XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: infowar

Informacinis karas yra karas, o Lietuvos atveju – net svarbesnis

Kai naujasis Kultūros ministras pareikalavo (nuoroda), kad planuojamuose karo metų biudžetuose adekvati dalis būtų skirta kovai prieš dezinformaciją, prekiautojai tankais, šarvuočiais ir kita brangia, bet greitai degančia technika pakėlė antakius. Ir smogė savo įvaldytais pabūklais – sumenkino, užtildė, pasijuokė. Kultūros! Cha! ministras! Apie karo išlaidų pinigus! LOL!

Atsistosiu į nepatogią ir prieš „kietus“ pabūklus menkai apsaugotą poziciją – Kultūros ministras buvo teisus!

Šiandien, kai „strateginė“ Lietuvos partnerė traukiasi iš kone visų Kremliaus atgrasymo frontų (įskaitant informacinį, kai uždaro (nuoroda) „Radio Free Europe“ ar „Voice of Amerca“), informacinio karo dalis tampa dar svarbesnė. Kai Kremliaus išlaidos valstybės propagandai ir jos sklaidos kanalams „Russia Today“, „Sputnik“ ir kt. nuolat auga (2025 metais suplanuota +13%, t.y. 1,42 mlrd. USD), Lietuvos valstybės pastangos apsiriboja kelių naujienų portalų skiltimis rusų kalba.

Sunkiai suvokiama, tačiau 2025 metais biudžeto projekte planuota mažinti išlaidas (tiesa, vėliau planas koreguotas) net ir specialiosioms su priešiškos informacijos sklaida dirbančioms tarnyboms – tiek Valstybės saugumo, tiek ir Antrajam operatyvinių tarnybų departamentams.

Po Krymo operacijos, kai kone be šūvio Kremlius užgrobė Krymą ir rimtą dalį Rytų Ukrainos, visiems turėjo tapti akivaizdu, kad naujoji Rusijos „Gerasimovo doktrina“ yra būtent tai – tylus, psichologinėmis operacijomis, priešų skaldymu, įtakos grupių kūrimu ir kt. priemonėmis paremtas kovos planas. Nuo tų 2014 metų praėjo daugiau nei 10 metų, tačiau Lietuvoje vis dar nesame viešai suvokę ir pripažinę, kad karinio atgrasymo pagrindas – psichologinis, o ne fiziologinis.

Ne iš gero kultūros gyvenimo šiomis dienomis išplatintas viešas kultūros periodinių leidinių asociacijos (net keturiolika kultūros žiniasklaidos lyderių!) laiškas (nuoroda), kuriuo skundžiamasi reikšmingai (kai kada net trečdaliu) sumažintu valstybės finansavimu šiai kultūros sričiai. Tai įspūdinga mūsų vertybinio nesusivokimo iliustracija.

Bet paklauskime, ar dabartinė Krašto apsaugos sistema gali būti patenkinta Lietuvos piliečių pasiruošimu ginti šalį nuo priešų karinės agresijos? Štai neseniai KAM trimitavo, jog 52% lietuvių sakosi prisidėsią prie pasipriešinimo ginklu (apklausą 2024 metų gruodį vykdė „Spinter tyrimai“, nuoroda). Tačiau tokie gražūs pažadai kertasi su praktinių įgūdžių ir realaus pasiruošimo duomenimis. Pavyzdžiui, naujausi 2014 metų (naujesnių tyrimų nėra skelbta) „Eurobarometer“ apklausos duomenys rodo (nuoroda), kad Lietuvoje net 85% piliečių nėra niekada turėję ginklo. Iš tų 15-os procentų ginklą galinčių valdyti kone pusė (43%) ginklą turi savigynos tikslais ir mažiau nei trečdalis (28%) jį turi profesiniais tikslais.

Kitaip tariant, gražūs nieko nekainuojantys pažadai „gintis su ginklu“ 7 atvejais iš 10 yra neparemti nei realiais praktiniais įgūdžiais, nei turimomis priemonėmis. Ką jau kalbėti, kad kas antras pilietis atvirai prisipažįsta nuo kariuomenės slapstysiąs.

Šalies nesugebėjimą priešintis sudėtingoms informacinėms atakoms (ar tiesiog veikti informacinio neapibrėžtumo sąlygomis) prieš penkerius metus matėme gyvai, kai valstybės komunikacija buvo bejėgė valdant kovą prieš „Covid-19“ pandemiją. Ką jau kalbėti apie nuoseklų valstybės priešinimąsi iš Kremliaus valdomiems ir sėkmingai platinamiems anti-lietuviškiems naratyvams. Daugelis iš jų sėkmingai bujoja, o atskirose visuomenės grupėse augantis palaikymas pro-Kremliškoms pozicijoms virsta net apčiuopiama parama esminiams politiniams sprendimams ir abejonėmis net strateginėmis valstybės raidos kryptimis.

Akivaizdu, kad XXI amžiuje Lietuva turi gerokai didesnes galimybes sėkmingai priešintis Kremliui informacinėje erdvėje, negu karo lauke. Juk būtent šiame lauke Lietuva laimėjo 1918-1920 metų kovose, būtent čia Lietuva įveikė sovietiją 1990-1991 metais.

Ir priešingai, panašioje (kaip dabar) situacijoje buvusi ir visas krašto apsaugos lėšas dėjusi vien į kelias dešimtis tankų ar kitokios formos metalo gabalus Lietuva jau yra padariusi didžiulę strateginę klaidą. Lietuva ją padarė (ir, panašu, nepasimokė) prieš II pasaulinį karą, kai kone trečdalį valstybės biudžeto gaudavusi kariuomenė neiššovė nei vieno šūvio. Kodėl? Nes jau tada pralaimėjo informacinį karą ir kaip visuomenė pasidavė psichologiniam, o ne kariniam spaudimui. Todėl šį kartą pasiruošimas karui turi būti kompleksinis, o gal net svarbesnę vietą tame užimti savų protų, o ne kūnų treniruotės.

Liutauras Ulevičius, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto partnerystės docentas

Komentaras paskelbtas naujienų portale 15min.lt (nuoroda).

Informacinio karo užrašai: KAM chaltūra Oršos mūšio tema

Kremliui pūkšint informacinio karo pabūklais Lietuvoje ramiai ir nepastebimai „švenčiami“ Oršos mūšio metai. Mūsų šlovinga kairioji Vyriausybė 500 metų jubiliejaus priemonių planą sugeba patvirtinti metams iš esmės įpusėjus – gegužės 14 dieną.

LRV_Oršos_mūšio_metaiPlano autoriai – Krašto apsaugos ministerijos Viešųjų ryšių departamentas (pateikė direktoriaus pavaduotojas Valdas Norkūnas). Savo parašu planą palaimino ir Vyriausybėje pristatė gydytojas pagal išsilavinimą Juozas Olekas.

Plane priemonės suskirstytos į tris grupes: (a) renginiai, (b) leidiniai, edukaciniai projektai ir (c) įamžinimo projektai. Stebina, jog šiaip jau visai kokybišką komunikacijos strategiją įgyvendinantis KAM VRD šiuo atveju pateikė nebent nykiai biurokratinei įstaigai tinkamą dokumentą.

Simboliška, kad planas patvirtintas šių metų gegužę – t.y. tuo metu, kai Kremliaus kariniai veiksmai Ukrainoje buvo aiškūs ir akivaizdūs. Oršos mūšis ir jo pagrindinis herojus (Konstantinas Ostrogiškis) gali ir turi būti tiesiogiai siejami su Ukraina (Ostrogu) ir jos kova dėl nepriklausomybės nuo Maskvos.

Pagrindinis dalykinis plano trūkumas – vertybinės ašies (t.y. ką ir kaip mes norime pasakyti propaguodami Oršos mūšio pergalę), proaktyvumo ir aktualumo stoka. Neskiriama dėmesio virtualiai erdvei, nėra jokių patrauklių audiovizualinių sprendimų, jokios perspektyvos turinio viralumui ar multiplikavimosi efektui. Ką jau kalbėti, kad pamiršti ne tik vaikai ir jaunimas, ignoruotos ir atskiros visuomenės grupės – vidurinis išsilavinęs sluoksnis, pensininkai, tautinės mažumos ir pan. O svarbiausia – visos priemonės orientuotos tik (!) į Lietuvos visuomenę ir jokio dėmesio Baltarusijai, Ukrainai, Lenkijai, Europai.

Čiurinskas_OršaTokį planą sunku net kritikuoti, nes nėra ką aptarinėti. Palyginimui siūlau puikų Mintauto Čiurinsko 2006 m. paskelbtą straipsnį „Pergalės prie Oršos (1514) propaganda Europoje: šaltinių apžvalga, literatūriniai bei kultūriniai aspektai“. Dvi šio teksto išvados akivaizdžiai parodo, kaip toli dabartinei mūsų Vyriausybei ir Krašto apsaugos ministerijai iki ambicijų ir globalaus mąstymo lygio, kuriame LDK valdovų gyveno XVI a. pradžioje (paryškinimai mano):

5. Plačiąja prasme Oršos pergalės legenda, įamžinta ir raštijos paminkluose, prisidėjo, anot Mečislovo Jučo, kuriant „lietuviškojo patriotizmo kanoną“, katalikiškojo lietuviškojo etnoso, lietuviškojo vadovaujančio branduolio (Vilniuje, Trakuose, Žemaitijoje) ideologijos formavimuisi. Iš čia savo ruožtu kilo ir savo krašto šventųjų ar šventojo paieškos. Oršos mūšio recepcija daugiatautės valstybės visuomenėje tapo ją konsoliduojančiu veiksniu.  LDk stačiatikiai didžiavosi pergale Oršos mūšyje prieš maskvėnus, kuri buvo pelnyta vadovaujant stačiatikiui kunigaikščiui Konstantinui Ostrogiškiui, ir tai vienas ryškiausių jų patriotizmo pavyzdžių.

6. Per kultūrinių reiškinių prizmę nesunkiai įžvelgtume Oršos mūšio raštijoje bei literatūroje sąsajas su lietuvių kilmės teorijų reiškiniu XVI amžiaus pirmajame trečdalyje, kaip tautos, visų pirma politinės tautos, bei pačios Lietuvos valstybės konsolidacijos ir identifikacijos poreikio išraiška. Juk būtent po Vienos suvažiavimo sukuriamas Motiejaus iš Miechovo istorinis veikalas, kuriame nerasime palankumo Lietuvai, bet mielai pasakojama legenda apie kilmę iš romėnų, anot S. Narbuto, „kaip Jogailos, o kartu ir Jogailaičių kultūrinio portreto dalis“. Šis lenkų istorikas kartu su kitais autoriais legendą plačiai paskleidė jau spausdintose knygose. Oršos pergalė taip pat tapo vienu pagrindinių valdovo iš šios dinastijos Žygimanto Senojo gyvenimo ir jo istorinio portreto bruožų.