Kai kuriems dalykams reikia susigulėti. Taip nutiko ir su Liu Cixin trilogija. Gal net tiksliau būtų ją pavadinti visatos dydžio veikalu, nes retas mokslinės fantastikos kūrinys bando pažvelgti tiek plačiai. Ir tada trijų kūnų problema virsta trijų knygų iššūkiu.

Kino (kiniečio) požiūris į pasaulį

Matyt, tai pírmosios mano perskaitytos knygos, kurias parašė šiuolaikinės Kinijos kultūros žmogus. Ir tas antspaudas duoda savo.

Nuo paprastos problemos skaitytojui, kai tampa sunku sekti pasakojimą ir jo eigą dėl to, jog nesuvedi veikėjų, kas yra kas, kokie jų vardai, kokios jų istorijos ir keliami klausimai. Jų per daug, jie pernelyg panašūs, o trilogijoje dar ir kinta. Iki iš to kylančių niuansų, kai komunistinės Kinijos istorija daro specifinius įspaudus veikėjų likimuose ir santykiuose.

Kitas dalykas – išoriškai atsargus kalbėjimas apie komunistų partiją ir jos nusikaltimus. Tai išnyra tarp eilučių glūdinčiu gyvenimo liūdnumu, asmeninės motyvacijos stoka ir kone fizinė savęs prievarta gyventi dėl to, jog reikia bendruomenei, valstybei, kažkam…

Kartu skaitant įspūdį daro bendruomenės „reikia“ sprendimo galia ir svoris – panašu, kad ši jėga gali priversti visą visuomenę daryti Vakarų kultūroje neįmanomus posūkius ir virsmus. Iš dalies tai padeda autoriui spręsti ir pagrindinės istorijos problemines vietas (pavyzdžiui, heroizuotas žmonijos kosminių laivų „pabėgimas“ ir vėlesnis grįžimas)

„Tamsaus miško“ alegorija ir daugiamatės erdvės pelkė

Mokslinės fantastikos trilogija daro įspūdį dėl savo bandymo apimti visos visatos laiko tėkmę, tačiau „trumpoje perspektyvoje“ bene pirmą kartą teko susidurti su išplėtota idėja, jog protingos būtybės visatoje turi gerokai daugiau priešų, nei draugų ar neutralių kolegų. Ši idėja remiasi prielaida apie realią galimybę skirtingoms būtybėms kovoti dėl energijos ir išteklių, tačiau tuo pat metu ją tarsi iš esmės paneigia faktiniai fizikinių dydžių ribojimai.

Pasakojimas kuriamas ir ant tariamos trijų saulių sistemos idėjos. Ji įdomi, tačiau tuo pat metu sukuria specifinę mistinę istoriją, kuri griauna pagrindinio pasakojimo solidumą. Gaunama savotiška istorijų pynė, kur susimaišo mokslinė fantastika su sunkiai apibrėžiama mistine pasakojimo forma.

Arba vertime į lietuvių kalbą to neįveikė vertėjai, arba ir autoriaus bandymas paaiškinti kelių matmenų panaudojimą kitų būtybių ginklų kūrimui bei žmonijos technologinio proveržio blokavimui – nepavykęs. Tenka jį priimti kaip stebuklinės pasakos dalį, kuri tiesiog yra tokia, nors ir griaunanti pagrindinę pasakojimo liniją. Kita vertus, pasakojimo pabaigoje aprašomas atvirkštinis daugelio matmenų erdvės susitraukimas į dvimatę jau gerokai suprantamesnis.

Kritikai siūlo atkreipti dėmesį į moralės/išlikimo problemą

Trilogijoje herojai vis renkasi tarp moralės ir bendruomenės išlikimo. Jeigu reikia elgtis moraliai – kyla grėsmė bendruomenei (civilizacijai). Ir atvirkščiai. Tai savotiška „tamsaus miško“ pasekmė, kai džiunglėse nėra draugų. Yra tik tie, kuriuos valgai tu, ir kiti, kurie valgo tave.

Asmeninės istorijos paklysta trečioje knygoje

Pagrindinių knygos herojų asmeninės linijos antroje knygoje dar randa tam tikrą loginę grandinę ir įtraukiamos į pagrindinį pasakojimą, tačiau trečioje visa tai virsta dirbtiniu bandymu išlaikyti intrigą ir nepamesti loginės pagrindinės istorijos sekos.

Ši asmeninių santykių intriga tampa keista aliuzija į žmogiškų santykių amžinumą ir trapumą neaiškios ir nepaaiškintos visatos gniaužtų fone. Būtent toks jausmas ir lieka pabaigus trilogiją – pasakojimas baigiasi, o pabaigos nesulaukiame. Tai savotiškas parodymas (ar klausimas), kodėl vieno žmogaus ir visatos istorijos tėkmės – tai du nesuderinami laikrodžiai. Tad lieka retorinis klausimas – nejaugi neturi reikšmės žmogaus gyvenimas ne savo laikmetyje?