Nors Visuomenės informavimo ir Reklamos įstatymai labai aiškiai draudžia paslėptą reklamą, tačiau pastaraisiais metais visoje žiniasklaidoje (toli gražu ne tik Lietuvos) įvykęs virsmas, o ypač socialinių tinklų platformų plėtra ribą tarp nepriklausomo redakcinio turinio ir reklamos užsakovo kontroliuojamo (didesne ar mažesne apimtimi) turinio ištrynė. Išnykusi riba toliau tirpdo pasitikėjimą žiniasklaida, nes pastaraisiais metais aiškiai augantis skaitytojų kritinio mąstymo lygis verčia abejoti – ar mus tikrai laiko kvailiais?
Tačiau, nesant privalomo reklamos užsakovų deklaravimo ar stokojant kitaip įtakos mainuose dalyvaujančių subjektų skaidrumo, eiliniam vartotojui dažnai kyla klausimas – kaip įmanoma atpažinti paslėptą reklamą? Kokie tiesioginiai ar netiesioginiai požymiai rodo, jog vienas ar kitas turinys iš esmės yra konkretaus užsakovo interesais paruoštas, su juo suderintas ir jo tiesiogiai ar netiesiogiai atlygintas?
Apie tai detaliai pasakoju kovo mėnesio žurnale „Verslo klasė“:
Ir nors tekstas rašytas gruodį, kai karu Ukrainoje dar niekas net netikėjo, dabar jį skaitant galima patirti, jog propagandos atpažinimas labai panašus visiškai skirtingose srityse – ar tai būtų verslo propaganda, ar karo meto informacija. Tai dar vienas pavyzdys, kad propaganda neturi vertybinio vektoriaus – ją naudoja visi visiems tikslams, ir geriems, ir blogiems.
„Laisvės TV“ organizuotoje akcijoje „Laisvė šviečia“ dalyvavau kaip „Ugdymo meistrų“ svečias. Su mane kalbinusiu Luku Benevičiumi dalinausi mintimis apie dezinformaciją – kaip atpažinti, kaip saugotis, kaip ieškoti autentiškos informacijos, kokie visiems žinomi dezinformacijos pavyzdžiai, kodėl karo metu pirmiau reikia sustoti, pamąstyti, o tik paskui reaguoti į karo tekstus, vaizdus ir garsus.
Pagrindiniai klausimai:
Kaip atpažinti tikrą ir netikrą informaciją?
Kas yra pirminis šaltinis? Ar ir jis gali būti nepatikimas?
Kas vyksta Lietuvoje – ar daug netikros informacijos Lietuvoje?
Kokie visiems matyti dezinformacijos pavyzdžiai?
Kas dar be emocijų užgožia faktus?
Ilgalaikis dezinformacijos poveikis – ar įmanoma „ištaisyti“
Komunikacijos ekspertas Liutauras Ulevičius gilinasi į propagandos mechanizmus. Paklausėme jo, kokia yra Lietuvos žiniasklaida? Ar galime didžiuotis skaidrumu ir objektyvumu? O gal vis dėlto turime likti atidūs ir kritiškai kiekvienai gaunamai informacijai?
„Lietuvos žiniasklaida yra labai skurdi. Mažai žmonių moka už informacijos turinį, dauguma naudojasi nemokamu. Kai informacijos šaltiniai vartotojui nemokami, už juos sumoka kažkas kitas – reklamos davėjai, savininkai, interesų grupės, kurios remia kurią nors konkrečią poziciją. Būtent ta pozicija ir būna žiniasklaidos ginama, palaikoma. Kitas būdas, kaip mus pasiekia tendencinga informacija, – žiniasklaida dažnai daro klaidą ne dėl to, kad yra korumpuota, bet dėl elementaraus neraštingumo.
Vienas iš propagandos Lietuvos žiniasklaidoje pavyzdžių – informavimas apie Lietuvos ir Rusijos santykius. Tik šį kartą ne iš tos pusės, apie kurią esate pratę girdėti. Šiuo metu Lietuvos žiniasklaidoje nėra jokios alternatyvios nuomonės apie santykius su mūsų kaimyne Rusija ir poreikį labiau apsiginkluoti. Nors aš asmeniškai pritariu nuomonei, kad reikia stiprinti gynybinį pajėgumą, bet tai, kad nėra nuomonių įvairovės, jau yra propagandos požymis. Žiniasklaidoje dominuoja viena prokarinė pozicija. Tačiau visuomenėje šia tema nuomonių yra daug ir skirtingų. Gaila, bet jos neatspindimos, pacifistinių komentarų praktiškai nesigirdi. Iš dalies žmonės net bijo išsakyti savo nuomonę. Būtent taip ir veikia propaganda. Dominuojanti pozicija kontroliuoja masių psichologiją. Atsiduriame prieš faktą, kad kita nuomonė tiesiog savaime atmetama, nes dominuojanti pozicija tokia stipri, kad išsakęs savo nuomonę būsi tiesiog užbombarduotas ir sulygintas su žeme. Taigi Lietuvos ir Rusijos santykių atspindėjimas žiniasklaidoje yra puikus vyraujančios propagandos pavyzdys.
Tradiciškai propaganda bando paveikti žmones emociniu lygmeniu, nutylėdama arba paneigdama racionalius argumentus. Žmogaus protas labiau tiki emociniais, o ne loginiais argumentais. Todėl būtent paliečiant emocijas lengviausia kažkuo įtikinti. Propagandos skleidėjai dažnai bando paveikti auditorijas per tris jausmus: baimę, nežinomybę ir abejonę. Šių jausmų samplaika itin aktyviai taikoma įtikinėjant ir Lietuvos žiniasklaidoje bei socialinėje medijoje. Pavyzdžiui, Astravo atominės elektrinės atvejis. Aplink šį projektą tvyro didžiulė baimė, nerimas ir nežinomybė, kurią pasėjo žiniasklaida, skelbdama labai vienpusišką informaciją. Arba propaganda, skleidžiama apie skiepus. Ja taip pat siekiama žmogui sukelti šiuos tris jausmus, priversti bijoti skiepų šalutinio poveikio, abejoti nauda, pasėti nežinomybę dėl injekcijos poveikio. Kai kurias mažiau kritiškas visuomenės grupes ši propaganda stipriai veikia. Todėl kritinis mąstymas, šaltinių tikrinimas, keleto skirtingų informacijos kanalų lyginimas – labai svarbus net ir naudojantis lietuviška žiniasklaida.“
Žmonių (ir ne tik) bendruomenė turi priimti bendrus sprendimus, jeigu nori išlikti bendruomene, o ne atskirų asmenų rinkiniu. Todėl vieni bendruomenės nariai ir siekia įtikinti kitus bendruomenės narius ta dalimi, kiek jų nuomonės skiriasi. Priežastys, kodėl kažkas „įtiki“, būna labai įvairios, tačiau propagandos požiūriu svarbu tik pats faktas, jog įtikinėjamas bendruomenės narys priima jam peršamą mintį.
Propagandos istorija – tai ir žmonių tarpusavio bendravimo istorija. Net ir nudobus mamutą reikėjo sutarti, jog kažkam atiteks sultingiausias mėsos gabalas, o kai kam teks tenkintis tik kaulais. Tuo kartu, matyt, lemdavo stipresnė kuoka (kas – fizinė jėga – irgi yra įtikinėjimo priemonė). Tačiau lygia greta ėjo ir pirmieji istorijų pasakotojai, siūlę vertingą mėsos gabalą paaukoti, pavyzdžiui, medžioklėje padėjusiam protėviui ar bendruomenės simboliui.
Kartu su žmonių vaizduotės plėtra įtikinėjimas tapo prasminga veikla, kuri sudarė galimybę vertę kurti ne tik kažką priverčiant fiziniais argumentais, bet ir pasinaudojant bendruomenės psichologija. O ši ne ką skiriasi ir nuo šiuolaikinės minios – visų jos baimių, kitų silpnybių ir racionalaus mąstymo ribų.
Komunikacijos (bendravimo) priemonių kaita lėmė ir propagandos kaitą – iš tete-a-tete ji tapo efektyvesne, kai buvo suprasta, jog vieną kartą atliktą veiksmą verta panaudoti kelis kartus. Taip ant baslio pamauta priešo galva tapo vaizdiniu ir daugybę kartų pakartojamu argumentu – tokia lemtis lauks ir kitų, drįstančių manyti kitaip. Įvairūs pirmykščiai simboliai (gamtos reiškiniai, totemai ir pan.) tapo skiriamaisiais požymiais, o pasikartojantys ritualai (karo šokiai, burtai ar net kasdieniai pasisveikinimai) – tam tikras savybes įprasminančiomis tradicijomis.
Vaizdinės išraiškos priemonės (architektūra, vėliau ir dailė) atvėrė naują erdvę įtikinėjimui. Ribotos prieigos erdvės (pavyzdžiui, ritualinių apeigų vietos) tapo ne tik paslaptimi, bet ir apjungė architektūros, ritualų ir meno pasiekimus. Kartu tai formavo ir stiprino atskirų asmenų išskirtinumą, jų statuso bendruomenėje kaitą.
Įvairių formų rašto atsiradimas istorijų pasakojimą pavertė nauja įtikinėjimo „verslo“ šaka – nuo Egipto šventovių, inkų piramidžių iki kinų hieroglifų raštas tapo specifinių žinių ir įgūdžių prielaida ir sėkmės garantu. Pradėjo formuotis atskiros profesinės grupės žinios, o, svarbiausia – atsirado galimybė jas kaupti ir perduoti dideliam (t.y. gerokai didesniam, nei spėja vienas žmogus) skaičiui žmonių.
Raštas, istorijos ir jas saugantys papirusai, knygos tapo galingu ginklu, leidžiančiu vienoms bendruomenėms gerokai efektyviau kaupti informaciją, ją analizuoti ir gausinti. O tai lėmė kokybinius šuolius visose srityse – nuo maisto gamybos, karybos iki sveikatos apsaugos ar viso pasaulio pažinimo.
Propagandos plėtrai esminę įtaką padarė Johann Gutenberg – galimybė dideliais kiekiais dauginti informaciją atvėrė iki tol nematytas manipuliacijos galias. Ir jeigu krikščionims reikėjo daugiau nei trijų šimtmečių „įtikinti“ Romos imperiją, tai vietinėms kalboms pritaikę Bibliją reformatai senojoje Europoje paplito per mažiau nei šimtmetį. Neatsitiktinai dabartinę „propagandos“ sampratą ir galima sieti su kova prieš reformaciją – 1622 metų birželio 22 dieną popiežiumi išrinktas Grigalius XV savo bule „Inscrutabili Divinae Providnetiae“ įsteigė Tikėjimo skleidimo kongregaciją (lot. Congregano de Propaganda fide), kuriai pavedė rūpintis visomis katalikybės plėtros misijomis.
Britų agitacinis plakatas, raginantis jaunuolius stoti į kariuomenę, kovoti I pasauliniame kare
Idėjų konkurencija ir jau pasiekiamų idėjų sklaidos technologijų buvimas vystėsi chaotiškai ir, kaip įprasta žmonijai, su visais privalumais ir trūkumais. Karyboje, mene, religijose, valstybių valdyme – visur propaganda rado savo pritaikymą. Iki XX amžiaus vidurio nebuvo rimtesnių bandymų visa tai įstatyti į rėmus. Reikėjo antrojo pasaulinio karo (pirmojo patirčių nepakako), dešimčių milijonų žmonių aukų, kad būtų suprasta ir sutarta – masių valdymas propagandos technologijų pagalba yra tokia priemonė, kuri yra tiek galinga, jog ją būtina naudoti laikantis tam tikrų taisyklių.
Deja, propagandą valdyti ir jai efektyviai priešintis gali tik išsamiai informuota ir kritiškai nusiteikusi bendruomenė. Ribotų žinių ir menkus informacinio raštingumo įgūdžius turintys nariai ne ką ir šiandien tesiskiria nuo to pirmykštės bendruomenės nario, kuris nudobto žvėries gėrybes pirmiausia paaukodavo dievams.
Tam – mūsų visų geresniam supratimui, kas yra propaganda, kodėl ir kaip su ja susiduriame kasdien ir nuolatos – ir yra skirta mano rašoma knyga „99 propagandos technologijos“.
P.S. tekstą iliustruoja Anubanini uolos (Irane) reljefas – vienas ankstyviausių išlikusių (datuojamas 2300 metų prieš Kristų) skulptūros ir rašytinės propagandos pavyzdžių.
This case study explains one of the propaganda technologies used to manipulate public opinion.
As early as 2005 a Russian communication expert Антон Вуйма published a book on various unethical communication technologies and described a virtual concept (виртуальное понятие) as:
Каждое виртуальное понятие имеет у людей определенный типовой набор шаблонов. Эти шаблоны различаются в зависимости от государств и социальных групп. Новую модификацию понятия люди пытаются присоединить к одному из типовых шаблонов. В каждом шаблоне естественно есть место для переменных. При помощи PR можно попытаться создать новый шаблон или модифицировать какой-либо старый.
Создавая новые шаблоны можно получать неожиданные возможности, от новых схем получения собственности, до получения контроля над значительными группами людей и даже государствами. Естественно всё это будет юридически безупречно.
It is very likely, that we have a real case of a such technology in action today in Lithuania.
Basic facts
A few weeks ago (mid of November) one of the participants in the tender to provide armoured vehicles for the Lithuanian army – Patria – started publishing local press releases (via PR agency, local affiliate of H&K network) on its participation and proposal details:
An initial stage was quite a success and serious concerns about transparency of the tender were publicly expressed.
On December 1st, a Kremlin-related portal ekspertai.eu re-published an article from another unethical medium (laisvaslaikrastis.lt), which was based on “Patria” press release information and supplemented with an aggressive headline on potential corruption allegations:
On December 7st, a defence journalist Vaidas Saldžiūnas published an anti-Patria and pro-Boxer commentary in the leading news portal delfi.lt, where this article was presented as a proof on strange origins of Patria proposal:
How it works?
A.Vuima describes such a technology as a change of virtual concept:
An original idea is perceived according to it’s original circumstances.
A manipulator needs to provide a new “envelope”, which would provide a completely new environment for the initial content.
The target audience will change it’s perception according to the new “envelope”, though the contents remained the same
That’s the Patria case in Lithuania:
Nobody notices original press releases.
A manipulator (competitors?) has achieved Patria’s initial publicity in Kremlin-related media.
The target audience judges Patria’s content as Kremlin-related or Kremlin-supported.
The Lithuanian army will have nothing with anything Kremlin-related.
Kiekvienas žmogus palieka pėdsaką. Kartais net netyčia.
XXI amžiuje mūsų brangiausia valiuta – laikas – virsta žiniomis. Todėl mano pėdsakas kasdienybėje – tai mano mintys, jų virsmai darbais ir, kartais, net pokyčiais toliau nei aš pats.
Viešumo baimė ir iššūkiai nėra ir negali virsti kliūtimis, kurios mus varžo ir riboja. Privatumo mažėjimas yra kaina, kurią privalome sumokėti, jeigu informacinėje visuomenėje norime išlikti laisvi ir, svarbiausia, sąžiningi prieš patys save.
