XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: nezinau.lt

Blogerio deklaracija – pastabos ir papildymai

Bent kažkiek skaitantieji lietuviškus tinklaraščius tikrai matė rokiškioBlogerio deklaraciją“. Daugiau nei šešios dešimtys tinklaraščių jai pritarė ir pernelyg nesivargindami tiesiog pakartojo tą patį. Vėluodamas prisijungiu ir aš, tačiau literatūrinį tekstą pabandysiu išversti į teisinę terminiją, todėl paeiliui teisiniais terminais aptarsiu atskiras deklaracijos dalis ir pasiūlysiu keletą „CreativeCommons“ licencijų, kurios tiksliausiai atitiktų deklaracijos ir atskirų tinklaraščių autorių nuostatas.

1. Aš esu blogeris

Rokiškis, prisipažindamas esąs tinklaraštininkas, teigia, jog tai apima savo minčių, žinių, patirties ir klaidų dalinimąsi su visais tinklaraščio lankytojais.

Jeigu pasiremtume Visuomenės informavimo įstatymu, tai reikėtų atkreipti dėmesį į 2 straipsnio 67 punktą – Visuomenės informavimo priemonės apibrėžimą. Taip pat 2 straipsnio 16 punktą (Informacinės visuomenės informavimo priemonės). Šias nuostatas suderindami su Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo normomis, galime teigti, jog tinklaraštininkai teikia informacinės visuomenės paslaugą – suteikia galimybę neapibrėžtam (tačiau konkrečiu atveju individualizuotam asmeniui) paslaugos gavėjų ratui gauti informaciją (nuomonę – VIĮ 2 str. 33 punktas, žinią – VIĮ 2 str. 69 punktas).

Taigi, deklaracijai pritariantys asmenys teigia, jog jie yra informacinės visuomenės informavimo priemonių valdytojai (VIĮ 2 str. 17 punktas) ir teikia informacinės visuomenės paslaugas (IVPĮ 2 str. 4 punktas).

Pastebėčiau, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas mano byloje prieš Seimą yra konstatavęs, kad jeigu tinklaraščio autorius profesionaliai  renka, rengia ir teikia medžiagą, tai gali būti pripažįstamas žurnalistu.

2. Imkite mano parašytus straipsnius

Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas numato (13 str.) , jog autorių teisės atsiranda nuo kūrinio sukūrimo momento. Jokių formalių ar kitų veiksmų atlikti nereikia. Todėl tinklaraščio turinys (tiek tekstai, tiek vaizdo ar garso informacija) yra juos sukūrusių autorių turtas, į kurį jie turi turtines (15 str.) ir neturtines (14 str.) teises.

Rokiškis savo deklaracijoje rašo, jog jam negaila jo parašytų straipsnių ir kviečia juos naudoti (imti). Nors originalus deklaracijos tekstas gali būti interpretuojamas skirtingai, tačiau spėju, jog autorius turėjo minty, jog jis atsisako nuo vienos iš savo turtinių teisių – t.y. teisės uždrausti atgaminti kūrinį bet kokia forma ir būdu (15 str. 1 d. 1 p.).

Tiesa, vėliau Rokiškis numato išimtį, jog ši sąlyga negalioja „tiems, kas platina ar reklamuoja pornografiją, greitus kreditus ar SEO “optimizavimus”. Neduodu leidimo ir tiems, kas galvoja, kad gali iš blogerių tyčiotis“. Taigi, apribojimas tik 4 subjektų grupėms:

  • platinantiems ar reklamuojantiems pornografinį turinį;
  • platinantiems ar reklamuojantiems  greitus kreditus;
  • platinantiems ar reklamuojantiems SEO “optimizavimu” (LU pastaba: SEO – search engine optimization arba interneto svetainių pritaikymas interneto paieškos sistemoms);
  • galvojantiems, kad gali tyčiotis iš tinklaraštininkų.

Akivaizdu, kad teisine prasme ši dalis yra silpniausia deklaracijos vieta. Tiek ir sąrašas yra neišsamus, tiek ir jo formuluotės kiauros (pvz. pornografinio turinio gamintojams ribojimas nebūtų taikomas).

Pastebėčiau, kad ta pačia tema šiek tiek anksčiau rašęs Nerius iš commonsense.lt tokios atviro turinio dalinimos išlygos apskritai neaptarinėja. Matyt, tai optimalesnis sprendimas, nors kartais iš tiesų ir aš suabejoju ar viena kita mano teksto kopija kokioje nors ultra-radikalų grupės interneto svetainėje kartais kam nors nesukels nesančių sąsajų įtarimų? Juk komunikacijos pradžiamokslis sako, jog su kuo sutapsi (tave matys), tuo ir pats tapsi (tokiu ir laikys). Iš dalies tai sprendžia trečioji deklaracijos sąlyga.

3. Autoriaus vardas (ir aktyvi nuoroda į originalą)

Rokiškis rašo, jog tinklaraštininkas yra straipsnio autorius ir nori, kad būtų pripažįstama autorystė (t.y. kas yra autorius) ir naudojama aktyvi nuorodos į tinklaraštį bei straipsnio originalą.

Teisinė šių norų forma – ATGTĮ 14 straipsnyje. 1 dalies 2 punktas įtvirtina teisę reikalauti, jog tinklaraščio įrašo autorius būtų pripažįstamas, tuo tarpu 3 punktas įtvirtina, jog kūrinį naudojant jo autorius būtų nurodomas.

Formaliai teisiškai galima būtų abejoti, ar reikalavimas naudoti aktyvią HTML nuorodą į originalų tinklaraščio įrašą patenka į minėtą teisę į autoriaus (3 p.) vardą, tačiau atitinkamą reikalavimą galima įtraukti į turtinių teisių (pavyzdžiui, išimtinę teisę atgaminti kūrinį bet kokia forma ar būdu – 15 str. 1 d. 1 p.).

4. Teksto vientisumas (originalios nuorodos ir redagavimas)

ATGTĮ 14 straipsnio 1 dalies 3 punktas autoriui suteikia teisę prieštarauti dėl kūrinio iškraipymo ar kitokio pakeitimo. Jeigu dėl teksto vientisumo klausimų nekyla, tai šiek tiek abejonių galėtų kilti dėl hiperteksto savybių – aktyvių HTML nuorodų ar stiliaus/gramatikos tobulinimo.

Ta pati nuostata turėtų galioti ir kūrinio skaidymui, pavyzdžiui, ilgo teksto padalinimui į kelias dalis, jas jungiant reikalavimu atverti naujus interneto svetainių tinklalapius.

Apie „Creative Commons“ ir deklaracijos CC licenciją

Prieš penketą metų interneto svetainei www.balsas.cc rašiau trumpą tekstą „trumpas įvadas į „Creative Commons“ (cc) autorinių teisių licencijas ir jų pritaikymą Lietuvoje“. Nors turinys jau senstelėjęs, tačiau vis dar tinka savo pirminiam tikslui – trumpai paaiškinti, kas yra CC. Blogerio deklaracijos atveju CC leidžia kiekvienam pasirinkti automatizuotą turinio licencijavimo sprendimą. Visos licencijų rūšys – čia, tuo tarpu Rokiškio pateiktam variantui tinkamiausi šie sprendimai:

  • Attribution Share-Alike – kūrinio naudotojai turi nurodyti autorių ir su tokia pačia licencija gali platinti išvestinius kūrinius;
  • Attribution Non-Commercial Share-Alike – šalia BY-SA sąlygų naudojama nekomercinio naudojimo sąlyga, t.y. turinio negalėtų naudoti pelno siekiantys asmenys.

Abejotina Rokiškio pozicija dėl išvestinių kūrinių (CC atveju – No Derivatives sąlyga). Jis teigia, jog „Bet aš noriu, kad jie liktų tokie, kokie yra. Neperdaryti į kažin ką, neiškarpyti.“. Manau, daugelis tinklaraštininkų sutiktų, jog jų kūrinius galima naudoti tolesniam perdirbimui, jeigu tik išlieka nuoroda į pirminį autorių. Priešingu atveju net ir pačios Blogerio deklaracijos citavimas ją papildant ar tobulinant būtų jau Rokiškio licencijos pažeidimas. Taigi, griežtai imant Rokiškio žodžius, jam reikėtų BY-ND licencijos, tačiau nemanau, jog ji priimtina daugeliui Lietuvos tinklaraštininkų.

Komercinio naudojimo apribojimas užkirstų kelią be atskiro leidimo turiniu naudotis praktiškai visiems pajamas gaunantiems interneto portalams. Todėl manyčiau, kad bazinė tinklaraščių licencija turėtų būti BY-SA. Beje, ją, pavyzdžiui, naudoja ir Džiugas savo tinklaraščių lyderiui nezinau.lt.

Savo tinklaraščio atvejui turiu neaiškumą tuo atveju, kai čia skelbiu ir tuos tekstus, kurių turtinės teisės pilnai perduotos užsakovui. Autorinėse sutartyse tokią teisę visada išsikovoju, tačiau kaip tai išspręsti vienam įrašui pažymint kitokią CC licenciją – kol kas nežinau.

Piratai ir „Linkomanija“ švenčia Pyro pergalę

Virtualiame pasaulyje gyvenantys Lietuvos piratai (dabar bendrine prasme galės būt vadinami sergėjais bernotais) švenčia pergalę prieš LANVA, tačiau tik menka dalis suvokia, jog tos pergalės vertė tolygi Pyro džiaugsmui. Tiksliau, tai tik laikinas savęs apgaudinėjimas, esą teismas išteisino asmenį, kuris pats buvo prisipažinęs „galėjęs siųstis programinę įrangą“.

Priminsiu, jog su Džiugu (1, 2, 3) jau ilgokai diskutuojame apie įvairius šios bylos klausimus, tačiau man asmeniškai svarbiausias klausimas, ar asmuo suvokia darąs teisės pažeidimą ir tai vis tiek daro. Jeigu taip, tai moralinis problemos sprendimas akivaizdus, o teisinės procesinės įrodinėjimo priemonės ir jų naudojimas jau tik šalutinis techninis klausimas.

Ką išgirdome iš teismo? Jeigu lrytas.lt teisingai cituoja teismo paskelbtą sprendimą, tai:

Kaip matyti iš bylos medžiagos, LANVA yra viešoji įstaiga. Teismui nebuvo pateikta įrodymų, kad LANVA, kaip viešoji įstaiga, turėjo teisę savarankiškai rinkti įrodymus. Teismui taip pat nebuvo pateikta duomenų, ar įranga, kuri buvo naudojama fiksuoti interneto vartotojų autorių ir gretutinių teisių pažeidimus padarant kūrinius viešai prieinamus internete, yra aprobuota.

Administracinė teisė reikalauja, jog teisėsaugos institucijos vienareikšmiškai nustatytų asmens kaltumą, todėl teismo argumentus reikia suprasti paprastai – tyrimo metu buvo naudotos netinkamos įrodymų fiksavimo priemonės ir procedūros. Dėl pirmojo teismo argumento (esą LANVA neturi teisės rinkti įrodymų) iš tiesų LANVA planuojama apeliacija galėtų būti sėkminga. Dėl antrojo argumento (jog naudojama įranga neaprobuota) sudėtingiau. Manau, jog čia LANVA padarė esminę klaidą, nepasinaudojusi antstolių paslaugomis. Jeigu mano turimi neoficial9s duomenys iš tiesų teisingi ir LANVA tiesiog pateikė IP adresų sąrašą su kompiuterio darbinio vaizdo spausdiniais, tai tokie įrodymai iš tiesų itin silpni. Kita vertus, jog tokie sergėjų prisipažinimai, kaip kad buvo šios bylos atveju, gali padaryti ir minimalius turimus įrodymus pakankamais dėl įrodymų visumos.

Tad kodėl piratų pergalė laikina? Nes LANVA turės ir antrą, ir trečią, ir, jeigu reikės 485-ą progą pakartoti savo veiksmus. Ir kažkurį kartą pataikys. Kažkodėl  spėju, kad protingiau paruoštas „Microsoft“ veiksmas prieš „Linkomaniją“ į tikslą pataikys jau pirmu ar antru šūviu. Laiko klausimas.

O Džiugo idėją, jog intelektinės nuosavybės kopijavimas be savininkų sutikimo elektroninėje erdvėje nėra teisės pažeidimas, kol kas galiu priimti tik kaip naujadarą, kuriam trūksta tiek teorinio, tiek loginio pagrindimo. Gaila, jog šį naujadarą daugelis interneto entuziastų linkę priimti kaip teisinę realybę. Deja, tai toli gražu prasilenkia su tiesa ir, kaip bebūtų gaila, bet skatina Lietuvos piliečius pažeidinėti mūsų pačių priimtus įstatymus. Dura lex, sed lex

Byla „106“: palikus teisę nuošaly

vagysDžiugas dėlioja rimtus argumentus ir prašo nenaudoti teisinių argumentų. OK, tada pereikim prie būties filosofijos ir laisvosios rinkos idėjų.

Pradėkim nuo pradinių prielaidų, dėl kurių nesutarus nelabai yra ką ginčytis. Pirma, privačią nuosavybę galima atimti tik išimtiniais atvejais (ir tai tik visuomeniniams poreikiams tenkinti ir deramai atlyginant). Antra, autoriniai kūriniai yra privati autorių nuosavybė ir jų nesankcionuoto naudojimo atvejų baigtinį (!) sąrašą numato ATGTĮ. Trečia, autoriai turi vienašališką teisę nustatyti atlyginimo už naudojimosi jų kūriniais dydį.

Kopijavimo lengvumas – žalos konkretumo stoka

Džiugas iš dalies teisus teigdamas, jog nėra taip paprasta apskaičiuoti, kokią žalą patiria autorius, jeigu be jo sutikimo kažkas naudojasi kūriniu. Apčiuopiamų daiktų panaudojimo ar sunaikinimo atveju galima įvertinti susidėvėjimą, daikto atkūrimo kaštus ir jais remtis apskaičiuojant žalą.

Elektroninio turinio kopijų atveju žala nėra tiesioginė. Ji gali pasireikšti (sąrašas atviras):

  1. sumažėjusiais pardavimais, t.y. mažesnės autoriaus pajamos;
  2. mažesnės autorių pajamos mažina paskatas kurti originalius produktus, nes mažesnės pajamos reiškia mažesnę motyvaciją pajėgas skirti turinio kūrybai;
  3. padidėjusias konkurencija teisėtiems kūrinio vartotojams (pavyzdžiui, nelegalią programinę įrangą naudojantis dizaineris rinkoje savo paslaugas gali siūlyti mažesne kaina);
  4. galimų produkto vartotojų perėmimu (pavyzdžiui, informacijos skaitytojų perėmimas – perskaitę informaciją viename šaltinyje, retas kuris ieškos originalaus šaltinio);

Reikia pastebėti, jog neteisėtas elektronini turinio kopijavimas gali turėti ir teigiamą įtaką (šiek tiek kitu kampu – atskiras Džiugo įrašas):

  1. didinti autoriaus žinomumą, profesinį pripažinimą (ypač, kai jis yra pradedantis arba nežinomas), kas gali turėti teigiamą asmeninį efektą autoriui ateityje;
  2. didinti susijusių produktų/paslaugų paklausą (pavyzdžiui, nelegalios programinės įrangos veikimui aptarnauti gali būti reikalinga specifinė kompetencija, konsultacijos);
  3. didinti užimamą rinkos dalį, kurią ateityje galima išnaudoti kaip bazę pajamų generavimui (pavyzdžiui, yra teigiančių, jog tokią taktiką išnaudojo „Microsoft“);

Piratavimo šalininkai teigia, esą kopijuojant programinę įrangą nedaroma žala, nes darantys ir naudojantys neteisėtas kopijas nebūtų reali rinkos paklausos jėga – esą jie turi norą, bet neturi finansinių galimybių produktą įsigyti. O pagal ekonomikos teoriją be šių dviejų prielaidų negalima kalbėti apie realią paklausą.

Šiuo atveju piratų šalininkai daro loginę klaidą, laikydami, jog programinės įrangos kopijų begalybėje viena konkreti kopija yra nykstamai mažo dydžio reikšmė. Tačiau tai nėra tiesa. Yra labai konkretus skaičius asmenų, naudojančių konkretų produktą. Tų asmenų nėra begalybė kaip nėra begalinis ir programinės įrangos produktų skaičius. Kitaip tariant, egzistuoja baigtinė programinės įrangos vartotojų rinka, todėl yra ir labai konkrečiai apibrėžiama dalis, tenkanti vienam vartotojui. Ar čia galima daryti analogiją su baigtiniu, tarkim, poilsio vietų prie Viduržemio jūros skaičiumi, klausimas nėra toks paprastas.

Šiuo metu žengiama kitu keliu – remiamasi mūsų sutarta prielaida, jog tik autorius turi teisę nustatyti savo kūrinio naudojimo sąlygas.

Nesu tikras dėl dažniausiai pasitaikančių atvejų Lietuvoje, tačiau spėju, jog absoliučioje daugumoje atvejų autoriams nėra priteisiama kažkokia papildoma žala, nei dydis, atitinkantis mažmeninę produkto kainą. Tokiu būdu autorių kova už savo teises virsta tiesiog prievartiniu būdu įtikinti susimokėti už naudojamą produktą.

Elektroninis komunizmas arba „noriu vartoti“

Akivaizdu, jog technologijas suteikia galimybę greitai keistis ir dauginti elektroninį turinį. Teigiama, jog nepasinaudoti šiomis galimybėmis tolygu nepasinaudoti galimybėmis pasaulį padaryti žavesnį, turtingesnį ir protingesnį.

Iš tiesų, kas galėtų būtų geriau nei visiems pasaulio varguoliams išrasti ir dalinti beribio vandens šaltinius ar duoną iš nieko materializuojančius įrenginius?

Deja, nei vienas elektroninis turinys nėra „gyvybiškai svarbus“ ir nesukurs rojaus nutolusiame Afrikos kaime. O visais kitais atvejais neteisėtai naudojamas turinys arba tampa priemone dempinguoti paslaugų kainas, arba tampa dar vienu pavyzdžiu, jog turime dalinti meškeres, o ne žuvį. Jeigu tokią „nemokamai“ dalinamą turinį gavę jo nenaudos tolesniam turiniui kurti, tai tokios dovanos vertė bus niekinė. Kitu atveju, kai kažkas vertę pradės kurti, kyla klausimas, kodėl jie savo sukurtos vertės sąskaita negali kompensuoti autoriui už jo pastangas?

Atskiro atvejo vertas ir dabartinės visuomenės pomėgis vienadienėms pramogoms. Įdomūs dėmesio objektai dažnai mėgaujasi vienadiene šlove, todėl ta akimirka galbūt yra vienintelė galimybė monetizuoti savo ilgalaikes pastangas. Nes kuo daugiau turinio, tuo didesnė konkurencija, tuo mažiau dėmesio ir pajamų „nulipus nuo scenos“.

Kainos neatitinka lietuviškų galimybių

Šis argumentas ypač populiarus buvo ankstyvojoje „BSA Lietuva“ veikloje, kai buvo teigiama, jog Lietuvos verslai neturi galimybių deramai atlyginti už naudojamą programinę įrangą. Esą programinės įrangos kainos JAV, Vakarų Europoje atitinka tų šalių ekonomikos lygį ir turėtų būti perskaičiuojamos Lietuvoje – esą viskas turėtų būti vertinama pagal pragyvenimo lygį.

Aišku, būtų galima tokį mąstymą perkelti lietuvių eksportuojamiems produktams – kodėl, pavyzdžiui, afrikiečiams neturėtume pardavinėti lietuviško pieno produktų už „afrikietišką“ kainą? Iš kitų reikalaujama, o patys sau to pritaikyti nenorime?

Kitas dalykas, jog tokia minčių seka akivaizdžiai subiro į šiupulius, kai įsitikinta gyvai, jog technologijos leidžia dirbti sparčiau, efektyviau. Visa tai kuria pridėtinę vertę tiek versle, tiek ir asmeniniame gyvenime (pavyzdžiui, ar galite prisiminti, kada paskutinį kartą vartėte savo popierinių nuotraukų albumą?).

Nėra kur pirkti?!

Bene rimčiausias Džiugo priekaištas autoriams ir jų tarpininkams – tai galimybių teisėtai įsigyti intelektinės nuosavybės turinį Lietuvoje stoka. Čia galima įtraukti ir atsiskaitymo sunkumus, ir atskirų regionų diskriminaciją, ir prekybos technologijų/sistemų trūkumus.

Džiugas teigia, jog pirmieji privalo veikti autoriai ir jų kūrinių platintojai – jie turėtų investuoti į naujas sistemas, kurios būtų patogios, aiškios ir lengvai pasiekiamos. Realybėje už viską reikia mokėti. Kiek kainuotų naujų sistemų kūrimas? Ar vartotojai pasirengę už tai mokėti? Kiek daug vartotojų Lietuvoje moka už teisėtą DVD nuomą? Kiek nuomoja filmus per „Gala“? Net ir kalbant apie turinį iš Vakarų Europos ar JAV – ar tikrai daug turinio (filmų/serialų? muzikos? programinės įrangos?) nėra galimybių įsigyti teisėtai?

Šis argumentas, visgi, daugiau panašus į atsikalbinėjimą, nes, pirma, tai autorių teisė spręsti, kur jie turėtų investuoti. Antra, jeigu tų galimybių nėra – kodėl neatsiranda šią perspektyvią (?) nišą matančių verslininkų ir jie neinvestuoja savo lėšų/pastangų?