Pasaulyje, kuriame Wielkie Księstwo Litewskie buvo ne tik nublukusių spalvų prisiminimas, o realybė su Peterburgą lenkiančiais žmonėmis ir rūmais, tarp Rzeczpospolita tarptautinių partnerių buvo karalystė su įdomių pažiūrų žmogumi François-Marie Arouet.
Žmogus tas turėjo ne ką prasčiau nusmailintą plunksną, nei šių dienų mano kolega Andrius Užkalnis. Ir paliko keletą dėmesio vertų veikalų, apie kuriuos viena tokia Evelyn Beatrice Hall 1906 metais, panaudojusi pseudonimą S.G.Tallentyre, išleido biografiją su skambiuoju apibendinimu: „I disapprove of what you say, but I will defend to the death your right to say it“.
Ir prieš šio žmogaus – Voltero – gyvenimo motto įsimintinųjų 2014-ųjų spalio 8 dieną ryžosi viešai stoti jau minėtas aštriosios plunksnos savininkas Andrius, iš esmės kritikuodamas bazinę idėją ir papildydamas ją nauja sąlyga:
Nuomonės būna teisingos ir neteisingos. [..] Mums Dievas davė protą tam, kad atskirtume civilizuotą žmogų, veikiantį mūsų vertybių ir tikslų labui, nuo pro-Kremlinio koloradinio vatniko, bomžo, balsuojančio už 20 litų už darbo partiją, ir kokio sodų bendrijos alkašo, kuris vakarais prie kompo kuria piarą paksistams.
Iš tiesų, laikais, kai N-tajame Lietuvos rajone dirbti savivaldybės įmonėje ar įstaigoje galima tik viešai ginant savivaldybės vadovų poziciją, kitokia nuomonė yra net ne drąsus, o tiesiog kvailas žingsnis.
Visgi, matyt, Andrius dalyvavo kažkurio enciklopedinio žodyno sudarymo darbo grupėje, kuri nuomonei pradėjo kelti objektyvumo reikalavimą. Nes kitaip retas galėtų suprasti ir paaiškinti, kaip nuomonė – iš esmės tam tikra iracionalaus tikėjimo forma – galėtų būti logiškai pagrindžiama.
1 núomonė sf. (1), nū́monė (ž.) (1)
1. CII93, N nuovoka, nusimanymas, išmanymas, supratimas: [..]
2. pažiūra, nusistatymas, įsitikinimas:[..]
3. [..]
pagal Lietuvių kalbos žodyną
Kažkiek aiškumo įneša Andriaus bandymas sieti nuomonę su vertybėmis ir tikslais, tačiau ir šios kategorijos yra asmeninio apsisprendimo, t.y. subjektyvių, o ne objektyvių kriterijų, rezultatas.
Todėl, kaip mėgsta sakyti britai, sutikdamas nesutikti esu priverstas suabejoti Andriaus formuluojamos kritikos Volterui pagrįstumu. Žinoma, iracionaliai ja, vėlgi, galima lygiai taip pat tikėti, kaip ir Andriaus pagrįstai kritikuojamomis vatnikų nuomonėmis bevardžiame interneto portalo komentare.
Aną savaitę nustebino, kad dešiniųjų pažiūrų neslepiančio Andriaus poziciją sėkmingai palaiko ir viena jo politinių oponentų iš kairės valdoma ministerija. Štai neseniai leidau sau viešai suabejoti tos ministerijos valdomai sričiai priskiriamų kai kurių procesų efektyvumu ir prasme. Mintis rėmiau faktais, iliustracijomis ir argumentais. Tačiau vėliau iš skirtingų pusių sulaukiau ne tik netiesioginių ir neįpareigojančių rekomendacijų permąstyti savo poziciją. Suprask, vieša diskusija apie problemas galimai yra žalinga.
Žinoma, ir ministerija, ir Andrius yra 100% teisūs, jog kitokios nuomonės nereikia painioti su sąmoningu melu ar įsitikinimais, jog Maskvos Kremliaus fantazijos yra realybė. Pavyzdžiui, niekas nedraudžia tikėti, jog vyno taurėje mišių metu atsiranda raudonųjų Jėzaus kraujo kūnelių sankaupa. Tačiau su taip teigiančiais viešai diskutuoti būtų galima, kai jie sugebėtų nustatyti ir viešai paskelbtų to neva gyvenusio žmogaus kraujo grupę bei DNR kodą.
Nėra jokios pareigos gerbti melą ar fantazijas. Tačiau bendrapiliečių teisė kitaip vertinti patikrinamus faktus ir argumentuotai apie tai diskutuoti gintina gal net aršiau, nei Volteras tai darė XVIII amžiuje.
