Lietuvos va(l)dovų keliai į Maskvą ir takeliai Maskvoje

Istorija kaip nė vienas kitas
klasikinis mokslas yra stipriai ideologizuota. Mūšiai gali būti ne
„triuškinamai pralaimimi“, o „garbingai paliekamas kovos laukas“.
Sutartys gali „nebeatitikti laikmečio sąlygų“, o ne tiesiog būti
„sulaužomos“. Palikuonys ir pasekėjai gali „klaidingai interpretuoti
istoriją“, o ne „ginti protėvių atmintį“.

Pretenduodami į senųjų
LDK tradicijų legitimių tęsėjų vaidmenį šiandienos pasaulyje, privalome
ir deramai formuluoti istorinius argumentus. Šiandien verta priminti
bent dvi istorijos skirtingai traktuojamas formuluotes.

Pirmoji
– apie Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinių minėjimą Maskvoje. Bent
taip tą renginį vadina Maskvos Kremlių šiais dešimtmečiais užimanti
šutvė. Iš senosios Lietuvos pozicijų tokį renginį turėtume vertinti
kitaip – kaip savo pagrindinio konkurento slavų apgyvendintose
teritorijose pagrindinės XX amžiaus geopolitinės pergalės sukakties
minėjimą.

Naivu būtų tikėti, kad nacizmas ar stalinizmas buvo
pirmieji totalitarinio valdžios viešpatavimo simboliai. Totorių ordų
nušluotos teritorijos, kazokų būrių sudeginti kaimai ar JAV
nepriklausomybės karių išniekinti indėnai – istorijos dėmės, plitusios
nuo neatmenamų laikų. Tai, kad jų baisumas didesnis už rudąjį ar
raudonąjį marą – tik mūsų trumparegiško istorinio žvilgsnio kaltė.

Panašių
„antrųjų pasaulinių karų“ Maskvos valdovai patyrė ir daugiau – nuo pat
pirmosios regioninio lyderio vaidmenį suteikusios pergalės prieš
Didžiojo Naugardo pseudodemokratinę santvarką XV amžiuje, XVI amžiaus
pergalės prieš Kazanės chanatą, pergalės skonį atnešusių „lygiųjų“
prieš švedus XVII-XVIII amžiuje, „neįveikiamųjų“ įvaizdį suteikusios
paneuropinės Napoleono katastrofos, XIX amžiaus pergales prieš osmanų
įtaką pietinėse teritorijose.

Todėl save gerbiantys Antrojo
pasaulinio karo pabaigtuvių iškilmių dalyviai šalia Kremliaus sienų
turėtų pagerbti savo protėvių atminimą. Jacques‘as Chiracas (Žakas
Širakas) galėtų pasimelsti Kulikovo lauke, po to kartu su Turkijos
premjerais Recepu Erdoganu (Redžepu Erdoganu) ir anglų Tony Blairu
(Toniu Bleru) padėti gėlių Krymo karo aukoms, demokratinių principų
sargyboje stovintis George‘as W. Bushas (Džordžas V. Bušas) turėtų
nusilenkti Didžiojo Naugardo demokratų lėšomis statyto Šv. Sofijos
soboro ikonoms, Japonijos premjeras – nusifotografuoti Kurilų salų
(taip ir negrąžintų Japonijai) fone, Viktorui Juščenkai derėtų pasakyti
griežtą žodį apie Rusijos carus, netesėjusius nepriklausomybės pažadų
Bogdanui Chmelnickiui, o Gerhardas Schroederis (Gerhardas Šrioderis)
galėtų žingsniais išmatuoti tuos 32 kilometrus, jo pirmtakams likusius
iki raudonų plytų Kremliaus sienos.

Lygiai taip pat
nepriklausomos visų Lietuvos gyventojų, o ne tik bajorų, respublikos
vadovas Maskvoje turėtų gėlių padėti prie Kremliaus vartų, į kuriuos
kalaviju tris kartus beldėsi Algirdas. Po to reikėtų aplankyti cerkvę,
kurioje caras klūpėdamas ant kelių meldė Abiejų Tautų Respublikos
pasiuntinius amžinos taikos. O šio takelio Maskvoje paskutinis akcentas
galėtų būti Andrusovo paliaubų dokumento kopijos įteikimas Vladimirui
Putinui su prašymu grąžinti laikinai užimtas Kijevo Rusios žemes.

Antroji
istorikų būrimo iš padrikų šaltinių sritis – tai pakeliui į Maskvą
plytinti didžiulė erdvė, šiomis dienomis save Baltarusija vadinanti.
Praplikęs kolūkio pirmininkas remia įvairias mokslinę fantastiką
primenančias pasakas, todėl vos už 100 kilometrų nuo Vilniaus įsikūręs
Naugardukas skelbiasi esąs Mindaugo karūnavimo vieta, nors įrodymų
niekas pateikti negali.

Tačiau baltarusių ambicijos vadintis
tikraisiais senosios Lietuvos tradicijų perėmėjais turi loginio
pagrindo. Vertėtų suskaičiuoti vien tik LDK ar ATR laikus menančius
istorinius architektūros paminklus – akivaizdžiai gautume į kaulus, o
ir patys negalėtume paaiškinti, kodėl, pavyzdžiui, tokių „lietuviškųjų“
didikų kaip Radvilos daugiau dvarų rastume šiandienos Baltarusijos
teritorijoje

Baltarusija de facto jau tapo šiandienos Lietuvos
išbandymu – kiek dar esame pajėgūs savo vadybiniais sugebėjimais
nurungti slaviška mešką. Neperdedant galima teigti, kad būtent
Baltarusija, o ne Ukraina yra ir raktas į Maskvą. Totorišku krauju
augusi kazokų nacija pakluso tik tokiam pat galvažudžiui Vytautui –
Liublino unijos užmestą lenkų jungą kazokai tenešė pusšimtį metų.

Takelį
į Maskvą grįsdami senuoju Vilnius – Vitebskas – Orša – Smolenskas –
Maskva maršrutu, susiduriame su kol kas neišsprendžiamu galvosūkiu –
kaip lygus su lygiu galinčių diskutuoti baltarusių inteligentų trūkumu.
Tik demokratijos ir nepriklausomybės sąlygomis vykdomi baltarusių
istorikų tyrimai galėtų atkurti tą kažkada daug tvirtesnį tiltą (nei su
lenkais), jungusį mūsų tautas.

O kol kas privalome apie istorinę
tiesą kalbėti ir ją į akis rėžti šiuos kursus mokykloje praklausiusiems
vis mažėjančio pasaulio gyventojams.

Paskelbta www.omni.lt