Artėjant simboliniam valstybės atkūrimo šimtmečiui likimas šyptelėjo ir mūsų archeologai iš mirusiųjų prikėlė Zigmantą Sierakauską. Nacionalistams iš to vienas vargas – kaip į siaurą lietuviškos tautinės valstybės idėją (o juk šimtmetis!) įpinti lenkiškos kilmės (herbas Dolenga) bajorą, jo gimtinę Volynėje (šiandien – Ukraina), penkiolikos metų karjerą caro kariuomenėje nuo eilinio iki pat Generalinio štabo Peterburge, įvairių formų politinius kūrinius, kuriuose apie lietuviškumą – dažnai nė žodžio? Ir tuo pat metu – prisijungimą prie 1863-iasiais prasidėjusio sukilimo imantis pagrindinio karo vado Lietuvoje pareigų?

Kai liepą visus menančius Abiejų Tautų Respubliką pasiekė žinia apie likimo dovaną ant Gedimino kalno, dažnam su istorija menkai ryšių teturinčiam kraštiečiui kilo abejonė – apie ką čia kalbame? Taip, buvo kažkokie sukilimai, kažkuriame iš jų buvo vietinė Žana d‘Ark – Emilia Platerowna (būtent taip ji pasirašinėjo savo laiškuose), kito vadas buvo Tadas Kosciuška. Visi jie baigėsi be apčiuopiamų rezultatų (jeigu rezultatais neskaitysim formalaus valstybės tęstinumo užbaigimo ir sisteminio katalikybės židinių uždarinėjimo bei sisteminės piliečių rusinimo politikos).

Labiau dėmesingi istorijos mokytojai turėjo susigūžti nuo tokios likimo dovanos. Kaip į supaprastintą etninės lietuvių valstybės šimtmečio idėją integruoti Zigmanto Sierakausko istoriją apeinant LDK bajorijos liekanų sunaikinimą „smetoninėje“ Lietuvoje – nacionalinėje valstybėje etniniais pagrindais (tuokart pagal nutylėjimą dar kenčiant žydus)? Besidomintiems turėtų kilti klausimas – kaip XXI amžiuje paaiškinti „baltųjų“ ir „raudonųjų“ politines kovas sukilimo metu? Kurioje valstybinių nuopelnų lentynoje mes šiandien saugome tų kovų dalyvių pasiaukojimą ir atmintį? Kurioje lentynoje guli plati „tarybinė“ istoriografija, Sierakauską, Kalinauską ir kitus sukilimo lyderius dariusi valstiečių kovos prieš carą lyderiais? Pabandykime padėti ir jiems, ir sau.

Per trumpa tarnystė Lietuvai

1863-iųjų sukilimas Lietuvoje prasidėjo sekant įvykius Lenkijoje ir Lietuvos provincijos komitetui vasario 1 dieną paskelbus įvedant savo valdžią. Tarp vietinių pasipriešinimo lyderių nesant patyrusių kariškių nekilo ginčo (skirtingai nuo kitų organizacinių-politinių klausimų), jog sukilimo karo vado pareigos turi atitekti aktyviam caro karinių pajėgų Generalinio štabo kapitonui Zigmantui Sierakauskui, dar pirmųjų studijų metais (1845-1848) Peterburge pradėjusiam burti lenkų kilmės studentus ir inteligentus.

Zigmantas Sierakauskas iki 1863 m. sukilimo
Pagal straipsnių rinkinį „За нашу и вашу свободу. Герои 1863 года” (sud. Владимир Анатольевич Дьяков)

  • 1826 m. gegužės 31 d. tapo Ignacijaus ir Fortūnatos Moravskos Sierakauskų pirmagimiu.
  • 1831 metais tėvas išėjo į sukilimą ir negrįžo. Vėliau Zigmantas rašė: „Aš, vyresnėlis, jau nepamenu tėvo – motina dar jauna liko našle ir savo darbu išlaikė savo mamą, mūsų senelę, ir mus tris“.
  • 1838-1843 metais mokėsi rusų gimnazijoje Žytomyre (šiandien – Ukraina) ir ją baigė su sidabro medaliu. Dar paskutinėse gimnazijos klasėse pradėjęs dirbti korepetitoriumi tuo vertėsi ir vėliau.
  • 1845 metais įstojo į Peterburgo universiteto Fizikinį-matematinį fakultetą. Čia įsitraukė į lenkų inteligentijos ir studentų veiklą. Aktyvi veikla supažindino su Pranciškum ir Aleksandru Dalevskiais – vienais iš būsimos „Lietuviško jaunimo sąjungos“ lyderių. Šios sąjungos padaliniu tapo ir Sierakausko aplinka Peterburge.
  • 1848 metais prasidėjus revoliuciniams judėjimams Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Austrijoje ėmėsi misijos susisiekti su generolu Juozapu Bemu ir jo lenkų legionais, neva jau žygiuojančiais iš Austrijos Lenkijos link. Tačiau balandžio 21 dieną jis buvo sulaikytas Volynės pasienio miestelyje, o gegužės 20 dieną jau iš sostinės išsiųstas į Orenburgo karinį korpusą.
  • Karinė tarnyba: Novo-Petrovsko (dabar Aktau Kazachstane) tvirtovėje (iki 1849-ųjų rugpjūčio), Uralske (iki 1850-ųjų rudens), Orenburge (į jį grįžo jau kaip puskarininkis), Ak-Mečet (dabar Kyzylorda Kazachstane) tvirtovėje (nuo 1854 metų). 1856-ųjų vasario 16 dieną suteikus karininko laipsnis Sierakauskas paskirtas į Bresto pulką, tačiau Orenburgo korpuso vado rekomendacija leido Peterburge pakeisti sprendimą ir Sierakauskui leista stoti į Generalinio štabo akademiją.
  • 1856 metų rudenį pradėjo rašyti į revoliucines demokratines idėjas skleidžiantį žurnalą „Sovremenik“ (rus. Современникъ), kurį redagavo Nikolajus Černiševskis.
  • 1860 metais viešėdamas Vilniuje susipažino su būsima žmona Apolonija iš Dalevskių (vedė ją 1862-ųjų rugpjūčio 11 dieną Kėdainiuose).
  • 1860 metais išvyko į pirmąją komandiruotę po Europą, kur Londone dalyvavo IV-ajame Tarptautiniame statistikos kongrese, jame kėlė klausimus apie carinėje kariuomenėje taikytų kūno bausmių blogą įtaką karių ugdymui.
  • 1861 metų birželio-rugpjūčio mėnesiais vykdė Vilniaus karinės apygardos tvirtovių apžiūrą.
  • 1862 metais caro aplinkai parengė istorinę apybraižą „Lenkiškas klausimas“ (rus. „Вопросъ Польский“, viešai publikuota tik 1888 metais), kurioje analizavo rusų ir lenkų tautų ryšius, vertino Vilnių ir Kijevą kaip tarpininkus ir rišančiąsias grandis tarp Maskvos ir Varšuvos. Jo vizijoje reali federacija ir teisės spręsti suteikimas autonominiams subjektams būtų leidęs realiai, o ne jėga sujungti šias kaimynines tautas.
  • 1862 rugpjūčio-gruodžio mėn. antroji komandiruotė (kartu su žmona) į Europą.

Lemtingų metų kovo pabaigoje pasiėmęs atostogų neva „išvykai į užsienį“ Zigmantas Sierakauskas atvyko į Vilnių, kur ne tik bendravo su politiniais sukilimo vadais, bet ir tarėsi su caro tarnautojais kaip karinis patarėjas. Išlikę pasakojimai, kaip sukilimo vadų susitikime visus šokiravo pranešdamas ką tik grįžęs iš Vilniaus karinės apygardos vadų pasitarimo. Informacinių karų laikmetyje galėtume ir suabejoti, bet tarkime, kad tai buvo nutrūktgalviškas karo vado bandymas asmeniškai vykdyti kontržvalgybos misiją, o ne dvejonės dėl pasirinkto kelio perspektyvų.

Z.Sierakausko sukilimo kovos planas

Sukilėlių karininkams Z. Sierakauskas išdėstė sukilimo kovų planą: pritraukiant į sukilimą kuo daugiau žmonių, iš Kauno gubernijos sukilėlių pajėgų suformuoti sukilėlių kariuomenės branduolį, apmokyti jį, žygiuoti į Šiaurės Rytus link Daugpilio ir pulti ten esančią tvirtovę. Su vietos karininkų pagalba perėmus tvirtovės kontrolę, apsirūpinti ginklais bei amunicija ir tvirtovę padaryti užtvara rusų kariuomenei žygiuoti į Lietuvą. Pradžioje numatyta žygiuoti į Anykščių miškus, ten surinkti visas sukilėlių pajėgas. Karo vadas tuo metu tikino, kad po kokio mėnesio sukilėliams padės karą prieš Rusiją pradėsianti Prancūzija ir Anglija.

Dvarininkų politinę liniją atstovaujantis Jokūbas Geištoras savo prisiminimuose rašo, jog jau balandį Zigmantas Sierakauskas ėmėsi aktyvių sukilimo pajėgų formavimo veiksmų. Atsižvelgiant į paramą pasipriešinimo idėjoms (o jos labiausiai remtos tuometinėje Kauno gubernijoje, t.y. šiandienos Žemaitijoje ir šiaurinėje Aukštaitijos dalyje) karinių dalinių formavimas prasidėjo Kėdainių-Kaišiadorių regione. Per mėnesį suformuota iki 2,5 tūkst. pėstininkų siekusi karinė grupė aktyvius veiksmus pradėjo balandžio pabaigoje, kai laimėjo keletą smulkių susidūrimų (pavyzdžiui, balandžio 21 dieną – Genėtinių mūšį).

Zigmanto Sierakausko vizija rėmėsi idėja, jog Kauno gubernijoje, Kurliandijoje (dabartinės Latvijos pietuose) ir net dabartinės Baltarusijos šiaurinėse teritorijose įmanoma įskelti pakankamai nepriklausomų sukilimo židinių. Deja, tokia sukilimo plėtros buvusios LDK regionuose strategija neteko prasmės, kai žlugo planas iš Londono sulaukti Teofilio Lapinsko vadovaujamų pusantro šimto savanorių su 10 tūkst. graižtvaninių šautuvų-muškietų ir 1 mln. pistonų. Sierakauskas planavęs šios paramos sulaukti Kurše, tačiau misija nepavyko laivui su amunicija nuskendus. Tarybinėje istoriografijoje buvo laikomasi nuomonės, jog ši Jungtinės Karalystės iniciatyva buvo dalis platesnės britų politikos remti sukilimus carinės Rusijos viduje, siekiant atitraukti caro strategų dėmesį nuo potencialių tiesioginių konfliktų. Tačiau dabar rasti dokumentai, jog tokią sutartį su tiekėju iš Belgijos buvo sudaręs Lietuvos provincijos valdybos skyrius.

Antrajame susirėmime prie Medeikių (balandžio 25 dieną) sukilimo karo vadas buvo sužeistas. O gegužės 7-9 dienomis vykusios kautynės miškuose prie Biržų baigėsi sukilimo karinių pajėgų sutriuškinimu ir pagrindinių vadų (įskaitant ir Zigmantą Sierakauską) paėmimu į nelaisvę.

Ruso karininko reportažas apie sužeisto Z. Sierakausko gabenimą į Vilnių
Versta iš Aleksandro Herceno raštų 17 tome perspausdinto „С.-Петербургскія Вѣдомости“ straipsnio

…Mums priartėjus prie miško ir jojant žingine pribėgęs puskarininkis sako: „Jūsų kilnybe, užpuolimo atveju įsakysite durti?“
– „Kas per Azija, – sušuko Sierakauskas. – Klausinėti garsiai tokių įsakymų!“.
Aš atsisėdau į jo vežimą ir paaiškinau, kad kareiviai nelaiko jų karo belaisviais, o plėšikais – ir ne be pagrindo. Mes įsikalbėjome. „Aš išėjau iš Kauno su trimis žmonėmis, – pasakojo Sierakauskas. – Per neilgą laiką pas mane susiformavimo tūkstantinė grupė. Mūsų žygis po Žemaitiją buvo triumfališkas: c’était une protestation sanglante! (pranc. tai buvo kruvina protesto išraiška) Visur mus sutikinėjo kaip šeimoje. Valstietės vedė savo sūnus, tačiau mes neėmėme – pas mus ir be jų buvo pakankamai“. Neišlaikiau ir pasakiau jam, kad tai netiesa, kad mes ėjom žingsnis po žingsnio ir visur matėme baisius šaikos pėdsakus ir nelaimingą liaudį.
Jis ir čia paaiškino: „Mes sąmoningai kalbėjom valstiečiams, kad jie skųstųsi mumis – to reikėjo, kad jūs jų neliestumėte“. Staiga iš miško išėjo keletas maištininkų ir akimirkai tai sukėlė mums abejonę. Tačiau netrukus jie pradėjo mojuoti konfederatkėmis (sukilimo kepurėlės) kaip nuolankumo ir noro pasiduoti ženklą, o kelyje pasitaikę pora kazokų juos atvedė. Vienam buvo 17 metų, sužeistas į ranką. Aš paklausiau jo, ar savo valia buvo prisijungęs.
„Ne, – atsakinėjo tas. – Mano tėvą norėjo pakarti, jeigu neisiu“. Sierakauskas susimąstė, o po to pasakė: „Jis meluoja“. „Sierakauskai, kokią visgi naštą jūs ėmėte ant savo sąžinės, kiek dabar, jūsų malone, nelaimingų!“. „Nieko, – atsakė jis. – Tai kruvini grūdai, kurie vėliau duos baltus žiedus; reikia, kad Lenkija duotų apie save žinoti, kad jos neužmirštų“.

Nors sukilimo partizaninė veikla LDK teritorijoje tęsėsi iki pat 1864-ųjų, tačiau aktyvus ir atviras pasipriešinimas buvo neutralizuotas, o viešas sukilimo vadų korimas Vilniuje (Zigmantas Sierakauskas pakartas birželio 27 dieną) tapo ir simboliniu, ir esminiu pasipriešinimo sutramdymo lūžiu. Visi sukilimo liudininkai sutaria, jog po Sierakausko pralaimėjimo sukilimas Lietuvoje iš esmės virto partizaniniu karu be vilties jėga išspręsti konfliktą.

Kiti „baltieji“, kiti „raudonieji“?

Tarybinės propagandos užauginta šiandienos Lietuva žino tik vieną „baltųjų“ ir „raudonųjų“ kovą – tai 1917-1922 metais po carinio Rusijos režimo griūties dabartinės Rusijos Federacijos centrinėje dalyje prasidėjusį civilinį karą tarp diktatūrą įvedusių komunistų bolševikų („raudonųjų“) ir kitų demokratinį ar carinį režimus palaikiusių politinių jėgų („baltųjų“).

Tačiau 1863-iųjų sukilime Lietuvoje dėl įtakos varžėsi visiškai kiti „baltieji“ ir „raudonieji“. Sąlyginai šias grupuotes galima susieti su dabar naudojamu dešinės-kairės skirstymu, „baltuosius“ susiejant su stambiuoju kapitalu ir konservatyvia pasaulėžiūra, o „raudonuosius“ – su radikalių visuomenės permainų programą skelbiančiais kairiaisiais judėjimais. Todėl savaime suprantama, jog „baltųjų“ grupėje dominavo didelį turtą sukaupusių bajorų, pramonės magnatų ir kitų turtingų visuomenės sluoksnių atstovai. Jų programa orientuota į dialogą su carine valdžia, dalinių nuolaidų reikalavimą. Tuo metu „raudonųjų“ darbotvarkė rėmėsi į radikalų, karine jėga paremtą konfliktą ir visapusišką ryšių su cariniu režimu nutraukimą, reikalaujant krašto nepriklausomybės 1772 metų LDK sienose. Šioje politinėje grupėje dominavo smulkesnieji bajorai, mažesnį turtą sukaupę intelektualai ir todėl ji gerokai stipriau rėmė didžiosios visuomenės dalies – valstiečių – laisvinimo ir švietimo idėjas.

Artur Grottger paveikslų ciklas „Lituania“ 1864-1866
I. Giria – II. Ženklas – III. Priesaika – IV. Mūšis – V. Dvasia – VI. Regėjimas

I. Puszcza   II. Znak   III. Przysięga

IV. Bój   V. Duch   VI. Widzenie

Kaip savo dienoraštyje užrašęs jau minėtas vienas iš „baltųjų“ grupuotės lyderių Jokūbas Geištoras (lenk. Jakob Gieysztor), 1863-iųjų sausį Lenkijoje prasidėjus sukilimui, Lietuvoje baltųjų veikla neturėjo aiškios programos nei valdžios. Kartu programa, turinti grynai taikius tikslus, nenumatė panašios katastrofos.

Todėl Zigmantas Sierakauskas pateko į politikų sūkurį, nes, kaip profesionalus kariškis, buvo neišvengiamai įtrauktas į karinio pasipriešinimo parengimą. Kita vertus, Zigmantas Sierakauskas nebuvo naujokas politiniame diskurse, nuo pat 1845-ųjų aktyviai dalyvavo Peterburge buriant lenkų intelektualus ir studentus, turėjusius reikšmingą vaidmenį ruošiant sukilimą Lenkijoje ir Lietuvoje. Tarybinio laikotarpio darbuose jam priskiriamas „valstiečių numylėtinio“ vaidmuo, kai įvairūs pavieniai daliniai savanoriškai jungėsi į jo vadovaujamas pajėgas, telkėsi ir pakluso jo vadovavimui. Tačiau kritiškas vertinimas ir vien ta aplinkybė, kad karo vadu Sierakauskas buvo paskirtas „baltųjų“ vadovavimo laikotarpiu.

Kovojo ne už „tokią“ Lietuvą

Minint 150-ąsias sukilimo metines istorikė Vilma Žaltauskaitė portalui 15min.lt yra teigusi, kad socialinės ir politinės, kultūrinės realybės 1863-aisiais, 1918-aisiais ir dabar labai skiriasi. Nedera nei rezervuotai ar juolab neigiamai vertinti, tiesiog reikėtų su šiais skirtumais susigyventi, juos labiau pažinti, atviriau priimti anuomet egzistavusius požiūrius ir alternatyvas.

Bendru istorikės vertinimu, nedetalizuotai vertinant sukilėlių lūkesčius ir motyvus, matytume, kad jie kovojo ne už tai, kokia Lietuva buvo sukurta 1918 metais. Modernusis lietuvis, gyvenantis etnografinės Lietuvos ribose ir kalbantis lietuviškai, arba tas lietuvis, pagal kurio projektą buvo sukurta Lietuvos Respublika 1918 metais, tuo metu mažai tapatinosi su 1863–1864 metų sukilimu. Lietuviškumas 1918-aisiais buvo labiau apibrėžiamas per priešstatą lenkiškumui.

Sukilimo dalyvio Juozapo Miliausko-Miglovaros prisiminimų ištraukos
Iš 1925 m. žurnalo „Karo archyvas“ (II t.), neredaguota

Mano jaunų dienų atsiminimas yra liūdnas. Teko iškyrpti iš gyvenimo vėžių dėl 1863 metų klaidingo sukilimo Lenkijoj ir mūsų krašte. Bet mano likimas yra niekai prieš visus sukilimo dalyvius. Jei galima dėl sukilimo teisintis, tai vien tuo, kad mūsų dvasia neapkentė svetimo jungo, smurto ir įvairių neteisybių, kurių kvaili žmonės davė mums pažinti. Bet mes, sukilėliai, visi negalime dora pasigirti, nes tarpe mūsų buvo dorų ir nedorų, kas per sukilimą ir pasirodė.
Šiandien prisimindami sukilimą, mes iki šios dienos nesuprantame jo priežasties. Priežastį galėtų atidengti tik tie – jeigu jie tik ir norėtų dabar – kurie tą sukilimą rengė. Visaip sukilimą apsvarsčius, gaunasi išvados, jog 1863 met. sukilimas buvo pradėtas ne savo laiku ir visai bereikalingas. Tuo metu nei lenkams, nei lietuviams rusų priespaudos nebuvo, nes jų tvarka buvo mums nesunki ir jokio jungo neturėjome. Jungo sunkenybės mums buvo tik įkalbėtos. Gyvenome laisvai, niekas mus dvasiniai nevaržė, nes tai buvo paremta 1861 m. vasario mėn. 19 dien. įstatymu, kuriuo buvo panaikinama baudžiava.
[..]

Sukilimo dalyvis Juozapas Miliauskas-Miglovara paminklo sukilimo dalyviams Šiauliuose pašventinimo metu pasirašo iškilmių aktą (Šiaulių muziejaus nuotrauka)

Mes jaunuoliai, nieko apie sukilimą nesuprasdami, leidomės toms pinklėms pasiduoti, o mūsų apyseni vadai, būdami lenkiškumu patys apkvailėję, kvailino ir mus lenkišku sukilimu.
Mums, lietuviams, vadinamasis lenkmetis, politikoje neturi jokios reikšmės. Jis galėtų sau vietos rasti tik lenkų istorijoje, ne buvo ne lietuvių, o lenkų darbas. Mums stovykloje buvo draudžiama net lietuviškai dainuoti. Kai vieną kartą buvo leista dainuoti ir kai mes užtraukėm „Vilniaus miesto žalias bromas; ten žirgus balnojom…“ tai karininkai tuojau uždraudė ir liepė lenkiškai dainuoti, sakydami, kad mes esam lenkų kareiviai. Taigi, nevertėtų to lenkmečio atsiminti. Tiktai, kad jis turėjo vietos Lietuvoje, tai reikia nors bendrai jį atsiminti, neduodant garbės lietuvių tautos istorijai.

Tuo metu – XIX amžiuje – lenko samprata buvusių Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijose skyrėsi. LDK lenkas (beje, jis galėjo save vadinti ir lietuviu) turėjo labai aiškų kitoniškumo atspalvį, identifikavosi būtent su istorine Lietuva ir tikrai nesitapatino su Lenkijos Karūnos arba Karalystės lenku, nors Abiejų Tautų Respublikos atkūrimas buvo ir vienų, ir kitų tikslas. LDK lenkiškumo turinys – ypatingas ir sietinas su LDK tradicija, istoriniu paveldu. Jie siejo save su XIII–XVI a. valstybe, o ir Liublino unija jiems nebuvo valstybės pražūtis, valstybės nunykimas. Tai buvo etnopolitinė tapatybė, kurios pagrindas buvo ne kalba. Kalba tapo reikšminga moderniam nacionalizmui, etnolingvistinei tapatybei.

Etninė Lietuva – ne Sierakausko ir ne sukilimo siekis

1863 metais rusų rašytojas Aleksandras Hercenas (rus. Александр Герцен) savo Londone leidžiamame savaitraštyje „Varpas“ (rus. Колокол) straipsnyje apie Zigmantą Sierakauską (su kuriuo buvo susipažinęs prieš keletą metų, 1860-aisiais, per vieną iš Sierakausko komandiruočių į Europą) rašė: „Pas ką teisingai įstatyta širdis, tas supras, kad Sierakauskas neturėjo pasirinkimo, kad privalėjo eiti kartu su savaisiais“.

Sierakausko kelias nestebino amžininkų. A. Herceno raštų komentaruose pasakojama, jog tokios linijos Sierakauskas laikėsi visą gyvenimą. Dar 1858 metais Zigmantas pradėjo vadovauti slaptai Peterburge veikusiai lenkų karininkų organizacijai, besiruošusiai kovoti už Lenkijos nepriklausomybę. 1862-aisiais Sierakauskas užmezgė ryšius su Centriniu nacionaliniu komitetu (pagrindiniu sukilimo organizaciniu centru Varšuvoje) ir jos padaliniais Lietuvoje.

Zigmantas Sierakauskas požiūrį į carinę Rusiją ir Lenkiją bene plačiausiai yra atskleidę savo rankraštyje „Lenkų klausimas“, kuris pirmą kartą paskelbtas tik 1888 metais – daugiau nei 20 metų po jo mirties – rinkinyje „Rusiška senovė“ (rus. Русская старина). Lygindamas lenkišką ir rusišką tradicijas (Sierakauskas netgi naudoja terminą „civilizacija“) pagrindinį skirtumą sieja su valstybės valdymo būdu – centralizuojant (Maskvoje) ir decentralizuojant (Varšuvoje). Atitinkamai sprendimo galias telkiant centriniame biurokratiniame aparate arba jas decentralizuojant ir paskirstant vietose veikiančioms institucijoms, patiems piliečiams.

Jeigu darytume prielaidą, jog carinėje Rusijoje išleistas tekstas yra autentiškas, tai etninės Lietuvos versijos atveju jis kelia daugybę klausimų ir abejonių, nes Zigmantas Sierakauskas Vilnių kartu su Kijevu išskiria kaip tarpinę-rišančią grandį tarp Maskvos-Varšuvos, kurioje Vilnius labiau artimas Varšuvai, o Kijevas – Maskvai.

Didžiausius prieštaravimus šiandien keltų jo siūlomi konkretūs sprendimo būdai. Pavyzdžiui, rašydamas apie būdus mažinti įtampą Zigmantas Sierakauskas tiesiogiai nurodo, jog turi būti atlaisvintas kalbos naudojimas. Ten, kur dominuoja „didžiarusiai“ (Maskvos pavaldiniai), siūlo naudoti dabar mums žinomą rusų kalbą, kur „mažarusiai“ (ukrainiečiai ar baltarusiai) – jų tarmę, o kur dominuoja lenkai – lenkų kalbą. Paradoksalu, tačiau visame tekste nė karto neminima lietuvių kalba ar savitos lietuviškos tradicijos. Dabartinė Lietuva-Baltarusija-Ukraina pagal tokią Zigmanto Sierakausko versiją yra tik amortizuojanti „tarpinė“ tarp dviejų galios ir kultūros centrų – carinės Rusijos ir karališkosios Lenkijos.

Mykolo Andrioli paveikslas „Sierakausko išpažintis prieš kartuves“

Trys klausimai

Skaitant tų metų tekstus galima būti tikram dėl viena – Zigmantas Sierakauskas visą gyvenimą buvo gyvas Tėvynės meilės simbolis. Ir ta Tėvynė jam buvo Lenkija, dėl kurios kovodamas jis sugebėjo į vieną kumštį bent trumpam apjungti visiškai skirtingas socialines ir etnines grupes. XX amžiaus Lietuvos tragedija – tai nesugebėjimas įtraukti tokių žmonių į naują valstybę.

Todėl tik užmerkę akis ir ciniškai išbraukdami visą LDK paveldą mes sugebame integruoti siauresnę nei siaurą etninę Lietuvą ir tūkstantmetę LDK istoriją. Ir tai kelia klausimų – kas etninei Lietuvai yra dėl jos viską aukoję sierakauskai, ar ne „Lietuva lietuviams“ idėja trukdo bendram sugyvenimui su lenkais ir, svarbiausia, ką mes iš tiesų apgaudinėjame, vos 49 metus nepriklausomai gyvenančią Respubliką vadindami Lietuva?

Išties mįslingas likimo pokštas.

Suredaguota teksto versija skelbiama 2017 metų spalio mėn. žurnalo „Verslo klasė“ numeryje.