Šis kūrinys dalyvauja virtualiame Kalėdinės fantastinės miniatiūros (proza) konkurse. #FantastinėKalėdinėMiniatiūra
„Po Perkūnu!“, – nusikeikė Laima ir akimirksniu sustingo. Ji suprato. Tiksliau, savo liaunu laumės kūnu pajuto, ką reiškia šis slystelėjimas. Tai ne tik didokas guzas virš kairės akies, iškilęs ten jai tik keliantis nuo šlapio po pelkės samanomis pasislėpusio didžiojo aukojimo apeigų akmens.
Už Perkūno vardo paminėjimą ji atsiims kaip visada – įprastiniais nurodymais iš vietines pelkes prižiūrinčios Gabijos. Tikriausiai, vėl teks lėkti į pagalbą čionykščiams aitvarams, nesugebantiems sutalpinti savo eilinės aukos turtų. Tvarkyt, šluostyt, kraut, ir vėl tvarkyt, ir vėl šluostyt, ir vėl kraut…
Gerokai svarbesnė bus kita kalba – jos slystelėjimas buvo neatsitiktinis. Čia veikė rimti (jei ne patys rimčiausi) kerai. Ir tokius reikalus tvarko ne kažkokia, o dešinioji Perkūno ranka – Puškaitis. Jį Laimai yra tekę sutikti vos kartą, kai po pirmojo šventinio vidurvasario šokio pas juos kilo rimtos grumtynės dėl sugužėjusių juodvelnių. Sumaišyti burtai tuokart buvo klaida ir jaunystei daug ką galima atleisti. Bet dabar… dabar Laimai reikės pasiaiškinti ir paaiškinti dalykus, kurie tiesiogiai keičia daugelio žmonių likimus. O tai jau pagrindinių Perkūno priesakų laužymas. Tai ribos tarp žmonių ir dievų valdų peržengimas…
„Tai kaip ten, sakei, Tavo vardas?“, – paklausė ir krauju atsikosėjo dar gulintis, bet jau bandantis kilti karys. Jo kaktą vagojo dar šviežias gilus randas, kurį paliko visos Aukso Ordos chano Timūro Kutlugo kardo ašmenys. – „Ir ką čia, toli nuo mūsų girių ir laukų, gali veikti jauna lietuviškai kalbanti mergina? Ar į Vorkslą Tave atsitempė kaip belaisvę iš stepių? Ir… tpfu tpfu (spjaudosi krauju), atsiprašau, aš Vytas, Vytautas iš Trakų. Ir ačiū, lieku amžinai dėkingas, kad mane iš ten už plaukų ištempei. Dabar prisimenu tik tiek, bet būsiu Tau skolingas amžinai už savo gyvybę. O kaip Tave vadinti?“
Laima nužvelgė šalia klūpantį karį. Išties bus prisivirusi košės – Vytautu prisistatęs karys buvo ne iš eilinių.. Dabar tai buvo akivaizdu vien iš jo šarvų kokybės. Užtektų vieną kartą ranka perbraukti per kokybišką medžiagą, pajausti meistrų sukaltas jungtis, raiščius ir kiekvienos menkos dalelės užbaigtumą.
Gelbėdama Vytautą nuo totorių chano kirčio ji tik truputį pagudravo, niekas nepamatė kaip ji stumtelėjo chano alkūnę ir kalavijas kirto per akmenį, geležtė (vėlgi, ne be jos pastangų) skilo ir skeveldra kirto pačiam užpuolikui į veidą. O vėliau, supuolus kone visai ordai, jau buvo juokų darbas kario kūną niekam nepastebėjus paprasčiausiai nušvilpti. Bet ji niekados nebūtų pagalvojus ir dar svarbiau – niekada nebūtų sau leidus – pakeisti tūkstančių žmonių likimus. Bet pakeitė, štai Didysis Kunigaikštis jau klūpo šalia jos ir Laima galėjo jausti, kaip tūkstančių likimų našta palengva užgula ant jos gležnų pečių…
