Dar visai neseniai kartu su Lietuvos vadu triumfavęs Artūras
Zuokas vaikšto peilio ašmenimis. Ir ne tik už savivaldybės lėšas
kelionėmis į kaimyninę Lenkiją kurdamas savo Vytauto Didžiojo pasekėjo
įvaizdį. Vaikšto ašmenimis, nes paskutinių naujienų gūsis gali lengvai
užgožti visus tuos pasiekimus, kauptus per palyginti neilgą
administratoriaus-politiko karjerą.

Skaitau 2003 metų balandžio
mėnesio jaunųjų liberalų pranešimą jų interneto svetainėje: “Šimtai
vilniečių ir iš kitų miestų atvykusių žmonių šeštadienį plūdo į šalia
Prezidentūros esančią S. Daukanto aikštę, kur reiškė protestą prieš
Artūro Zuoko neišrinkimą Vilniaus meru. […] Tai nepaskutinė akcija,
vyksianti šeštadienį. Vilniuje, Rotušės aikštėje, 16 valandą rengiama
pilietinė akcija-koncertas “Prieš sąmokslą – už Lietuvą”. […] Žmonių
nepasitenkinimą sukėlė trečiadienį vykę mero rinkimai, kuriuose
liberalas A. Zuokas pralaimėjo socialdemokratui Gediminui Paviržiui”.

Tuos
įvykius apžvalgininkas Audrius Bačiulis savaitraštyje “Veidas” jau
vertino kaip pilietinės visuomenės apraiškas: “Dar svarbiau tai, kad
abiejuose mitinguose – tiek S. Daukanto aikštėje prie Prezidentūros,
tiek Rotušės aikštėje – masiškai dalyvavo jaunimas. Karta, gimusi dar
sovietmetyje, tačiau užaugusi jau laisvoje Lietuvoje, atėjo pasakyti,
kad senių politinės intrigos jai nusibodo. Tai taip pat esminis
reiškinys, rodantis, kad šalies politiniame gyvenime bręsta svarbios
permainos”. Dar džiugiau komentavo politologas Vytautas Radžvilas:
“Pats reikšmingiausias ilgalaikis padarinys yra tas, kad mūsų visuomenė
prabudo ar bent jau akivaizdžiai bunda. Tai reiškia, kad į politiką
ateis visiškai nauji veiklos ir pačių politikų pasirinkimo kriterijai”.

Džiugu,
kad trijų tūkstančių minia sugebėjo atsverti politikų sprendimus,
tačiau kaip ta minia būtų pasielgusi, jei būtų žinojusi apie bent dalį
dabar paviešintų “Rubicon” vadovų ir tuomet frakcijų nuomonei įtaką
dariusių politikų pokalbių?

Itin tragikomiškai skamba jaunųjų
antipopulistų anuomet skelbtas perspėjimas saugotis valdžios “kabinamų
makaronų”. Akciją organizavęs “antipopulistinis frontas”, kurio
įkūrėjais skelbėsi Lietuvos studentų sąjunga, Demokratinės politikos
institutas, Studentų teisininkų asociacija (ELSA), Tarptautinių
santykių ir politikos mokslų instituto studentų korporacija “RePublika”
ir kitos nevyriausybinės jaunimo organizacijos, turėtų rimtai
pasvarstyti, ant kieno “kabinamų makaronų” jie užkibo, kai “liko
nepatenkinti tuo, kad iš Vilniaus miesto mero posto nuverstas didžiulį
rinkėjų pasitikėjimą pelnęs Artūras Zuokas”.

Įdomu, kaip dabar
turėtų jaustis ir viešame koncerte Zuoką rėmę muzikantai. Štai Neda
Malūnavičiūtė “Lietuvos rytui” anuomet sakė: “Mes turėjome gerą merą,
kuris neteko posto dėl intrigų”. O kokią nuomonę turėtų pasakyti tame
pačiame koncerte dalyvavę “Rebelheart”, Povilas Meškėla, Luka, ŽAS,
“Skamp”, “G&G Sindikatas”?.

Viską dar būtų galima suversti
teisėsaugininkų sąmokslui, tačiau iš visų akcijų-koncertų kyšo
kažkokios kreivos ausys. Pavyzdžiui, tame pačiame mitinge Rotušės
aikštėje palaikyti A. Zuoko susirinkusiems “kažkoks jaunimas” dalijo
trispalves vėliavas, plakatai skelbė: “Vilniečių nuomonė svarbiausia –
už Artūrą!”, “Stagnacijai – ne!”, “Lietuvos jaunimas – už Zuoką”. Tas
pats bendražygis Eugenijus Gentvilas vėliau jau beveik viešai
atsižadėjo to paties A. Zuoko. Ar tik tai nėra nuolatinių kompromisų su
sąžine rezultatas? Dabar A. Zuoko Vilnių sveikinantys žodžiai “Sveikas,
Vilniau! Sveiki, vilniečiai! Sveiki, laisvo miesto laisvi piliečiai!”
skamba itin dviprasmiškai.

Ir tada belieka apgailestauti, kad
bent iki šiol ta taip trokštama pilietinė visuomenė tyli it musę
kandusi. O gal netyčia “ant ausų aptikusi makaronus”?