Ką tik baigiau skaityti Malkolmo Gladvelo knygą „The Tipping Point“. Pagrindinė dėmesį apžvalgininkas skiria socialinėms epidemijoms – mados atsiradimui, savižudybių augimui, rinkodaros priemonėms ir pan. Nors galima būtų ginčytis, kad moksliniu požiūriu išvadoms trūksta sistematiškumo (t.y. visa knyga yra atskirų nesusijusių mokslinių tyrimų – t.y. galimai egzistuojant didelėms tyrimų tarpusavio išvadų derinimo paklaidoms), tačiau kai kurios pagrindinės išvados priimtinos. Pavyzdžiui, socialinių epidemijų dalyvio rolė „žinios platintojas“, „žinios lipnumas“ ir pan.
Pagrindinis suintrigavęs pavyzdys – nusikalstamumo dinamika Niujorke devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Remdamasis keliais autoriais M.Gladvelas teigia, jog maži nusikaltimai iššaukia stambesnius. „Sudaužytų langų“ hipotezė teigia, esą jeigu jūsų aplinkoje yra vienas išdaužtas langas ir jo nesutaisysite, tai netrukus kažkas išdauš antrą, po to trečią, vėliau pradės apiplėšinėti, o gal net ir nužudys. Autorius pateikia Niujorko metropoliteno pavyzdį, kai nusikalstamumas buvo sumažintas dėl poros nesusijusių „mažmožių“: policija pradėjo nuosekliai gaudyti ir bausti piliečius, važinėjančius be bilietų, o metro vagonai buvo nuolatos valomi – naikinami grafiti, taisoma įranga ir pan. Visa tai lėmė, kad bendras nusikalstamumas metropoliteno valdose kardinaliai sumažėjo.
Tad, pavyzdžiui, ką galėtų reikšti daugelio mūsų vairuotojų (ir keleivių) ramiai pro automobilių langus mėtomos nuorukos ir šiukšlės?
Sveix Liutikai,
graziai cia ziuriu isirenges:] ir rimtom temom cia metotes. Ar ekonominem roblemom uzsiiminejat?
Puiki patirtis kurią būtinai reikėtų pritaikyti Lietuvoje.
Tačiau teisėsaugininkai (policija, teismai, seimūnai ir t.t.) turi tapti pavyzdžių ir tikrai teisinės valstybės atstovais, nes kol kas yra atvirkščiai (turbūt kokie 57-60% yra pvz., kad teisė galioja tik pensininkams ir studentams).
Kaip padaryti, kad teisėsaugininkai laikytųsi teisės? Štai kur problema.
Sutinku, kad numesti nuorūką švarioje gatvėje sunkiau, nei ten kur jau voliojasi kitos. Čia jau kaip mama išauklėjo. Ką daryti jei mama, nesako moralinių pamokslų, ir net pavyzdžio nerodo. Tėvas, paprastai rodo pavyzdį, kaip šaunu nekreipti dėmesio į jokias "gero elgesio" taisykles. Mokykla, net jei turėtų gerų norų, neturi autoriteto. Ir retas skaito tokias knygas kaip "Broken Window".
Kad nuo mažų nusikaltimų progresuojama iki didesnių, manau logiška. Kai numeti nuorūką gatvėje, negerbi kitų žmonių , kurie naudojasi ta gatve. Jei negerbi, gali ir primušti (silpnesnį). O pavogęs milijoną, neabejotinai ginsi "savo" pinigus ir asmeninę laisvę, ne tik melu, bet jei reikės, tai ir žmogžudyste.
Vienintelė išeitis balsuoti už partiją, kuri pažadės, kad iš biudžeto lėšų nupirks kiekvienam Lietuvos gyventojui (įskaitant ir vaikus, einančius į mokyklą), po automatinį ****oletą ir šovinių dėžę. Kai išsišaudysim, o išlikę pradės badauti bei vaikščioti basi, manau, tie išlikusieji susitars dėl bendro sugyvenimo taisyklių. Supras, kad norint pagerinti savo gyvenimo kokybę, teks tų taisyklių laikytis. Kas nesupras ir nesilaikys, bus nušautas bendru piliečių (jau piliečių) sutarimu. Taisyklės sudėtingės, atsiras galimybė pasidalinti darbus. Vieni augins maistą, kiti gamins batus. Ir benruomenė vėl klestės ir progresuos, kol nežmirš, kad jie tai pasiekė, todėl kad laikėsi sutartų taisyklių.
Istoriją rodo, kad klestėjo tos visuomenės, kurios laikėsi sutartų ir Dievo "patvirtintų" bent jau 10-ties taisyklių. Atrodo, islamo bendruomenė perspiaus krikščioniškąją.
Smulkūs nusikaltimai yra svarbesni „visuomenės degradavimui“ nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Iš tiesų, tas išdaužtas langas tai „pranešimas“ kitiems, kad toks elgesys yra „normalus“ ir nebaudžiamas. Minia visada paiso „nerašytų elgesio“ normų. Taigi, matote pavyzdį, matote pranešimą – ir jūs galite daryti tą patį.
Tada kyla klausimas, jei padarysiu didesnį nusikaltimą ar taip pat būsiu nenubaustas, jei taip, tai kur nebaudžiamumo riba? Galiausiai paaiškėja, kad sunkius nusikaltimus sunkiau išaiškinti ir nusikaltėlius nubausti…