Lietuviai – Nobelio premijos laureatai

Daugeliui mūsų dar mokykloje buvo teigiama, kad Nobelio premija – nepasiekiama svajonė. O kad ją gautų lietuvis…

Praėjusių metų vasarą draugų būryje iškelta tezė apie šešis Nobelio premijos laureatus, kilusius iš Lietuvos, pradėjo įtemptą ginčą. Šiame tekste pateiksiu vienos iš besiginčijusių pusių argumentus, kurie leidžia apie Nobelio premiją svajoti ir mūsų laikmečio mastais nedidelės tautos
atstovams.

Verta priminti, kad Nobelio premija – tai prestižinis pasaulinio lygio apdovanojimas, kurį penkiose srityse (literatūra, fiziologija/medicina,chemija, fizika, taikos plėtra) kasmet skiria specialus Nobelio fondas.Pirmą kartą Nobelio premijos įteiktos 1901-aisiais, kai, vykdant dinamito išradėjo Alfredo Nobelio testamentą, jo turtas buvo atitinkamai valdomas, premijoms skiriant nurodytą lėšų sumą. Šiuo metu ienos Nobelio premijos vertė skaitine išraiška siekia 1,1 mln. eurų.1968-aisiais Švedijos bankas įsteigė papildomą premiją ekonomikos srityje. Per daugiau nei šimtmetį, įskaitant paskutines 2004 metų premijas, jas yra gavę beveik 800 asmenų (kai kurios premijos skiriamos keliems asmenims). Tarp garsiausių galima paminėti tokius kaip fiziką Albertą Einsteiną (A.Einšteiną), chemikę Marie Curie (M.Kiuri), mediką Ivaną Pavlovą, rašytoją Ernestą Hemingway (E.Hemingvėjų), politikąMichailą Gorbačiovą, ekonomistą Friedrichą Hayeką (F.Hajeką).

Ką pripažinti lietuviais

Į šį klausimą skirtingus atsakymus duotų ne tik Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo rengėjai, tačiau ir skirtingų laikmečių atstovai.Pavyzdžiui, iki tautinių (nacionalinių) valstybių susikūrimo (t.y.XVIII–XIX amžiaus) „lietuviams” turėtume priskirti visus tuometinės LDK gyventojus, šio kriterijaus niekaip nesiedami su etninėmis grupėmis.Dėl to ir dabartinis žydas, ir gudas (šiuolaikinis baltarusis), ir rusėnas (šiuolaikinis ukrainas ar net rusas) būtų laikomi lietuviais.

Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) padalijimai lėmė, jog Lietuva nespėjo virsti tautine valstybe šiuolaikine prasme, todėl dabartinę „lietuviškumo” sampratą savaip išplėtojo autoritarinis tarpukario Lietuvos režimas.

Dabartinėje teisinėje terminijoje „tautybės” sąvoka nebetenka ankstesnės savo reikšmės ir užleidžia vietą „pilietybei”. „Tautybė” lieka asmeninio kultūrinio ryšio su tam tikra etnine grupe požymis.Kita vertus, šiame straipsnyje remsiuosi LDK tradicijai, ir būtent Czeslawui Miloszui (Č.Milošui), artimesne „lietuviškumo” bei „tautybės”samprata, todėl darau prielaidą, jog „lietuvis” – nebūtinai etninę priklausomybę nusakantis požymis.

Nuo 1980-ųjų iki 2002-ųjų

Pirmąją Nobelio premiją lietuviai gavo, kai 1980 metais ji buvo skirta Czeslawui Miloszui. Po poros metų už chemijos mokslo laimėjimus apdovanotas Želvoje gimęs Aaronas Klugas (Aronas Kliugas). Tais pačiais1991-aisiais, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, antrąją lietuviškąją” literatūros Nobelio premiją gavo Nadine Gordimer už apartheido skaldymą plunksnos jėga. 1996 metais lietuviškų emigrantų anūkas Davidas Lee (Deividas Ly) gavo 1/3 Nobelio premijos už fizikos tyrinėjimus. 1998-aisiais Gertrude Ellion (Gertrūda Elion) tapo nauju feminizmo sėkmės įrodymu, kai vyriškoje medicininių tyrinėjimų srityje gavo aukščiausią apdovanojimą. Už tuos pačius fiziologijos/medicinos tyrimus 2002 metais 1/3 premijos buvo skirta ir šeštajam lietuviui – S.Brenneriui (S.Brėneriui).

Žydų proto „nutekėjimas”

Paradoksalu, tačiau būtent šis trumpas šešių žmonių sąrašas atskleidžia pagrindinę carinės Rusijos aneksijos žalą – tai aktyviausio ir daugiausia intelektinių išteklių turinčių lietuvių sluoksnio emigraciją. Penki lietuviai – Nobelio premijos laureatai – turi būtent žydiškas lietuviškas šaknis.

Net ir šiandienos masteliais Aaroną Klugą, 1926 metais gimusį dabartinio Ukmergės rajono Želvos apylinkėse, galima būtų lengvai „įforminti” kaip Lietuvos Respublikos pilietį. Sunkiau sektųsi su D.Lee, kurio tik pora senelių XIX amžiaus pabaigoje persikėlė į JAV.

Latvija gali didžiuoti, kad pora „lietuviškų” Nobelio premijos laureatų susiję ir su ja. Nadine Gordimer tėtis buvo žydų kilmės laikrodininkas,į Pietų Afrikos Respubliką persikėlęs iš Lietuvos ir Latvijos pasienio.Tuo tarpu S.Brennerio tėtis tą pačią Pietų Afrikos Respubliką pasiekė iš Lietuvos persikėlęs 1910 metais, o mama – iš Latvijos 1922-aisiais.

G.Ellion su Lietuva sieja panašus ryšys. Tėtis į JAV iš dabartinės Lietuvos teritorijos emigravo teturėdamas vos 12 metų, o mama savo šaknis siejo su anuometine Lenkija. Premijos įteikimo metu tai buvo Tarybų Sąjunga, o dabar – Baltarusijos teritorija, kuri neabejotinai buvo senosios LDK dalis.

Vienintelį Czeslawą Miloszą galima laikyti „grynakrauju” lietuviu. 1911 metais Šateiniuose, dabartiniame Kėdainių rajone, gimęs „lietuviškas lenkas” teigė nuo gimimo buvęs lenkas. Tokia buvo etniškai lietuviškas šaknis turinčios giminės, per daugelį amžių perėmusios lenkų kultūrą,tradicija, todėl studijos Vilniaus universitete buvo trokštamos ir nekėlė jokių neigiamų emocijų dėl įtemptų autokratinės Lietuvos santykių su tarpukario Lenkija.

Skirtingi darbai ir panašūs idealai

Chemija, fiziologija ir medicina turi daug bendrų sričių, tačiau dar daugiau panašumų vienas į kitą turėtų S.Brenneris ir A.Klugas. Abu savo sąmoningą gyvenimą pradėjo Pietų Afrikos Respublikoje besibaigiant trečiajam XX amžiaus dešimtmečiui. Nors Aaronas gyveno šiek tiek didesniame miestelyje (Durbane) nei Sidnėjaus Džermistonas, tačiau abu juos vadino „ramiomis ir vaikystei puikiai tinkančiomis” vietomis.

Mūsų laikmečiui itin vertinga abiejų mokslininkų patirtis nuolat ieškant naujų sričių, kartais keičiant ne tik tyrinėjimų sritį, bet net ir mokslo šaką. Todėl neatsitiktinai chemikas Aaronas premiją gavo už kristalografinės elektroninės mikroskopijos plėtrą ir atskirų biologijai svarbių struktūrų tyrimus, o S.Brennerio tyrimai ribojosi netik fizikos, chemijos, bet ir botanikos, zoologijos mokslais.

Puikus žydiško užsispyrimo pavyzdys – Gertrude Ellion. Save apibūdina kaip nežmoniškai mokslui alkaną žmogų. Visuomenės nuostatų prieš„mokslo moteris” jai teko su kaupu – puikiai baigusi studijas ji ilgokai nerado darbo tuometinėse JAV laboratorijose. Ir tik užsispyrimas bei pasišventimas savo sričiai jai padėjo laimėti penktą moteriai skirtą medicinos Nobelio premiją, kuri kartu – tik devintoji moters premija tiksliųjų mokslų srityje. Šokiruoja, kad laureatė visatai pasiekė neturėdama mokslų daktarės laipsnio. Kita vertus, Gertrude prisimena: „Tarp imigrantų žydų vienintelis kelias į sėkmę buvo mokslas, todėl visi jie siekė, kad vaikai gautų deramą išsilavinimą.Tai žydiška tradicija. Asmuo, kurį labiausiai gerbei, buvo tas, kuris buvo labiausiai išsimokslinęs. O dėl to, kad buvau pirmagimė, mėgau mokyklą, man joje sekėsi, buvo savaime suprantama, jog turiu tęsti mokslus. Niekas net nepagalvojo, kad galėčiau neiti į koledžą”.

Fiziko D.Lee mintis geriausiai perteikia jo kalbos, pasakytos iškilmingos vakarienės metu, dalis: „Mes gyvename amžiuje, kai visi džiaugiamės mokslo ir technologijų nauda. Mes nesąmoningai įjungiame televizorius ir kompiuterius, užmiršdami apie jų viduje glūdinčią sudėtingą elektroniką, kurios pagrindas – tranzistorius. Mes naudojamės medicinos mokslo laimėjimais, sukurtais DNR atradimo, rentgeno spindulių ir magnetinio rezonanso pagrindu. Visi šie ir kiti esminiai modernaus gyvenimo elementai kurti naudojant atradimus, įvertintus Nobelio premija. Fundamentiniai mokslai suteikia ilgalaikę naudą mums ir mūsų gležnai planetai, todėl turėtų būti puoselėjami visame pasaulyje. Kai žymaus britų fiziko Michaelio Faraday (M.Faradėjaus) tuometinis premjeras Gladstounas paklausė, kam bus naudingi šio tyrimai elektros ir magnetizmo srityse, tas atsakęs: „Vieną dieną, pone, jūs tai apmokestinsite”.”

Literatų maištas

Tiek Nadine Gordimer, tiek Czeslawas Miloszas savo darbuose tyliai protestavo prieš XX amžiaus klaidas savo visuomenėse. N.Gordimer tekosunki dalia savo kūrybinėmis galiomis pateikti apartheido ideologijos trūkumus, tuo tarpu Czeslawas Miloszas teisinasi tiesiog negalėjęs laikyti viduje to, ką patyrė stebėdamas nacizmo siautėjimą.

Kaip teigia Nadine Gordimer biografai, rašytoja, vieniša ir auginama motinos, rašė nuo ankstyvo amžiaus – pirmieji jos kūriniai buvo išspausdinti, kai jai tebuvo vos 15 metų.

Rašytojų užduotis – perkelti potyrius, įsikūnyti kitų žmonių būtyje, artai būti baltieji, ar juodaodžiai, vyrai ar moterys. Literatūra ir suteikia vertę, kai atsiranda įtampa tarp to „persikūnyto” pojūčio ir stebėjimo „iš šalies”. Penkiasdešimt metų būdama apartheido „Geigerio skaitiklis” Nadine nagrinėjo kelią nuo pasyvumo iki veiksmų,draudžiamas draugystes, cenzūruojamą dvasią ir pogrindžio tinklus. Ji naudojosi ta iš dalies laisva (kiek tai buvo leidžiama) kūrybine minties laisve, koks gyvenimas galėtų būti be apartheido. Persikūnydama įvairiausiose situacijose rašytoja tarsi kartojo tai, ką buvo patyrusi pati: augo anglakalbė afrikiečių angliakasių miestelyje, buvo žydų mergaitė katalikiškos bendruomenės mokykloje ir kartu mokėsi iš mamos namuose.

Czeslawas Miloszas – tai save paskutiniu LDK atstovu vadinęs šlėktų palikuonis. Diskusiją apie poeto tautybę nuo praėjusių metų rudens jau tęsiame būtuoju laiku. Tačiau pasauliui daug svaresnis jo indėlis,perteikiant genocido baisumų nešamus jausmus. Poetas savo sveikinamojoje premijos įteikimo kalboje sakė: „Gera gimti tokioje mažoje šalyje, kur Gamta yra žmogiško dydžio, kur įvairios kalbos ir religijos sugyvena amžiais. Aš kalbu apie Lietuvą, mitų ir poezijos šalį. [..] Poetas, užaugęs tokiame pasaulyje, turėtų realybės ieškoti mąstydamas. Patriarchalinis įsakymas turėtų būti jam švelnus kaip varpų gausmas, izoliavimas nuo spaudimo ir nuolatinių aplinkos trukdžių. [..] Tačiau staiga visa tai paneigia Istorijos demoniški veiksmai, kurie vykdo kraugeriškų Dievybių norus. Žemė, kurią poetas matė iš paukščio skrydžio, šaukia iš nevilties ir neleidžia savęs stebėti iš toli. Atsiranda neišsprendžiama priešprieša, baisi,nesuteikianti ramybės nei dieną, nei naktį. [..] Ką galvoja vienas iš poetų, parašęs keletą eilėraščių kaip to atminimą ar liudijimą? Jis galvoja, kad jie gimė iš skausmingos priešpriešos, kad būtų rinkęsis ją išspręsti net ir palikdamas eilėraščius neparašytus”.

Belaukiant Nobelio taikos premijos

Lietuva pasižymi kraštutinumais. Tačiau džiaugiamės LDK laikų tolerantiškumu, kitą kartą pašiepiame žydus, baltarusius ar latvius.Galiausiai net pasaulinių asmenybių, iš Lietuvos kilusių, nebepripažįstame savomis.

Tik taip būtų galima aiškinti dėmesio stoką net šešiems Nobelio premijos laureatams. Garsiausią iš jų – Czeslawą Miloszą – bent kiek plačiau prisiminėme tik po jo mirties. Patyliukais pripažindami savo klaidas ir pastatydami bent vieną paminklą savo kuriantiems, o ne griaunantiems genijams, pradėtume kurti naują ateities Lietuvą.

Straipsnyje naudota nobelprize.org informacija. Autorius dėkoja Vaidai Bielskytei už pradinę diskusiją.

Paskelbta www.atgimimas.lt, kopija www.delfi.lt.