x1 cm fetos sūrio gabalas ir pridėtos trys alyvuogės;
• Chania – „Kretos Venecija“ ganėtinai nusmurgusi, automobilių parkavimas tragiškas, atrakcijų praktiškai nėra;
• Samarijos tarpeklis – vienintelis tikrai dėmesio vertas objektas, įspūdinga kelionė net iki tarpeklio;
• plynaukštės – gražu, ypač, kai naujus kelius kalnuose Kretoje tiesia vokiški evrosojuzo pinigai;
• vietinis alus – jeigu automatizavimas ir standartizacija toliau plėtosis alaus pramonėje, tai toks birzgalas netrukus bus ir Lietuvoje – remkime Biržų aludarius!
• Vai paplūdimys – kai žmonės neturi ežerų, tai gali džiaugtis gulėdami ir ant smulkių akmenų;
• Knoso rūmai – Brazauskui Kretoje statytų paminklą, nes labiau sufabrikuotos realios istorijos dar neteko matyti;

• vynuogynai – kodėl tokių skanių vynuogių niekas neveža į Lietuvą?
• Malaka paplūdimys – kai neturi smėlio, tai gali grožėtis ir purvu prie jūros;
• Santorinis – „vulkaninė sala“ aitrina vaizduotę, tačiau baltus namukus su mėlynais stogais pirmiau reikėtų nušveisti ir pablizginti, tik tada rodyti turistams.

Kretą prilyginčiau mėgstantiems bėgti trumpas distancijas – čia nereiki ištvermės, nebūtina galvoti, kas bus po metų ar poros, ką pagalvos atvažiavęs turistas ir kokią žinią jis parveš namo. Bėgantiems trumpą distanciją svarbiausia pasiekti tikslą, įvykdyti normą, gauti maksimalų pelną. Tolimi tikslai tokių nevilioja, jie nenusiteikę ilgai ir nuosekliai žengti žingsnį po žingsnio. Matyt, todėl Kreta ir pralaimi…