XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: Dienos klausimas (Page 2 of 2)

Neišvengiamai atviro gyvenimo baimė

Vasaros karščiai ir ištaikyta viena kita poilsio akimirka leido pamąstyti apie asmeninę atsakomybę ir galimybę kritikuoti vienur ar kitur esančius. Dažniausiai girdima to forma – viskuo kalta valdžia ir niekuo nekaltas kyšius siūlantis reguliarus kelių eismo taisyklių pažeidėjas.

Labai artimai su šiuo klausimu susijęs ir praėjusį ketvirtadienį „Žinių radijo“ užduotas klausimas, ar asmeniniai duomenys internete neatsigręš prieš mus pačius. Žurnalistė Agnė Skamarakaitė pagavo ir mane, todėl turėjau perskaityti „Google“ vadovo mintis apie galimai ilgalaikę žalą itin atviriems interneto vartotojams. Visą laidos įrašą galite rasti „Dienos klausimo“ archyve.

Kaip ir minėjau laidoje, „Google“ pastaruoju metu eina vis didesnės interneto kontrolės keliu ir man labai dera ši Eriko Šmito (Eric Schmidt) mintis bei radikalus bendrovės pozicijos pasikeitimas dėl interneto neutralumo turiniui. Manyčiau, jog tai reiškia, kad „Google“, jausdamas didėjantį įvairių konkurentų spaudimą, nusprendė užkonservuoti savo lyderio poziciją. Tą geriausiai padaryti įgyjant didžiulį konkurencinį pranašumą turinio tiekimo etape (todėl – sprendimas dėl paramos interneto neutralumo principui atsisakymo), o baimių dėl asmeninių duomenų didinimas padėtų rasti daugiau palaikymo, siūlantiems įvairius kontrolės mechanizmus.

Privatumas kaip atviro gyvenimo baimė

Tačiau palikus „Google“ šone, klausimas dėl privatumo ribų internete vis tiek išlieka. Tradiciškai yra dvi radikalios nuomonės:

  • Šiuolaikiniame globaliame kaime galimybės išsaugoti privatumą, koks jis buvo anksčiau, nėra. Jo ribos neišvengiamai sumažėja, jeigu tik asmuo X nusprendžia naudotis šiuolaikinių technologijų galimybėmis.
  • Privatumas yra nekintanti kategorija – naujųjų technologijų problemos yra susijusios tik su šių technologijų vystymo klaidomis, kai sąmoningai arba ne ignoruojami privatumo pažeidimai.

Tačiau net ir asmeniškai nesinaudojant naujaisiais įrankiais, aplinkinių aktyviai naudojamos technologijos neišvengiamai įsibraus į asmeninę zoną (paprasčiausias pavyzdys – Jūsų atvaizdai draugų viešai paskelbtose nuotraukose). Taigi, akivaizdu, kad privatumo mažėjimo klausimas yra keliamas dėl dviejų priežasčių – naujų technologijų galimybių ir žmogiškojo faktoriaus, kai dėl vienų ar kitų asmenų klaidų privatumo ribos peržengiamos.

Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame daugelis sienų atviros tiek realiame, tiek ir virtualiame pasauliuose, neišvengiami informacijos mainai. O realiame pasaulyje skirtingų rūšių informacija (asmeninės nuotraukos ir naujienų agentūros pranešimas) savo forma yra visiškai tapati virtualiame. Šis formos tapatumas ir lemia pagrindines privatumą saugančiųjų baimes:

  1. visa virtuali informacija yra itin patogi tiražavimui ir saugojimui, o eksponentiškai didėjantys saugojimo pajėgumai reiškia, jog praktiškai visa virtualizuojama informacija yra išsaugoma. Taigi, išsaugoma visa informacija apie asmens X klaidas.
  2. sienų nebuvimas ir itin efektyvių paieškos sistemų veikla reiškia, jog prieigos kaštai prie išsaugotos informacijos yra itin maži. Kitaip tariant, informacija ne tik saugoma, bet ir lengvai pasiekiama. Taigi, asmens X klaidas gali lengvai rasti bet kas.
  3. kartu veikiant [1] ir [2] baimėms susiformuoja realus pavojus, jog asmens X klaidos nebus pamirštos. O kaip rašo Šventraštis, kas iš mūsų be nuodėmės?

Todėl atviras pasaulis yra baisus kiekvienam iš mūsų. Ar tai būtų nenusisekusi jaunystės meilė, ar gydytojo priimtas kyšis, ar darbovietės sąskaita praleista savaitė sanatorijoje. Katalikiškas mūšimasis į krūtinę yra smagus, kol tarp asmens X ir Dievo – tik už klausyklos langelio sėdintis kunigas. Sakyti mea culpa viešai laukiančiai miniai – tikroji, tačiau žymiai baisesnė, atgaila.

Atvirumo baimė = asmeninės atsakomybės baimė?

Paradoksalu, tačiau klausimas apie privatumo mažėjimą savo esme yra klausimas apie demokratiją – kiek mes kiekvienas asmeniškai esame pasiruošę priimti sunkius sprendimus. Kiek mes patys nusiteikę mokėti didesnius mokesčius, kad pensijos padidėtų? Ar mes sutiksime turėti trumpesnes atostogas, vardan noro įsivesti eurą kuo anksčiau?

Man rodos, jog pagrindinė Lietuvos problema – tai idealizuotas valstybės vertinimas, kuriame asmens nuostatos ir veiksmai esą neturi jokios reikšmės, o vienintelis apčiuopiamas pagrindas – vadovų sprendimai. Ašgi manyčiau visiškai priešingai – tik nuo kiekvieno iš mūsų asmeninių sprendimų priklauso, kaip seksis visiems mums – tiek kiekvienam atskirai, tiek grupelėse (šeimose, darbuose ir pan.), tiek visai Lietuvos visuomenei.

P.S. šio tinklaraščio rašymas, įsitraukimas į įvairius socialinius tinklus ir aktyvus naudojimasis atviromis interneto tarnybomis – tai mano atsakymas, jog nebijau viešo teismo, tačiau kartu suvokiu ir turiu tam tikras ribas net ir šio atviro pasaulio realybėje. Bene pagrindinė iš jų – tai kitų asmenų teisė turėti platesnio privatumo supratimą. Todėl vis dar neturiu atsakymo, ar teisingai elgiamės atvirai skelbdami, pavyzdžiui, savo vaikų informaciją – tebūnie tai mūsų rizika ir tikėjimo atviru pasauliu kaina.

„Žinių radijas“ apie referendumo ribą

Ketvirtadienį Agnė Skamarakaitė „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ pakalbino kaip Piliečių Santalkos Tarybos narį, ką manau apie galimybę Lietuvoje svarbiausius valstybės ir tautos gyvenimo klausimus spręsti referendumu.

Laidos įrašą galite rasti čia (apie 24,1 Mb byla). Mano mintis galite paklausyti nuo 30 minutės.

Trumpai naująją iniciatyvą mažinti reikalavimus referendumo inicijavimui vertinčiau teigiamai. Surinkti 300 tūkst. parašų – iš tiesų nerealu. 50 proc. dalyvavusių kartelė referendumo teisinei galiai suteikti – taip pat per aukšta. Galimi sprendimai – leisti parašus rinkti elektroniniu būdu (integruojant VMI el. deklaravimo sistemą), mažinti 300 tūkst. ribą.

„Žinių radijas“ apie lito devalvavimo gandus

Vakar „Žinių radijo“ žurnalistė Agnė Skamarakaitė pasiūlė „Dienos klausimo“ laidoje (įrašą galite atsisiųsti iš čia – beveik 27 Mb dydžio MP3 byla, pasisakymo pradžia apie 20:20) pakalbėti apie tai, kaip ir kodėl pasklido gandas apie lito devalvavimą, kas ir kaip tuo galėjo pasinaudoti?

Pirma, neabejotina, jog gando pirminis šaltinis – tai Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Kęstučio Glavecko spaudos konferencija, vykusi ketvirtadienį. Antra, turim idealią situaciją, kai sprogioje aplinkoje atsakingas pareigas užimantis asmuo laisvai mąsto, kokios grėsmės gresia visai visuomenei. Nereikia turėti iliuzijų, jog žurnalistai ir tauta to negirdės. Trečia, tai puikus pavyzdys, jog „juodosios technologijos“ dažnai tėra tinkamų aplinkybių rezultatas – šiuo atveju esu tikras, jog Kęstutis Glaveckas gandą paleido netyčia. Kartu tai tik parodo, jog informacinis raštingumas Lietuvoje itin menkas – ir tarp grėsmę privalančių įvertinti valstybės vadovų, ir tarp visais apie gaisrą šūktelėjusiais pasitikinčiais piliečiais (nors po to ir buvo visa šūsnis oficialių paneigimų).

Newer posts »