Kai dar rudenį perskaičiau pirmąsias žinias apie popiežiaus Benedikto XVI knygą „Jesus of Nazareth: The Infancy Narratives“, kurioje analizuojama Jėzaus vaikystė, suklusau ir pradėjau laukti – nors ir nesu aktyviai praktikuojantis katalikas, tačiau neabejotinai save laikau krikščioniu, todėl šiandienos mūsų civilizacijai lūžinio momento tyrimas iš bene daugiausia originalių šaltinių disponuojančios institucijos vadovo – pažadas rimtas.
Šventknygės Naujojo Testamento pradžia yra logiškai nenuosekli – iš esmės dėmesys skiriamas tik Jėzaus gimimui ir keliui nuo krikšto iki mirties. Todėl lietuviškame knygos pavadinimo vertime „Pasakojimai apie vaikystę“ yra apgaulingas variantas. Dabar jau galiu konstatuoti, kad jokių pasakojimų knygoje nėra. Yra tik keturių skirtingų evangelijų skirtumų ir panašumų loginė ir sisteminė analizė. Tai įdomu, tačiau tai nėra „WOW!“… todėl knyga nuvilia, nes lūkesčiai buvo žymiai didesni.
Už ką verta pagirti popiežių ir vertėją (Gediminas Žukas), tai už pasakojimo stilių – jis solidus ir tik keleriose vietose pernelyg nueinantis tikėjimo argumentų link. Didžioji knygos dalis iš tiesų yra puiki sisteminė (netgi, sakyčiau, akademinė) analizė. Popiežius remiasi įvairiais šaltiniais (nors tarp jų dominuoja vokiškieji), visi jie vėlesni nei 1950-ųjų, dominuoja 2-3 metų senumo. Solidu ir rimta.
Ko lieku nesupratęs, tai naujų unikalių šaltinių įtraukimas. Vaizdas toks, jog mistinėje Vatikano bibliotekoje nėra jokių dėmesio vertų originalių šaltinių, kurie suteiktų daugiau įžvalgų apie laikmetį tarp 40-osios dienos po Jėzaus gimimo iki pagrindinės Jėzaus istorijos (išskyrus 12-mečio, pasilikusio šventykloje, epizodą). Tai leidžia kelti abejonę, ar knyga iš tiesų yra kažkas akademiškai vertingo – moksliniu žargonu, joje nėra mokslinio naujumo.
Nesu teologijos žinovas, tačiau knygoje popiežiaus dėstomoje pozicijoje itin abejotinos pasirodė šios vietos:
- Trūksta išsamesnio Juozapo-Marijos ikivedybinių santykių pjūvio pagal tuometinės visuomenės tradicijas. Juozapo reakcijos nagrinėjamos per teksto turinį, o nėra socialinių tradicijų įtakos. Klausimas, kiek tokių tyrimų yra daryta, tačiau tai būtų papildantis ir vertingas lyginamasis aspektas, suteikiantis naujų įžvalgų kryžminio lyginimo metodu.
- Visiškai be loginio pagrindo atmetamas Jėzaus (kaip žmogaus ir Dievo mišinio) panašumas į Egipto faraonus, romėnų ir graikų mitus. Verta prisiminti Tarpupio, netgi tolimųjų rytų kai kurias istorijas, kur tas panašumas akivaizdus. Tuo tarpu popiežiui „vaizdiniai skiriasi iš pagrindų“. Jėzus jam nėra „mišrūnas“.
- III skyriaus pradžioje daroma nuoroda į Vergilijaus 4-ą eklogę pernelyg pritempta (tarsi poetas numatė 40+ metų į priekį ir jau beveik pranašas?) ir atrodo, kad pakeliui į reikalingą išvadą pasirinktas bent kažkiek tinkamas šaltinis.
- Rašydamas apie Jėzaus gimimo datą popiežius aprašo astronominius reiškinius ir jų tyrėjus jau vertina teigimai. Labai jau dviprasmiškai atrodo jo citata „[..] tikinčių krikščionių išplėtotai šiuolaikinei astronomijai [..]“ (tame kontekste, pavyzdžiui, minimas Johanesas Kepleris) ir ankstesnė bažnyčios praktika deginti mokslininkus. RKB šiuo atveju verčiau jau nutylėtų, kiek tas procesas gali būti siejamas su ja.
Kartu knygoje yra keletas labai įdomių minčių:
- Daugiausia žiniasklaidos dėmesio, neabejotinai, sulaukė popiežiaus pripažinimas, jog tikrasis Jėzaus gimimo momentas yra apie 7-6 m. prieš dabar skaičiuojamą momentą. Čia jau principinė diskusija ir ilgo laikotarpio užduotis kuriant universalią datų matavimo sistemą.
- Popiežius atveria labai įdomias duris, ateityje leisiančias begalinę visatą įkomponuoti į Šv.Rašto aiškinimą. Rašydamas apie žvaigždę danguje ir Jėzaus gimimą, jis konstatuoja, jog „[..] kosmosas kalba apie Kristų, tačiau tos kosmoso kalbos žmogus dėl savo sąrangos neįstengia iki galo iššifruoti [..]“.
Skaitydamas knygą supratau, kad trūksta kai kurių bazinių katalikybės sampratų suvokimo – daugiausia abejonių kėlė „Dievo žodžio“ ir „slėpinio“ sampratos. Neįgudusio skaitytojo mąstymui dažnas jų naudojimas kėlė įtarimą, jog po jais tiesiog bandoma pasislėpti tada, kai nerandama kitų įtikinančių ir racionalių argumentų.
Įstrigusi citata (lietuviškojo leidimo 64 psl.):
Dievas yra Meilė. Bet meilės, kai ji reikalauja išžengti iš savęs, galima imti nekęsti. Ji nėra romantiškas malonus jausmas.
Galutinė išvada – buvo verta, tačiau lūkesčiai buvo didesni.
