Kas palaidojo A.Brazauską

Kodėl premjeras tapo toks pažeidžiamas.

Koalicija – socialdemokratai, Darbo partijos nariai, socialliberalai,
valstiečiai. Tokia įtakos eilė buvo rikiuojama iki lemtingųjų Seimo
balsavimų dėl komisijos sudarymo. Dabar koalicija – Darbo partijos
nariai, socialliberalai, valstiečiai. Būtent iš koalicijos lengva ranka
galima braukti socialdemokratus. Ne, jie nepasitraukė. Jie tiesiog
dingo iš politinės arenos, sulygino save su žeme. Ta „didžioji,
nesužeidžiamoji ir nenugalimoji” partija išnyko.

Buvusių socialdemokratų šalininkai tegu ieško šūkio reanimuotis, tačiau
opozicija turi neatremiamą transparantą: „Socdemai pridengia
nusikaltėlį”. Įdomiausia, kad lygiai tokį pat sakinį patylomis
rinkėjams šnibždės ir Darbo partija, vedama Viktoro Uspaskicho. Prieš
rinkimus ištraukę tvarkingą diplomo originalą Darbo partijos nariai
turės „moralinę teisę” smerkti buvusius sąjungininkus.

Ką politinėje komunikacijoje reiškia „pridenginėjimas”, geriausiai
atskleidžia Vytenio Andriukaičio pavyzdys. Seimo neapgintas, mandato
atsisakęs buvęs parlamentaras yra priverstas prisijungti prie politikų,
itin artimai bendradarbiaujančių su Rytų kaimynų finansuojamomis
organizacijomis. Panašaus likimo Virginijus Martišauskas berods jau
turi sukaupęs pakankamai džiūvėsių belangiam gyvenimo būdui.

Net ir tuo atveju, jeigu visas komisijos vajus buvo tik įžūlus
konservatorių revanšo siekis, kuriuo norėta smogti propagandinį smūgį
koalicijos vadui, tai tiek koalicija, tiek socialdemokratai, tiek ir
pats socialdemokratų lyderis neatlaikė net pačios kampanijos pradžios.
A.Brazauskas teigia įsižeidęs vien dėl paties klausimo formulavimo.

Deja, aikštingumo rodymas viešajame diskurse naudos neduoda, o šiuo
atveju akivaizdžiai tapo slystelėjimo priežastimi. Ir anksčiau
A.Brazauskas yra pasakęs daugybę keistų frazių, tačiau jas sėkmingai
„švelnindavo” patarėjai, svarbesniais atvejais alternatyvią nuomonę
pareikšdavo Gediminas Kirkilas, o viskas buvo baigiama iškilmingu
A.Brazausko pozicijos pakeitimu po partijos Prezidiumo sprendimo.

Kodėl šį kartą modelis neveikė arba nebuvo naudojamas? Ramiai sau
rapsus sėjančio ūkininko versija paprasta – A.Brazauskas yra uodegą
įmerkęs, todėl teisinėmis priemonėmis slepia įrodymus. Tai paaiškina,
kodėl sprendimas nekeičiamas, o komisija lieka nesudaryta. Tačiau verta
nagrinėti kitas galimybes.

Pirma, tai Darbo partijos narių sąmokslas (arba kerštas už Viktoro
„diplomą”). Siekiant įgyvendinti tikslą, įtraukiama A.Brazausko aplinka
ir Ministras Pirmininkas iš tiesų pradeda galvoti, kad sudaryti
komisiją jam – tai prilyginti nušalintajam Rolandui Paksui, iš nuopelnų
sąrašo išbraukti visas tarybiniais metais statytas gamyklas ir klotus
kelius. Taip besijaučiantis premjeras „daro tvarką” savo partijoje,
Darbo partijos nariai jį tyliai palaiko, o purkštaujantiems
socialliberalams leidžiama turėti „garbingąjį” Algirdą Monkevičių.
Valstiečiai – kaip visada – lieka pekeliūniškame užribyje.

Antra, tai „LUKoil” koziris. Ivanas Paleičikas, kaip ir vietinis
Valstybės saugumo departamentas, nuosekliai kaupia didesnes ar
plonesnes „bylas” visiems pagrindiniams politikams. Rytams dažnai
prijaučiantis A.Brazauskas – puiki žuvelė, užkibusi „per skrandį” –
t.y. bufetą. „Williams” laikais kelią pastojo geriau vietinius „pinigų
skirstymo” įpročius išmanęs Juozas Kazickas, o dabar reikalai turėjo
klotis gana sklandžiai.

Koalicija, Ministras Pirmininkas, ūkio ministras – visi „savi”.
Procesui įsibėgėjant taktiniais šachmatų partijos sumetimais paaukojama
„valdovė” – Viktoras Uspaskichas. A.Brazauskas lieka šiek tiek
švaresnis, jo balsas turėtų būti įtikinamesnis. Deja, vėl koją pakiša
vakarietiškais pinigais žiniasklaidą pakuriantys konservatoriai –
tiesiog ištraukiamas kažkoks popierius.

Susitarti nepavyksta, tenka eiti „va bank” – pagrasinti aukoti
A.Brazauską. Šis išsigąsta ir Kremlius „LUKoil” kąsnį atiduoda
bendrovei „Gazprom”.

Trečia, tai opozicijos rezgamos pinklės. Kaip jau minėta, tokios
kampanijos tikslas būtų sumenkinti koalicijos vadovo pozicijas, sukurti
nuolatinį informacinį srautą, kuris generuotų neigiamas žinias bei
įtarimus apie nesąžiningą „Draugystės” viešbučio privatizavimo procesą.

Subūrus komisiją jos darbui būtų skiriama itin daug žiniasklaidos
dėmesio, kuriami tam tikri įvykiai (pavyzdžiui, dozuojant informaciją
ir ją pateikiant tam tikrais laikotarpiais, telkiant dėmesį į tam
tikras problemas). Tikėtina, kad tokia kampanija turėtų trukti iki pat
savivaldos rinkimų. Įprasta, kad komisijos veiklos terminas gerokai
trumpesnis, todėl procesui atgaivinti 2006–ųjų antrąjį pusmetį būtų
kuriamas naujas procesas žinių srautui kartoti.

Neturint pakankamai informacijos sunku spręsti, kuri iš versijų gali
būti panaši į tiesą, tačiau akivaizdu, kad socialdemokratų ir
koalicijos spendimas A.Brazauską padarė labiausiai pažeidžiamu asmeniu
dabartinėje Vyriausybėje.

Prisimenant pirmosios Rolando Pakso komisijos formuluotę, tai tapo
dingstimi pradėti apkaltos procesą. Ar būsime nuoseklūs, ar tyliai
palauksime, kol pūvanti koalicija truputį pasmirdės ir išnyks?

Išspausdinta www.atgimimas.lt