Jeigu trumpai – man iš tiesų patiko paskutinis generalinės prokuratūros žingsnis, kai ji kreipėsi į teismą su prašymu sustabdyti leidimą homoseksualų eitynėms „Baltic Pride“ Vilniuje. Ir patiko net ir nepaisant to, jog šiaip aš palaikau priešingą nuomonę – eitynes reikia leisti kaip reikėtų leisti ir, pavyzdžiui, alkoholio pramonės darbuotojų mitingą ar nelegalių viešnamių darbuotojų piketą – teisė į viešus renginius negali būti priklausoma nuo jų dalyvių vienokių ar kitokių savybių (tiesa, visiškai kita situacija būtų, jeigu tuose renginiuose kas nors siūlytų rūkyti marihuaną ar rodyti savo vienokias ar kitokias kūno dalis). Jeigu žmonės to tik nori, tegu renkasi ir vaikšto, diskutuoja. Neabejoju, kad mūsų nuostatos pakankamai tvirtos.

Generalinės prokuratūros žingsnis man patiko dėl to, jog bene pirmą kartą išgirdau tai, ką ši įstaiga turėjo daryti jau labai seniai – savo veiksmus grįsti viešaisiais visuomenės interesais, o ne kuo nors kitu. Apie tai prokurorams kalbėjau dar praėjusių metų vasarį.

Vertybės kaip viešųjų įstaigų komunikacijos ašis

Valstybės įstaigos savo komunikaciją privalo grįsti vertybių komunikacijos principais, t.y. visus savo veiksmus pateikti per vykdomos funkcijos naudą ir reikalingumą visuomenei. Jeigu tos naudos nėra, tai nėra ir tokios organizacijos poreikio..

Komunikaciją dėliojant per vertybes išnyksta labai daug problemų – sumažėja politikavimo, atsiranda aiškus ir paprastas veiksmų planavimas, nekyla pagundų organizacijos galimybių išnaudoti privatiems interesams tenkinti.

Generalinės prokuratūros atveju vertybė yra labai aiški – visuomenės saugumas. Todėl visi generalinio prokuroro pasisakymai turi prasidėti ir baigtis ta pačia gaida – apie kokią visuomenės problemą kalbama ir kaip prokurorų veiksmai padės visuomenei išspręsti tą sopulį ar bent jau sumažins gresiančią žalą.

Raimondo Petrausko sėkmė ir klaidos

Trečiadienį įvykę laikinai einančio generalinio prokuroro pareigas Raimondo Petrausko vieši pasisakymai iš esmės rėmėsi labai teisingu pamatu – visuomenės saugumas, kuriam kyla grėsmė, nes institucija yra gavusi patikimos informacijos apie apčiuopiamas grėsmes.

Teko girdėti kelias oponentų reakcijas ir visos jos sėkmingai atremiamos:

  • prokuratūra vykdo politinį užsakymą, engia homoseksualus – prokuratūros veiksmai niekaip nesusiję su pačiu homoseksualų eitynių faktu, o remiasi tiesiogiai su visuomenės saugumu susijusia informacija apie apčiuopiamas grėsmes. Prokuratūra visada turi sverti skirtingus visuomeninius gėrius ir šiuo atveju nuspręsta, jog potenciali žala visuomenės saugumui yra didesnė nei žala sustabdant (ne uždraudžiant!) leidimo organizuoti eitynes galiojimą;
  • prokuroras taiso savo įvaizdį, pašlijusį po Kedžio tyrimo – prokuratūra privalo kritiškai analizuoti visas galimas pasekmes ir eitynių atveju padaryta išvada, jog pavojus pernelyg didelis. Prokuratūros surinkta informacija pateikta teismui ir teismas, įvertinęs visas aplinkybes, spręs, ar grėsmės pakankamos priimti atitinkamus veiksmus;
  • Prezidentė (Vyriausybė, …) turėtų nurodyti prokuratūrai pakeisti poziciją – Lietuvoje prokuratūra yra nepriklausoma institucija, kuri savo veiksmus vykdo nederindama jų su kitomis vykdomosios valdžios institucijomis. Galutinį sprendimą dėl surinktos informacijos pagrįstumo priims teismas;
  • …

Akivaizdu (pagal šviežius tyrimų duomenis, ~3 iš 4 lietuvių nepritaria eitynėms), jog tokia prokuratūros pozicija iš esmės bus teigiamai įvertinta ir prokurorai iš tiesų susirinko vieną kitą simpatijų balą. Tačiau ko trūko visiškai viešumo pergalei?

Pirma, l.e.p. Raimonas Petrauskas buvo pernelyg susikaustęs ir jo pasisakymams pritrūko gyvumo. Gana formaliai pateikti argumentai nebuvo itin lengvai „suvalgomi“. Tuo tarpu paprastas pavyzdys, jog analogiškas prokuratūros veiksmas būtų apsaugojęs Seimą nuo sausio 16-osios įvykių praėjusiais metais, suteiktų platesnį akiratį vertintojams. Ką jau bekalbėti, jog retorinis klausimas, kas geriau – keliasdešimt rimtai sužeistų piliečių ar nukelta eitynių data – išmuštų oponentus iš tiesioginės kritikos prokuratūrai, diskusija persikeltų į policijos veiklos lauką, t.y. kas ir kaip turi užtikrinti renginių saugumą, kai tokių renginių turinį itin neigiamai vertina didžioji dalis visuomenės?

Antra, konkuruojant dviems vertybėms ir ginčijantis interesų grupėms, visada verta tapti arbitru, kuris iškelia klausimą, tačiau neturi atsakymų. Todėl R.Petrauskas tikrai turėjo retoriškai klausti – ar eitynių šalininkai yra pasiryžę priimti galimas žmonių aukas? Ar „Baltic Pride“ organizatoriai suvokia ir prisiima tokią atsakomybę?

Dabartinėje situacijoje, kai leidimo galiojimas vis tik atnaujintas, prokuratūra vis tiek išliktų nugalėtoja – prokuroras labai trumpai ir aiškiai galėtų konstatuoti, jog aukštesnysis teismas nepalaikė prokuratūros fiksuotų grėsmių pakankamomis – tuo prokuratūros nuomonės skiriasi. Tačiau kartu toks teismo sprendimas reiškia, jog teisėjai prisiėmė atsakomybę už galimą žalą visuomenės saugumui, o prokuratūra atliko savo darbą įspėdama apie grėsmes.