Buivydiškių dvaras – Liutauras Ulevičius

Kai prieš metus įsikūrėme buvusio Buivydiškių dvaro valdose, istorinių vietovės faktų paieška atvedė prie unikalios paskutiniųjų dvaro savininkų šeimos istorijos. Ji pasirodė įdomi ir žurnalui „Verslo klasė“, kurio gegužės numeryje ir paskelbtas šis straipsnis. Čia jį skelbiu neredaguotą ir su į žurnalą nepatekusiomis iliustracijomis.

Lietuvai dar nieko nereiškusią 1911-ųjų vasario 16-ąją Sankt-Peterburgo teismas baigė visoje carinėje Rusijoje nuskambėjusią bylą. Itin karštai ji aptarinėta ir Vilniuje, nes liudininkais buvo iškviesta net keturiasdešimt tuometinio gubernijos centro aukštuomenės narių. Visi jie dalijosi liudijimais apie Buivydiškių, Kairėnų ir kitų apylinkės dvarų savininkų Buturlinų šeimą ir ją sukrėtusį skandalą.

Santykinai ramų provincijos aukštuomenės gyvenimą sukrėtė teismo procesas, kuriam pasibaigus teismas kaltu švogerio nužudymo organizavimu pripažino ir į katorgą išsiuntė XIX a. Vilniuje tarnavusio (ir daug nuosavybės čia įsigijusio) generolo Dmitrijaus Sergejevičiaus Buturlino (Дмитрий Сергеевич Бутурлин) žentą Patriką O’Bryną de Leisi (Patrick O’Brien de Lacy).

Kaip rašyta ano meto Vilniaus laikraščiuose, Vilniaus aukštuomenės salonuose ši byla buvo aptarinėjama beveik metus, kai netikėtai mirus generolo vyresnėliui Vasilijui Buturlinui buvo iškelta byla dėl nužudymo. Visuomenės dėmesį traukė ne tik turtingo tuometinio carinės Vidaus reikalų ministerijos pareigūno asmenybė, ne tik dideli jo valdyti turtai Vilniuje ir jo apylinkėse, bet ir būdas, dėl kurio generolo sūnus mirė.

Generolas buvo carinės Rusijos milijonierius. XIX a. pabaigoje palikęs tarnybą carinės Rusijos 27-osios pėstininkų divizijos štabe Vilniuje (1898-1899 metais net buvo tapęs jos II brigados generolu-majoru) persikėlė į Sankt-Peterburgą, kur vyresnėlis tarnavo Preobraženskio pulke, o Vilniuje liko jo jaunesnioji dukra Liudmila Buturlina.

Buvusio kariškio valdų sąrašas Vilniaus apylinkėse buvo įspūdingas – dabartinė Pilaitė, Zujūnai, Buivydiškių dvaras, šalia kurio sėmingai plėtotas vaisių ūkis (tarybiniai metais šioje teritorijoje įsikūrė dabartinės Vilniaus kolegijos Agrotechnologijų fakultetas), užtvenkus Sudervėlės upelį sukurta vandens telkinių (prūdų) sistema, pradėta užsiiminėti žuvininkyste. Dukrai išsiskyrus su pirmuoju vyru ir ruošiantis antrosioms vedyboms generolas iš Antano Tiškevičiaus nupirko dalį Kairėnų dvaro (dabar įsikūręs Vilniaus universiteto Botanikos sodas), kuris tapo įspūdinga šeimos rezidencija.

Turtai sudomino airių kilmės „sėkmės džentelmeną“

Skandalo užuomazga – 1903 metais generolo surašytas testamentas, pagal kurį sūnui turėjo atitekti didesnė palikimo dalis – net milijonas rublių, o dukrai vos 400 tūkstančių. Dar 1890 metais su generolu išsiskyrusi vaikų motina (grafienė Bobrinska) gyveno Paryžiuje ištekėjusi už garsaus Meksikos pasiuntinio (Minister Plenipotentiary) Manuelio Chulio de Lizardi (Manuel Julian de Lizardi) ir valdė dar vieno milijono rublių turtą. Kitų vaikų ji neturėjo, todėl ir šie pinigai turėjo kažkada atitekti broliui su seserimi.

Kažkada panašiu laiku su generolu ir susipažino airių kilmės Patrikas O‘Brynas de Leisis. De Leisiai buvo sena giminė, save kildinusi iš Airijos karalių, o pirmieji atstovai Abiejų Tautų Respublikos šaltiniuose fiksuoti dar XVII amžiuje.

Ano laikmečio laikraščiuose Patrikas de Leisis buvo apibūdintas kaip „niekada nepadarantis gerai“. Rašyta, jog visą savo pirmosios žmonos turtą jis praradęs laivų statybos versle, kai valdė laivų statyklą Pinske ir Gardine, dar vieną įkūręs Suomijoje, kur dirbo caro laivynui. Du laivus netgi dovanojęs Rusijos karui prieš Japoniją. Deja, šių verslų neskmės baigėsi bankrotu.

Prastos asmeninių finansų padėties nepakeitė net trečiųjų vestuvių proga iš naujojo uošvio gautos dovanos – du dvarai ir malūnas. 500 rublių per mėnesį pajamų neužteko tokių „plačių ambicijų“ žmogui. Generolas dukrai, ir sūnui skirdavo dideles sumas – per mėnesį vyresnėliui tekdavo 575 rubliai, o jaunėlei apie 6-7 tūkstančius rublių per metus.

Trečiąją žmoną (Liudmilą Buturliną) de Leisis sutiko 1906-aisiais, kai dar buvo vedęs savo antrąją. Abu jaunuoliai dėl duotų santuokos įžadų esamiems sutuoktiniams problemos nedarė ir Patrikas, palikęs antrąją žmoną, o Liudmila, išsiskyrusi su pirmuoju vyru, 1908-ųjų gruodį susituokė. Skyrybų ir santuokos maratonui nesutrukdė net galingojo jaunosios tėvo prieštaravimai. O ką ir turėjo galvoti patyręs kariškis, kai antrasis Liudmilos vyras į Vilnių persikraustė po bankroto Gardine (anksčiau gyvenęs Pinske ir net buvęs išrinktu šio miesto seniūnu).

Planai steigti sanatoriją Vilniuje

De Leisis savo švogeriui daktarą Vladimirą Pančenko pristatė siūlydamas Vilniuje steigti sanatoriją.

Pančenko dažnai atvažiuodavo į Vilnių, kur su keleto vietos vaistininkų tarpinkavimu bendravo su klientais. Jiems siūlė savo gydymo kursą potencijos didinimui. Kitų gydytojų vertinimu siūlytas gydymas buvo tiesiog didelė apgavystė.

Tuo pat metu, jau kaip de Leisi atstovas, gydytojas vedė derybas dėl didelio žemės sklypo pirkimo Poguliankoje (dabartinės J.Basanavičiaus gatvės apylinkės) netoli Zakreto (didelė teritorija tarp Lukiškių ir Vingio parko), vadinamo „Zarachovičiaus sklypu“.

Iš pradžių de Leisis planavo kartu su Pančenko ten įkurti pavyzdinę pensininkų sveikatinimo įstaigą pagal Vakaruose veikiančių kurortų pavyzdį.

Tobulas nusikaltimo planas

Gydytojas Vladimiras Pančenko

De Leisis savo finansines problemas tikėjosi išspręsti nužudęs savo naujuosius giminaičius. Panašu, jog jis nenorėjo laukti, kol anie mirs natūraliomis mirtimis ir siekė, kad žmona paveldėtų pagrindinius turtus. Buvo liudijusių, jog tokį planą jis buvo sugalbojęs dar iki vedybų su Liudmila. „Sėkmės džentelmeno“ plano ašis buvo abejotinos reputacijos gydytojas gydytojas Vladimiras Pančenko. Jis dar 1895-aisiais gyvendamas Paryžiujis pardavinėjo nuodus savižudžiams. Buvo įtariamas klastojęs mirties liudijimus, taip pat pornografijos gamyba.

Vasilijus Dmitrijevičius Buturlinas

Pirmą kartą gydytojas savo auką – Vasilijų Buturliną – sutiko 1908-ųjų pabaigoje, kai būsimoji auka ieškojo priešnuodžių Sankt-Peterburge siaučiančiai cholerai. Vėliau abu reguliariai susitikinėjo, o 1910-ųjų vasarį Pančenko įtikino Buturliną mišinio, vadinto sperminu, nauda ir pradėjo jam reguliariai švirkšti šio injekcijas.

Tų pačių 1908-ųjų pabaigoje su gydytoju pirmą kartą susitikio ir de Leisis – dar iki savo vestuvių su Liudmila Buturlina. Pirmo susitikimo metu gydytojas išgirdo pasiūlymą už 1 500 rublių atlikti abortą. Po kelių dienų gydytojas išgirdo tikrąjį pasiūlymą: nužudyti naujuosius giminaičius naudojant biologines priemones. Švogerio mirtis įkainota 10 tūkst. rublių, būsimo uošvio – 50 tūkstančių, o Paryžiuje gyvenančios motinos – net 500 tūkst. rublių.

Pagal de Leisio planą gydytojas turėjo švogerį nužudyti panaudodamas choleros užkratą. Liga Sankt-Peterburge buvo pasiekusi endemijos mastą, todėl Patrikas tikėjo, jog tai nesukels įtarimų ir visus įtikins, jog pirmoji auka mirė dėl natūralių priežasčių. Baimė dėl choleros plitimo paskatins greitas laidotuves, kurios ir paslėps visus įkalčius. Net kūną ekshumavus visi tik patvirtins, jog mirties priežastis – būtent cholera.

Tačiau tokio plano sėkme Pančenko suabejojo ir vietoj to pasiūlė difterijos toksiną, kurį jis gavęs iš dviejų skirtingų tyrimų laboratorijų. Ši priemonė ir buvo panaudota, tačiau jaunojo Buturlino mirtis iš karto sulaukė įtarimų.

Naujiena kriminalistikos pasaulyje

Tarp bylos kaltinamųjų buvo Jekaterina Muravjova – gydytojo Pančenko meilužė, kurią šis išlaikė Peterburge. Ji turėjo žinoti visas bylos detales, tačiau slėpė jas nuo teisėsaugos. Tyrimo metu Pančenko prisipažino, kad jaunam Buturlinui leidęs cholerinį endotoksinį (žvėrių nuodus), kurį gavo iš Kronštato bakteriologinės laboratorijos.
Pripažinęs savo kaltę gydytojas taip pat atskleidė, jog būtent Patrikas de Leisis buvo nužudymo užsakovą.Tiesa, po kelių svaičių nuo savo teiginių atsisakė.

Nužudytojo našlė Marija Zikė (Мария Зикке)

Pradėjusi tyrimą policija nedelsiant sulaukė ir Pančenko, ir Muravjovą, pradėjo rinkti įrodymus apie visus byloje figūravusius asmenis. Mozaika buvo įspūdinga. Įtarusis generolas, sulaukęs žinios apie sūnaus mirtį, nedelsiant pareikalavo skrodimo, tam pritarė ir mirusiojo žmona Marija Zikė (Мария Зикке), buvusi kavinių dainininkė. Netrukus policijoje apsilankė ir dar vienas asmuo, nuomavęsis butą iš ponios Muravjovos – Pančenko mylimosios. Jo liudijimu, Buturlinas buvo nužudytas.

Tyrimo pradžioje gydytojas ir jaunikis iš pradžių neigė bet kokias sąsajas su mirtimi, tačiau jie abu ir ponia Muravjova buvo sulaikyti. Po arešto gydytojas Pančenko pripažino dalyvavęs įvykdant nusikaltimą. Nors vėliau liudijimus teisme paneigė, tačiau teismo žiuri juos pripažino patikimais. Tai unikalus dokumentas, kuriame persipynę biologija ir jausmai.

Gydytojo Pančenko prisipažinimas

Pacientus man atvesdavo draugas Rafovas, kuris veikė kaip tarpininkas, gaunantis dalį pelno. Vieną dieną jis mane ir supažindino su O’Brynu de Leisiu. Susitikome privačiame restorano kambaryje, kur, esant Rafovui, šis paprašęs atlikti neteisėtą operaciją (abortą) už 1 700 rublių. Aš sutikau. De Leisis atrodė patenkintas ir davė man 100 rublių.

Aš paprašiau jo apsilankyti mano kabinete. Buvau praktikuojantis gydytojas Šiaurės geležinkelio rajone Petrograde. Vėliau O’Brynas atskleidė,kad norėtų pakalbėti su manimi be liudininkų, su kuo aš sutikau. Jis papasakojo, kad ką tik tapo jaunikiu, o operacija, kurios jis iš tiesų norėjo, yra susijusi su švogerio pašalinimu. Už šią paslaugą jis pažadėjo sumokėti 10 tūkstančių rublių. Po to kiltų reikalas pašalinti uošvį, už ką aš gaučiau 50 tūkst. rublių. Ir pagaliau, senuko išsiskyrusi žmona turėtų iškeliauti į amžinybę. Už tai jis nepagailėtų 500 tūkst. rublių.

Klientas reikalavo ypatingo pasiruošimo ir patarė pradėti nuo jaunojo Buturlino, kuriam pasiūlė į duoną, užteptą sviestu ir lašišos ikrais, įmaišyti choleros bakterijų. Pagal jo aiškinimą, cholera nieko nenustebintų, nes šiuo metu Petrograde kaip tik kyla epidemijos banga. Toliau jis plačiau pasakojo apie choleros bakterijas ir atskleidė, jog jaunasis Buturlinas po oda leidosi anti-cholerines injekcijas.

Iki to laiko iš O‘Bryno de Leisio aš jau buvau gavęs 2 tūkst. rublių. Pagaliau jis supažindino mane su Buturlinu, pretekstu panaudojęs siūlymą steigti sanatoriją, tačiau man buvo pavesta sudominti jį konkrečiu vaistu ir įtikinti pradėti jį naudoti. Tada, vietoj vaistų, aš turėjau suleisti nuodų ar kažką kitą. Atlikęs užduotį turėjau vengti rašyti atvirą laišką ar telegramą, nes jam artimas grafas Ronikeris, kurį apkaltino žmogžudyste Varšuvoje, kaip tik ir buvo pagautas dėl telegramos.

Planas buvo sėkmingas. Aš „gydžiau“ jaunąjį Buturliną, leisdamas difterijos toksiną vietoj kito vaisto. Bakterijas aš gavau iš chemiko, kuris patikėjo mano pasakojimu, kad jų reikia eksperimantams su triušiais. Aš suleidau dvi dideles dozes į aukos šlaunį. Vėliau, sužinojau, kad jis labai serga, ir, surpantama, pasimetęs paskambinau O‘Bynui, kuris pasiuto, nes turėjo būti išsiųsta telegrama. Jis pasakė: „Jūs dabar galite priduoti ir save patį“. Po šio įvykio aplankiau jaunąjį Buturliną ir sužinojau iš jo paties, kad jis smarkiai karščiuoja ir kenčia didelius skausmus, bet niekas negerėjo. Kitas pakviestas gydytojas nenustatė priežasties.

Tada apie Buturlino mirtį perskaičiau laikraščiuose. Tai nutiko tiksliai, kada ir buvo planuota – po septynerių dienų po injekcijos. Kai perskaičiau, kad laidotuvių data bus paskelbta vėliau, aš supratau, kad prasidėjo velniava.

Tuo metu generolas Buturlinas atvykęs pareikalavo skrodimo. O‘Brynas pritarė tokiam reikalavimui, tikėdamasis, kad tyrimas bus bevaisis. Aš galvojau taip pat, kadangi tokių tyrimų metu žmogaus ryklė niekada neanalizuojama, o ir tik keli diterijos simptomai ten būtų matomi.

Vėliau gydytojas patikslino, kaip įvykdė nusikaltimą. 1910 metų gegužės 16 dieną jis aplankęs Buturliną ir suleidęs jam iš kolbos vaistą (anti-choleros serumą). Vėliau injekciją pakartojęs kitą dieną. Prieš vakarinį vizitą pas Buturliną savo kabinete sulaužė poros vaistų kolbelių kaklelius, kad niekas to nepastebėtų. Išpylęs jų pradinį turinį pripilė jas difterijos nuodais ir užkimš jas kamščiu.

Prieš pradėdamas aš išgėriau degtinės drąsai. Pas Buturliną atvykau apie aštuntą ar devintą vakare su drebančiomis kojomis ir pulsuojančiai didėjančia tamsa, temdančia mano regėjimą. Aš turėjau sulaužyti kolbelių kaklelius matant Buturlinui, todėl pirmiausia jas uždengiau nosine, kad nesusipjaustyčiau pirštų. Dėl to jis negalėjo pastebėti, kad kakleliai šįkart jau buvo nulaužti. Suleidau dvi injekcijas. Kiekvienoje kolboje buvo apie du kubinius centimetrus, tačiau difterijos nuodai nebuvo išbandyti žmonėms, todėl suleidau po kolbelę į kiekvieną koją, kad galėčiau būčiau užtikrintas dėl mirtino poveikio. Smarkiai bijojau, kad Buturlinas gali atspėti mano būseną. Susiėmęs ir valdydamas savo drebantį balsą aš paklausiau, ar jam skaudėjo. Jis atsakė: „Visai ne“. Išėjau namo ir išmečiau kolbeles į gatvę. Visą naktį negalėjau užmigti, nes mane siaubingai graužė sąžinė.

Pagal Seth Carus, „The Illicit Use of Biological Agents Since 1900“

Tyrimo metu surinkti įrodymai patvirtino, kad Pančenko įsigijo ir difterijos toksino, ir choleros endotoksino. Daktaras Heinrich, medicinos laboratorijos direktoriaus padėjėjas, paliudijo, kad Pančenko prašęs choleros endotoksino ir gavęs dvi kolbeles. Jis grįžęs po kelių mėnesių ir paprašė dar, kadangi sakęs, jog išnaudojo pirmąją partiją eksperimentuodamas su jūrų kiaulytėmis. Pančenko teisme pripažino, kad įsigijo choleros endotoksino, tačiau neigė, kad pardavė jį O’Brynui už 25 rublius. Medžiaga, panašu, jau buvo ruošiama generolo Buturlino nužudymui.

Po to Pančenko atvyko pas mikrobiologą profesorių Zabolotnyj, kuris gydytojui pardavė mažą kiekį difterijos toksino, kurį Pančenko žadėjo naudoti savo vykdomiems nervų sistemos tyrimams. Profesorius paliudijo, kad vėliau sužinojo, kad toksinas nėra virulentiškas, tačiau apie tai niekada nepranešė Pančenko. Išpildęs Pančenko prašymą Zabolotnyj pasiūlė, kad šis kreiptųsi į Eksperimentinės medicinos instituctą, kur galėtų gauti didesnius toksino kiekius. Šio instituto chemikas profesorius Zdrejkovski teisme patvirtino davęs vieną ar dvi kolbeles su difterijos toksinu, iš kurių kiekvienoje buvo 30 ar 40 kubinių centimetrų.

Viskas dėl aklos meilės?

Teismas kaltais kapitono Vasilijaus Buturlino nužudymu pripažino ir Patriką de Leisį, ir gydytoją Vladimirą Pančenko. De Leisiui skirta katorga, o gydytojui – 15 metų laisvės atėmimo bausmė. Pančenko meilužė Jekaterina Muravjova liko išteisinta, nors būtent jos rolė skatino gydytoją nusikalsti savo priesaikai.

Kaip savo laiškuose rašė gydytojas Pančenko, visus savo blogus darbus jis daręs tik todėl, kad jo mylimoji nuolatos reikalaudavo vis daugiau pinigų, kuriuos jis uždirbdavęs savo neteisėta veikla. Tragikomiška, tačiau meilužė iš jo atvirai tyčiodavosi, leisdavo miegoti tik šalia savo lovos, o prasidėjus policijos tyrimui išvis nutraukė santykius.

Žinutė 1913 m. kovo 6 d. „The Oamaru Mail“ laikraštyje, kurioje pasakojama apie Liudmilos bylą dėl palikimo prieš motinos antrąjį vyrą Manuelį Lizardi

Pasibaigus bylai apkalbos palengva nurimo, tačiau šeimos turto dalybos toliau tęsėsi. 1913 metais jau Liudmila Buturlina padavė į teismą savo patėvį de Lizardį, kuris, jog teigimu, po motinos mirties į banko sąskaitą pervedė tik dalį jai priklausančio palikimo. Nagrinėjant bylą Liudmila viešai teigė, jog ji ir toliau tiki, kad Patrikas iš tiesų yra nekaltas dėl brolio Vasilijaus nužudymo.

Taip baigėsi viena garsesnių bylų carinio Vilniaus istorijoje. Liudmila Buturlina Buivydiškių dvare gyveno iki pat 1940-ųjų, kai visą turtą perėmė sovietų valdžia.

Žurnalas „Огонёк“ apie teismo procesą