XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: TS-LKD

Apie antrąją Gitano Nausėdos kadenciją ir konservatorių perspektyvas

Gegužės 20 dieną „Delfi“ laidoje „Iš esmės“ Daiva Žeimytė-Bilienė kalbino Rimvydą Valatką, Tadą Ignatavičių ir mane apie tai, ką rodo Prezidento rinkimų I turo rezultatai ir kokia bus Gitano Nausėdos antroji kadencija laimėjus II ture.

Pagrindiniai mano pastebėjimai:

  • Vieną iš esminių dalykų, kodėl įdomus antrasis turas, aš gal vadinčiau gulbių šokiu prieš Seimo rinkimus, nes dabar kaip gulbės šoka parlamentinės partijos, siūlydamos neva savo rinkėjus Nausėdai paremti. Paskui visą vasarą visos tos politinės jėgos tikėsis Nausėdos gero žodžio, užtarimo prieš Seimo rinkimus.
  • Intrigos dėl nugalėtojo nėra, tas procentas, 60 ar 70 proc., priklauso nuo rinkėjų aktyvumo. O tokio dalyko, kaip rinkėjas, kuriam patiktų Nausėda, manyčiau, nėra. Tiesiog reikia kažką rinkti, tai Nausėda yra tas, kuris parodė, kad bent jau nesugriovė didelės prezidento institucijos dalies, ir už tai rinkėjai įskaitė pasitikėjimo kreditą, nes visi kiti kandidatai buvo gerokai blogesni.
  • Tas vienintelis jungiantis darinys (aut. past. – G. Nausėdą prieš I. Šimonytę) tikrai padės laimėti antrąjį turą, bet kad tie žmonės sakytų, jog Nausėda yra tas, kuris išves Lietuvą į priekį, tai tokių Nausėdos rinkėjų nesu matęs. Be to, Nausėdai yra pavojaus zona, kad daug rinkėjų į rinkimus gali neateiti, nes visi tiek įtikėję, kad viskas išspręsta.
  • Nemanau, kad tai bus tokia stipri banga, juo labiau kad visi suvokia, jog Šimonytė dar irgi turi šansą, ypač po to, kai didžiuosiuose miestuose ji pasirodė labai labai gerai. Taigi, išankstinio laimėjimo nuotaikos Nausėdos pusėje tikrai nėra, ir, manau, net žinau, kad žmonės dirba nenuleisdami rankų. Manau, rezultatas tikrai bus, tik nesutinku, kad jis viršys 70 proc. Jei Nausėda surinks 70 proc., tai bus jo sėkmė ir Šimonytės nesėkmė, o jei Nausėda surinks mažiau nei 60 proc., tai bus Nausėdos nesėkmė ir Šimonytės sėkmė. Manau, turėsime tarp 60–70 proc. už Nausėdą ir likusi dalis – už Šimonytę
  • Šiuo atveju kiekvienam normaliam piliečiui norėtųsi, kad demokratija būtų tokia sistema, kad mes turėtume puikių lyderių, kurie būtų aiškūs, ryškūs ir vestų visą šalį į priekį. Deja, Lietuva yra mažas kraštas ir realių lyderių mes turime santykinai mažai. Kas atsitinka tada? Ilgalaikis de facto valstybės vadovas įgauna didžiulę įvaizdžio, atpažįstamumo, pripažįstamumo galią, ir, jei jis nepraranda vidinės motyvacijos būti politikoje, kas yra įvykę su Grybauskaite, tai toks lyderis turi didžiulį potencialą tapti politinių organizacijų ar polinių judėjimų lyderiu. Dabartinis prezidentas save jau į tai projektuoja, ir neatmesčiau tos ilgalaikio žaidimo partijos, kurią jis žaidžia tiek rudens formatu, tiek, dar svarbiau, – formatu po penkerių metų. Konstitucija draudžia prezidentui būti politinės partijos atstovu, bet de facto imtis lyderystės ir formuoti kokius nors junginius, judėjimus, pavyzdžiui, centro kairės judėjimą, sujungti tris, keturis ar šešis darinius ir imtis lyderystės, – kodėl gi ne? Ir toks jo sprendimas toje lietuviškoje politikos dykumoje iš esmės būtų ganėtinai išskirtinis, atkreiptų dėmesį ir, manau, kad sulauktų nemažai piliečių paramos
  • (dėl TS-LKD partijos krizės) Neseniai oro uoste kaip tik sutikau du konservatorių korifėjus iš Europos Parlamento ir pasakiau: grįžkite greičiau į Lietuvą, nes jei ten ilgiau užsibūsite, tai vietinis jaunimas tikrai praloš ne tik rudens Seimo rinkimus, bet ir partijos ateitį.
  • Tie nesibaigiantys konfliktai su valdančiąja koalicija buvo ir jo problema, bet ne tik jo. Tam, kad sakytum, jog jis per pirmąja kadenciją galėjo ką nors padaryti, reikia būti labai dideliam optimistui. Iš tiesų, jis negalėjo nieko padaryti. Taip, karas jam padėjo, be karo jis būtų visiškai nykus, pirmoji kadencija jam nepasisekė, koalicija jam buvo labai neparanki. Taigi, manau, kad neatsitiktinai galvoja ir kalba, ką daryti, jog nuo rudens galėtų kažkiek dirbti. Gal radikaliai pasakysiu – jis neturėjo įrankių ir niekas neleido jam prie jų prisiliesti.
iš „Delfi“ laidos „Iš esmės“ (laidos transkripcija)

Visas laidos įrašas portale „Delfi“ (nuoroda ir kopija „YouTube“ platformoje).

Apie Nausėdos ir konservatorių kovos ateitį

2021-02-18, Žinių radijas

Žinių radijo“ laidos „Atviras pokalbis“ vedėjas Raigardas Musnickas pakvietė kartu su politologe Rima Urbonaite aptarti konfliktų virtinę tarp Prezidento Gitano Nausėdos ir TS-LKD, iškėlusios idėją pakeisti Lietuvos atstovavimą Europos vadovų taryboje. Pagrindinės mano mintys:

(nuo 04:40)
– Ar tai yra noras pakankamai realiai dalyvauti sprendžiant pandemijos klausimus, ar tai vis dėl to tam tikra proga dar vieną poziciją išsikovoti?
– Tai yra kova dėl galios. Ir mūsų konstitucinė sąranga, prezidentinis, bet ne visai prezidentinis valdymas leidžia diskusiją „Kas yra viršesnis? Kas tokiu atveju turi vienokią ar kitokią funkciją?“. Natūralu, kad kol Prezidentas yra stiprus, kol Prezidentė buvo stipri, tol nekilo klausimų, ar Ministras Pirmininkas galėtų kažko tikėtis.

Kai dabartinis Prezidentas savo palaikymu visuomenėje ir ypač palaikymu politinėj bendruomenėj turi gerokai mažiau galių, mažiau pasitikėjimo, natūralu, kad kyla klausimas dėl net ir tokio „politinio legitimumo“ [..] Grybauskaitę rėmė labai aiškios politinės jėgos. [..] (valstiečiai) iš esmės nerėmė, nebuvo tiesioginio palaikymo. Buvo priešingai – „geriau šitas“, geresnė blogybė iš dviejų blogybių. Ir tai lemia, kai neturi atsparos parlamente… Grybauskaitė turėjo ryškią konservatorių paramą praeitoj kadencijoj.

[..] Abi pusės, tiek valstiečiai, tiek Nausėda turi tokią „ambicijų atmintį“ ir tos užgautos ambicijos, kai praeitos kadencijos Seime valstiečiai iš esmės diktavo, ką Nausėda turi daryt… na, Nausėda turi tam tikrą pyktį, jam tai neleidžia eiti į kompromisus arba į santykius, artimesnius su dabartine opozicija. Kai jis neturi santykių su opozicija, jo galios yra po dideliu kirviu, kuriam tik valios konservatorių , ar jie nori imtis kažkokių permainų, ar ne. Teisine prasme erdvė yra plati, nes šiuo metu nėra jokių aiškių tiek europinių, tiek Lietuvos teisės aktų, kurie primygtinai imperatyviai sakytų „tas ir tas turi atstovaut“. Čia yra politinio susitarimo reikalas ir tas susitarimas visada yra konkrečių žmonių susitarimo reikalas. Pasikeitė žmonės, atsirado kita jėgų pusiausvyra… na, į vieną pusę jėgos nusvirusios, lyginant parlamentą ir Prezidentą, ir gavosi tas skandalas ir natūraliai gavosi tas klausimas.

(nuo 08:00)
– [..] Ar (konservatoriai) bandytų lygiai taip pat „stumtelėti pečiu“ ją?
– Prisiminkim, mes turėjom tokią sandarą nuo 2009 iki 2012 metų. Tai buvo Kubiliaus Vyriausybė ir Prezidentė Grybauskaitė. Tuo metu tas konsensusas buvo surastas ir aktyvi Grybauskaitės veikla, neleidimas vienaip ar kitaip interpretuoti galimų tokių situacijų reiškė, kad ji užsiėmusi ir pasiėmusi tą galią sau. Dabartinio Prezidento pozicija – jis jau atėjo į konfliktinę situaciją ir jam reikėjo ieškoti sąjungininkų. Jis tų sąjungininkų nuo 2019-2020 metų rinkimų nesugebėjo pasikeisti, nesugebėjo susirasti sąjungininkų politinėje arenoj ir, natūralu, jis lieka vienas.

(nuo 16:40)
[..] Konservatoriai užsiima politika. O politika visada yra nuolaidų ir kompromisų menas. Jeigu jie ant stalo turės penkis reikalavimus kurioj nors politinėj – idėją pakeisti mokestinę, idėją patvarkyti aplinkosaugą, … Ir čia va tarp tų visų kitų politinių klausimų dar vienas papildomas politinis argumentas politinei politikų diskusijai. Kai yra 15 argumentų ant stalo, tai tada prasideda derybos. Vat tu nori va to – mes tau atiduosim, bet atiduok šitą. Jeigu jie turėtų tik tris argumentus ant stalo, tai būtų labai sunku laviruoti ir derėtis. O dabar jie šitą klausimą „atiduoti“, jeigu norės gauti kažkurį kitą, jiems svarbesnį. Ir sakys „Prezidente, nevetuok to įstatymo, mes nuimsim šitą klausimą“. Arba priešingai. Jeigu tu vetavai šitą, mes tada šitą iki galo dastumsim ir priversim gauti atgalios.

Iš konservatorių pusės yra natūralus, protingas, profesionalus, aukšto lygio politinis žaidimas. Jie ant stalo rikiuoja atskirus klausimus ir tuos klausimus po truputį stumi į priekį. Spaudžia oponentą, kitaip tariant, Prezidentą, daryti nuolaidas vienoj ar kitoj sritį. Jeigu Prezidentūra nesugebės iš savo pusės išstatyti reikalavimų sąrašo ir turės pradėti daryti nuolaidas – konservatoriai santykinai laimės.

(nuo 18:20)
– [..] bet kalbėti apie kažkokią politinę kultūrą, gerą toną politikoje, tarpusavio pagarbą ir t.t.?
– Bet konservatoriai tą daro labai korektiškai. Aš gal tik vieną kitą komentarą mačiau, kuris būtų nuvestas tiesiogiai į kažkokį ad hominem argumentą. Priešingai, jie tą dėlioja iš argumentų pusės, iš racionalios poreikio, Lietuvos interesų gynimo pusės. Ką sunku atmušti. Aišku, yra atskirų konstitucionalistų nuomonės, kad tai būtų neteisinga, netvarkinga, bet čia jau yra politinės valios klausimas. Konstitucija to aiškiai nenustato ir tada jau yra politinio apsisprendimo klausimas, kur užtektų vieno įstatymo Seime, jį galima būtų priimti. Čia nebūtų konstitucinis įstatymas, paprastąja dauguma ir važiuotų viskas į priekį.

(nuo 20:05)
– [..] Pasitikėjimas tirpsta. Tai …
– Pasitikėjimą tirpdint pradėjo pats Nausėda. Kai pradėjo egzaminuoti konservatorių kandidatus ant kilimėlio su penkiais patarėjais. Tai čia nereikėjo veltis Prezidentui į mūšį, kurio, turėjo suprasti, kad negalėjo laimėt.
– O tai vėlėsi dėl ko?
– Kad parodyt savo poziciją, savo stiprumą, savo galias. Ir, aš manyčiau, vėlų rudenį – žiemos pradžioj buvo perlenkta, kai konservatorių teikti ministrai, jų kandidatūros buvo… galutiniam rezultate daugelis buvo patvirtinti be problemų, bet eigoje jis bandė rodyti tam tikrą savo principingą poziciją, kėlė reikalavimus, kurie kartais vieni kitiems prieštaraujantys. Ir, natūralu, konservatoriai turėjo reaguoti į tą iššūkį politine prasme ir jie sugalvojo, kaip tą atmušti.
– Galim taip pavadinti, kad kažkur buvo perlenkta lazda, tai dabar kitiems irgi reikia perlenkinėti, ar kaip?
– Aš nemanau, kad čia perlenkimas. Čia yra politinis žaidimas. Konservatoriai yra pernelyg didelė jėga, kad jie imtųsi ir vadovautųsi emocijom. Prezidentas yra vienas asmuo, natūralu, kad jam kartais ambicijos gali peržengt tam tikrą ribą. Bet konservatoriai žaidžia labai šaltą ir apskaičiuotą žaidimą – jie žaidžia žaidimą, kuris nepralaimintis. Jie iškėlė klausimą. Jeigu reiks – atsitrauks. Na kas? Na, vienas iš lyderių pateikė idėja. Na, idėja pasitvirtino-nepasitvirtino, atsiėmė-neatsiėmė. Viskas yra gerai. Galutiniam rezultate jie nuo to tik išloš.

nuo 26:00
– Kiek iš tikrųjų galėtų būti ieškojimas paramos tarp kitų frakcijų?
– Pirmas dalykas, Prezidentui reikia grįžti prie klasikos ir prisiminti principą „Skaldyk ir valdyk“. Ir jeigu jis nori valdyti, o jis, man atrodo, šiek tiek nori valdyti, jam pirmiausia reikia prisiminti, kad vienas iš būdų, kaip jis gali kovoti prieš dabartinę koaliciją, tai pabandyt paskaldyt juos. Ir čia galimybių ieškoti plyčių ir tarpelių tarp dviejų liberalų partijų ir konservatorių – galybė. Jau nekalbu apie tai, kad pačios liberalų partijos yra skirtingos ir turi skirtingus požiūrio taškus, akcentus. Viena LGBT, kita verslą ir t.t. Ir nuo konservatorių linijos tai ganėtinai skiriasi. Čia didžiausia problema vėlgi yra politinio lankstumo ar vertybinio lankstumo, jeigu taip galima švelniai išsireikšt, kai Prezidentui tektų kalbėtis su vertybiškai ganėtinai skirtingom partijom, negu jo paties. Nes jis vis tiek yra labiau konservatyvių pažiūrų tradcionalistas, kai liberalai gali eiti su idėjom, projektais ir prašymais, kurie visai į kitą pusę nulinkę. Bet. Jeigu jis iš tiesų nori „atstovėti“ prieš konservatorius, jam tą vis tiek vienaip ar kitaip teks daryti, nes kitu atveju jam alternatyvos lieka nelabai kokios ir nelabai ką galinčios – t.y. valstiečių frakcija, darbiečių frakcija ir socialdemokratai. Kiekviena iš jų dalim idėjų gali jį palaikyti, pavyzdžiui, socioekonominėj politikoj, bet realiai žiūrint pagrindiniai partneriai jam vis tiek reikia skaičiuotis balsus lemiamų diskusijų arba lemiamų balsavimų metu. Ir tie balsai koalicijoj iš principo yra pagrindiniai. Jeigu jis koalicijos nesuskaldo, tai užtenka vien pačios koalicijos perversti situaciją.
– [..] Ką galima pažadėti dabar tiems patiems liberalams?
– Paprasčiausias greitas pavyzdys, gal radikalus, bet ateina dabar, pavyzdžiui, partnerysčių projektas, kurio, sakyčiau, pusė konservatorių nepalaikys. Natūralu, kad liberalios jėgos dėl to pyks ir Prezidento įsitraukimas arba aiškesnis dalyvavimas ar parėmimas vienos iš pusių gali sukurti draugų ratą. Vėlgi, tas draugų ratas vienoj vietoj susikuria, kitoje jis atneša naudą. Čia Prezientas turi matyti šitą galimybę ir turi matyti šitą žaidimą. [..] Jis kaip galios turėtojas gali daryti įtaką ir, pavyzdžiui, atvesti kažkokią kitą papildomą frakciją tam klausimui palaikyt. Ar jis yra tas pavadinkim „naudos nešėjas“ ne tiktai sau, bet ir savo partneriams, čia ir yra pagrindinis iššūkis. Kai tu dirbi su abipusės naudos situacijom, tu duodi ir gauni, tu tampi ilgalaikiu draugu. Dabar jis iš esmės tik visada reikalauja ir niekada neduoda.
– Įdomu, kaip čia Prezidentas sakytų išstojęs dekriminalizavimo žolės klausimu?
– Galima surasti daug tarpinių pozicijų. Net jo pozicija ne visiškai konservatyvi, per vidurį jau būtų pliusas į kitą pusę.

nuo 34:25
– Prie ko toliau gali vesti tas pasitikėjimo tirpimas tarp valdžių? Jis tik aštrės ar vis dėl to apsitrins tie aštrūs kampai?
– Aš norėčiau, kad tas tirpimas arba apsitrynimas būtų greitesnis ir būtų labiau kreipiamas dėmesys konstruktyviam darbui. Dabar galima kartais pamesti pačią pagrindinę liniją, dėl ko dirba tos valdžios šakos. Pavyzdžiui, dabartinis Prezidento ir Dulkio ne konfliktas, bet toks bendravimas su konkurencijos elementais, jeigu taip galima sakyt. Tarsi turėtų dirbti visi vienon rankon, siekti labai aiškiai pamatuojamo tikslo, o prasideda visokie politiniai priedai, kurie keičia arba trukdo siekti tų pagrindinių tikslų. Net ir dabar vakar ar užvakar buvo Prezidento interviu, kur jis pradėjo aiškint, kad Dulkys neva tai neteisingai komunikuoja, nepakankamai komunikuoja ir taip toliau. Aš galėčiau pasakyt, o tai kur jūs pats buvot, Prezidente, pastarąjį pusmetį? Kodėl irgi nelabai teisingai komunikavot, nes ir jūsų komunikacija tikrai neblizga šituo klausimu. Tai vat vėlgi, ko akivaizdžiai trūksta, tai trūksta komandinio darbo, turiu omeny, Lietuvos naudai arba Lietuvos labui. Ir va čia, deja, bet kol kas didelių perspektyvų, teigiamų poslinių aš nematau.
– Bet man atrodo, kad Dulkys čia nebus ta centrinė figūra, dėl kurios..
– Tiesiog tai yra priežastis.
– Man atrodo, kad čia tik pradžioj buvo principinis klausimas, ateinantis iš kažkokių ankstesnių dalykų dėl paskyrimo. Dabar, kai paskyrė..
– Sakau, tai yra vienas iš elementų toj didelėj šachmatų partijoj, kur yra daug konservatorių figūrų ir Prezidentas bando tarp jų laviruot.

nuo 39:20
– Visiškai pritariu (Rimai Urbonaitei), tas 2024-ų metų faktorius tikrai įsijungs. Ar jis jau veikia dabar? Aš gal nebūčiau tiek, nesuteikčiau tiek daug bonusų abiem žaidėjams, kad jie taip toli į priekį žiūrėtų. Būkim biedni, bet teisingi, mes nežinom, kas čia po pusmečio toj Lietuvoj dėsis. Tai 24-i dar yra oj kaip toli. Iš tos pusės vienas dalykas, bet kita dalykas, aš iš tiesų manau, kad didžioji dalis arba pagrindinė problema, kurią konservatoriai puikiai išnaudoja, tai yra Prezidento emocinis veikimo būdas, kai jis daugeliu atvejų veikia ne racionaliai, ne pamatuotai ir logiškai, o būtent per ambicijas, per emocinį pagrindą ir, neturėdamas rimtos komandos patenka į spąstus. Jo ambicijų niekas nesuvaldo, komanda nesugeba jų ištaisyti arba nesugeba paruošti atitinkamų sprendimų ir gaunasi kas gaunasi – jisai lieka vienas prieš didelį oponentų būrį. Ir, kas svarbiausia, pastaruoju metu ne tik politinių oponentų būrį. Dabar net jau bendrai visuomenėj daugėja. Jeigu anksčiau didelė dalis visuomenės lyderių buvo neutralūs ar net iš dalies palankūs jam, dabar vis daugiau daugėja grupių, kurios dėl tų pačių ambicijų yra nuviliamos arba tiesiog įsižeidžia. Turėjom net ir žurnalistų atvejį, ar ne? Kai dėl nepaaiškinamų kažkokių asmeninių klausimų, ambicijų jie buvo išlydėti iš Prezidentūros, iš renginio ir t.t. Ir tai yra tik vienas pavyzdys, kaip galima susikurti priešų lygioj vietoj. Tai šitoj vietoj Prezidentas deja, bet kuo toliau, tuo daugiau kuriasi tų priešų daugiau ir, natūralu, konservatoriai tą išnaudoja.

iš ziniuradijas.lt

Visą laidos „Ką reiškia trintys tarp valdžių?“ įrašą rasite Žinių radijo interneto svetainėje. Taip pat laidos santrauką publikacijoje „Nausėdai siūlo ieškoti sąjungininkų parlamente: politinio žaidimo svertai – konservatorių rankose“ skelbia interneto portalas Delfi.lt.

Ką rinktis Vilniuje? Majauskas vs. Šimašius

Nors didelę laiko dalį savo laiko praleidžiu Vilniuje, tačiau nuo gimimo esu priregistruotas savo gimtojoje Utenoje ir sprendimas, kurį iš kandidatų turėčiau rinktis, bus lengvesnis. Tereikės apsispręsti tarp dabartinio mero socialdemokrato Alvydo Katino stabilumo ir buvusio klasioko Marijaus Kaukėno iniciatyvumo.

Tuo metu Vilniuje pasirinkimas sudėtingesnis – reikia rinktis tarp produktyviai Andriaus Kubiliaus komandoje dirbusio dar šviežio konservatoriaus Mykolo Majausko ir liberal-sąjūdiečio Remigijaus Šimašiaus. Uždavinys beveik neišsprendžiamas, jeigu reikėtų rinktis pagal programines nuostatas ir numatytus tikslus. Dar sudėtingiau spręsti, nes su abiem teko bendrauti tiesiogiai įvairiais, ne tik dalykiniais, klausimais.

Tačiau… pagal viešai nepatikrintus, bet žiniasklaidos drąsiai skelbiamus duomenis tikimybė abiems jiems kartu patekti į antrąjį turą yra beveik lygį nuliui. O tikimybė, kad nei vienas nepateks į antrąjį turą – maža, bet apčiuopiama.

Todėl BŪTINA IŠ ANKSTO SUSITARTI ir BALSUOTI UŽ VIENĄ IŠ JŲ. Tik taip galima garantuoti bent vieną normalų kandidatą antrajame Vilniaus miesto mero rinkimų etape.

Yra bent penkios rimtos priežastys, kodėl Mykolas Majauskas turėtų pasitraukti, o jo rinkėjai balsuoti už Remigijų Šimašių:

  1. Delfi.lt (nenurodyti Šarūno Černiausko šaltiniai) skelbia, jog išankstinių visuomenės nuomonės apklausų duomenys (nuoroda š tekstą aukščiau) rodo, jog Remigijus Šimašius turi gerokai didesnes galimybes patekti į antrąjį turą. Todėl negalime rizikuoti I rinkimų ture balsuoti pagal asmenines pažiūras ir išskaidyti konservatorių ir liberalų sąjūdžio rinkėjų balsus. Privalome rinktis vieną, nes kitu atveju (pagal tuos pačius noname tyrimus) įmanomas yra tragikomedijos vertas variantas Artūras Zuokas prieš Valdemarą Tomaševskį.
  2. Kiek prisimenu iš ankstesnių tyrimų nagrinėjimo, liberalų sąjūdis (ir Remigijus Šimašius) visada yra gerokai dažniau minimas kaip „antras geriausias“ rinkėjo pasirinkimas (deja, šviežių ir viešų tyrimų šiuo pjūviu kol kas nemačiau). Tai reiškia, jog bendram kandidatui patekus į II rinkimų turą būtent Remigijus Šimašius turi gerokai didesnę galimybę sulaukti kitų „iškritusių“ kandidatų balsų ir jų pagalba tapti miesto meru. Nes Mykolas Majauskas (o dar labiau – TS-LKD) yra labai radikalių rinkėjų nuomonių epicentre – t.y. už konservatorius balsuoja tik prisiekę jų rinkėjai ir niekas (!) daugiau.
  3. Reikia atsiminti kvailas konservatorių intrigas Vilniuje, kurių metu net ir tradiciniai rinkėjai buvo mėtomi į šonus 4 ar 5 kartus besikeičiančių kandidatų maratono. Tokiame fone dalis bazinių rinkėjų gali būti emociškai nusivylę ir iš viso neateis į rinkimus. O būtent bendro jungtinio tikslo turėjimas vėl galėtų grąžinti nusivylusius TS-LKD rinkėjus prie balsadėžių.
  4. Atskirai verta paminėti, jog Remigijus Šimašius yra daugiau politinio turgaus patirties sukaupęs politikas, kai Mykolas Majauskas – administratorius/vadybininkas. O juk būtent Vilniaus mieste didelė dalis būsimo mero darbo dalis bus darbas teturint tikėtiną tarybos mažumos palaikymą. Todėl būtent lietuviško politinio lankstumo patirtis yra gerokai svaresnė, nei vadybiniai sugebėjimai ir Londono koridorių žinios. Tai tik patvirtina ir Mykolo Majausko kampanija, kurioje dažniau remiamasi kitų komandos narių svoriu – Andriumi Kubiliumi, Arvydu Sekmoku, Ingrida Šimonyte ar Bronislovu Burgiu.
  5. Liberalų sąjūdis yra geresnis pasirinkimas, nes jo lyderiai rečiau toleruoja tokius viešus radikalius remėjus kaip A.Bačiulis, A.Ramanauskas ar A.Užkalnis. Tai, kas leistina radikaliai politinei jėgai (konservatoriams), negali būti priimtina plataus palaikymo siekiančiam jungtiniam kandidatui.