Kai naujasis Kultūros ministras pareikalavo (nuoroda), kad planuojamuose karo metų biudžetuose adekvati dalis būtų skirta kovai prieš dezinformaciją, prekiautojai tankais, šarvuočiais ir kita brangia, bet greitai degančia technika pakėlė antakius. Ir smogė savo įvaldytais pabūklais – sumenkino, užtildė, pasijuokė. Kultūros! Cha! ministras! Apie karo išlaidų pinigus! LOL!
Atsistosiu į nepatogią ir prieš „kietus“ pabūklus menkai apsaugotą poziciją – Kultūros ministras buvo teisus!
Šiandien, kai „strateginė“ Lietuvos partnerė traukiasi iš kone visų Kremliaus atgrasymo frontų (įskaitant informacinį, kai uždaro (nuoroda) „Radio Free Europe“ ar „Voice of Amerca“), informacinio karo dalis tampa dar svarbesnė. Kai Kremliaus išlaidos valstybės propagandai ir jos sklaidos kanalams „Russia Today“, „Sputnik“ ir kt. nuolat auga (2025 metais suplanuota +13%, t.y. 1,42 mlrd. USD), Lietuvos valstybės pastangos apsiriboja kelių naujienų portalų skiltimis rusų kalba.
Sunkiai suvokiama, tačiau 2025 metais biudžeto projekte planuota mažinti išlaidas (tiesa, vėliau planas koreguotas) net ir specialiosioms su priešiškos informacijos sklaida dirbančioms tarnyboms – tiek Valstybės saugumo, tiek ir Antrajam operatyvinių tarnybų departamentams.
Po Krymo operacijos, kai kone be šūvio Kremlius užgrobė Krymą ir rimtą dalį Rytų Ukrainos, visiems turėjo tapti akivaizdu, kad naujoji Rusijos „Gerasimovo doktrina“ yra būtent tai – tylus, psichologinėmis operacijomis, priešų skaldymu, įtakos grupių kūrimu ir kt. priemonėmis paremtas kovos planas. Nuo tų 2014 metų praėjo daugiau nei 10 metų, tačiau Lietuvoje vis dar nesame viešai suvokę ir pripažinę, kad karinio atgrasymo pagrindas – psichologinis, o ne fiziologinis.
Ne iš gero kultūros gyvenimo šiomis dienomis išplatintas viešas kultūros periodinių leidinių asociacijos (net keturiolika kultūros žiniasklaidos lyderių!) laiškas (nuoroda), kuriuo skundžiamasi reikšmingai (kai kada net trečdaliu) sumažintu valstybės finansavimu šiai kultūros sričiai. Tai įspūdinga mūsų vertybinio nesusivokimo iliustracija.
Bet paklauskime, ar dabartinė Krašto apsaugos sistema gali būti patenkinta Lietuvos piliečių pasiruošimu ginti šalį nuo priešų karinės agresijos? Štai neseniai KAM trimitavo, jog 52% lietuvių sakosi prisidėsią prie pasipriešinimo ginklu (apklausą 2024 metų gruodį vykdė „Spinter tyrimai“, nuoroda). Tačiau tokie gražūs pažadai kertasi su praktinių įgūdžių ir realaus pasiruošimo duomenimis. Pavyzdžiui, naujausi 2014 metų (naujesnių tyrimų nėra skelbta) „Eurobarometer“ apklausos duomenys rodo (nuoroda), kad Lietuvoje net 85% piliečių nėra niekada turėję ginklo. Iš tų 15-os procentų ginklą galinčių valdyti kone pusė (43%) ginklą turi savigynos tikslais ir mažiau nei trečdalis (28%) jį turi profesiniais tikslais.
Kitaip tariant, gražūs nieko nekainuojantys pažadai „gintis su ginklu“ 7 atvejais iš 10 yra neparemti nei realiais praktiniais įgūdžiais, nei turimomis priemonėmis. Ką jau kalbėti, kad kas antras pilietis atvirai prisipažįsta nuo kariuomenės slapstysiąs.
Šalies nesugebėjimą priešintis sudėtingoms informacinėms atakoms (ar tiesiog veikti informacinio neapibrėžtumo sąlygomis) prieš penkerius metus matėme gyvai, kai valstybės komunikacija buvo bejėgė valdant kovą prieš „Covid-19“ pandemiją. Ką jau kalbėti apie nuoseklų valstybės priešinimąsi iš Kremliaus valdomiems ir sėkmingai platinamiems anti-lietuviškiems naratyvams. Daugelis iš jų sėkmingai bujoja, o atskirose visuomenės grupėse augantis palaikymas pro-Kremliškoms pozicijoms virsta net apčiuopiama parama esminiams politiniams sprendimams ir abejonėmis net strateginėmis valstybės raidos kryptimis.
Akivaizdu, kad XXI amžiuje Lietuva turi gerokai didesnes galimybes sėkmingai priešintis Kremliui informacinėje erdvėje, negu karo lauke. Juk būtent šiame lauke Lietuva laimėjo 1918-1920 metų kovose, būtent čia Lietuva įveikė sovietiją 1990-1991 metais.
Ir priešingai, panašioje (kaip dabar) situacijoje buvusi ir visas krašto apsaugos lėšas dėjusi vien į kelias dešimtis tankų ar kitokios formos metalo gabalus Lietuva jau yra padariusi didžiulę strateginę klaidą. Lietuva ją padarė (ir, panašu, nepasimokė) prieš II pasaulinį karą, kai kone trečdalį valstybės biudžeto gaudavusi kariuomenė neiššovė nei vieno šūvio. Kodėl? Nes jau tada pralaimėjo informacinį karą ir kaip visuomenė pasidavė psichologiniam, o ne kariniam spaudimui. Todėl šį kartą pasiruošimas karui turi būti kompleksinis, o gal net svarbesnę vietą tame užimti savų protų, o ne kūnų treniruotės.
Liutauras Ulevičius, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto partnerystės docentas
Komentaras paskelbtas naujienų portale 15min.lt (nuoroda).
