Abiejų Tautų Respublika vėl nugalėjo Maskvą

Karaliaučiaus 750-osios metinės tapo puikia proga įsitikinti, kad Lenkijos
karalystės bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąjunga tęsia savo kovą su
autokratine Maskvos kunigaikštyste. O senosios Europos atstovai į istorijos
pažymių knygelę dar kartą gavo po dvejetą.

Kaip teisingai pažymi kolega Vytautas Rubavičius,
demokratinėse valstijose užaugęs mūsiškis prezidentas liko bene vienintelis tarp
bent kiek galios turinčių Lietuvos politikų, viešai parodžiusių savo neigiamą
požiūrį į jau visiškai nebesivaldančius dabartinius Maskvos Kremliaus
šeimininkus. Tiesa, šį kartą iš tiesų pagirtinas ir vienas paskutiniųjų
socialliberalų – užsienio politikos kasdienybę darbais grindžiantis Antanas
Valionis.

Į Karaliaučiaus metines žvelgdami šiek tiek plačiau pirmiausia turėtume
gedėti. Gedėti bendras baltiškas šaknis turinčių prūsų, kuriems Karaliaučiaus
įkūrimas primena tuos pačius Kryžiuočių ordino pančius, numalšintus sukilimus,
sunkiu metu į pagalbą neatskubėjusius brolius lietuvius, žemaičius, jotvingius.
Gerhardo Schroederio dalyvavimas šventėje – tai vokiečių okupantų tęstinis
žygis, simboliškai atmenantis Dievo vardu skleistas žudynes.

Tačiau gedulą ir pilkas mintis praskaidrino amžinojo Abiejų Tautų Respublikos
priešo Maskvos pozicija ir de facto pralaimėjimo pripažinimas. Tik taip
galima vertinti Karaliaučiaus senjoro – ATR valdovo – tradicijas tęsiančių
Lenkijos ir Lietuvos vadovų nepakvietimą. Pyktis, kurį jaučia dabartiniai
Karaliaučiaus šeimininkai, simbolizuoja susierzinimą ir savo padėties
beviltiškumo supratimą.

Vladimiro Putino keiksmai rodo ne humoro jausmą, o suvokimą, jog artėja
metas, kada Potsdamo
konferencijoje Rusijai „iki taikiai suorganizuotos konferencijos“ suteikta
Kaliningrado sritis taps sudedamąja demokratinės Europos, o ne autokratinės
Maskvos dalimi. Ir kad artėja metas, kai po sovietų padu prispaustos tautos
sugebės atvirai prakalbėti ne tik apie savo okupaciją, bet ir apie Helsinkio baigiamojo akto neteisėtumą.
Vienam pamatinių teisės principų – sine me de me (be manęs apie mane) –
prieštaraujantis teisės aktas neturi galios. Ir artėja laikas, kai net ir
Lietuva turės išdrįsti pasakyti, ko neišdrįso pasakyti 1990 metų kovo
11-ąją.

Bebaigiant verta paminėti, kad Karaliaučiaus klausimas tapo dar vienu sunkiu
istorijos egzaminu pagrindinėmis savo vadinančioms Europos valstybėms. Per
pasaulinius karus taip ir neišmokusios, kad taikią Europą sukurti galima tik
įsiklausant į visų europiečių nuomonę, jos toliau kartoja klaidas ir dalyvauja
trupančios Maskvos spektakliuose. Net jeigu ir visiškai užmirštume baltiškuosius
prūsus, tai aiškiau nei aišku, kad mažiausiai Prūsijoje turėtume tikėtis
slaviškų ir ypač maskvietiškų motyvų.

Paskelbta www.omni.lt