XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: 106

Illegal content in P2P networks: first cases in Lithuania

Today I’ve made a short presentation in the MRU conference “Social Technologies 2010: Challenges, Opportunities, Solutions“. Original PPT is available to download from my account at slideshare.com.

Meanwhile, short overview. We have already quite a few cases in Lithuania, where various P2P issues are tried in legal sense. For example, it started with dc.meganet.lt take-down in October 2008, later on November 2009 in we had “106” investigation and soon afterwards “Microsoft” vs. “linkomanija.net”. Not to talk about lower profile cases such as “tracker.lt“.

Various issues are just shortly mentioned in the presentation, all of them will be described and discussed in detail later on, when one of the academic journals publishes yet to be written article.

106 byla: pirmosios instancijos argumentai

Jūsų dėmesiui – nuasmenintas (Sergejaus Bernoto pavardė šmėžavo visur, todėl ją palikau) pirmosios instancijos teismo nutarimas (galite atsisiųsti DOC bylą). Verta paanalizuoti detaliau atskirus šalių argumentus, teismo vertinimus ir aptarti galutinį nutarimą.

Taigi, paeiliui panagrinėkim nutarimo turinį. ATP protokolas Sergejui Bernotui buvo surašytas 2010 m. sausio 19 dieną – t.y. prabėgus daugiau nei porai mėnesių po pirmųjų žinių apie LANVA surinktus 106 IP adresus. Akivaizdu, kad jau vien šis terminas leidžia teigti, jog atvejis naujas, teisėsaugos pareigūnams tai visiškai nauji nearti dirvonai. Nieko stebėtino, jog klaidų padaryta.

Teisės pažeidimas

Iš nutarimo aišku, jog LANVA remiasi Autorių ir gretutinių teisių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 8 punktu, t.y.:

1. Autorius turi išimtines teises leisti arba uždrausti šiuos veiksmus:
<…>
8 ) transliuoti, retransliuoti ir kitaip viešai skelbti kūrinį, įskaitant jo padarymą viešai prieinamu kompiuterių tinklais (internete).

Remiantis šia išimtine teise konstatuojama, jog Sergejus Bernotas padarė pažeidimą, numatytą Administracinių teisės pažeidimų kodekso 21410 straipsnio 1 dalyje:

Neteisėtas literatūros, mokslo ar meno kūrinio (įskaitant kompiuterių programas ir duomenų bazes) ar gretutinių teisių objekto arba jų dalies viešas atlikimas, atgaminimas, viešas paskelbimas, kitoks panaudojimas bet kokiais būdais ir priemonėmis nekomerciniais tikslais, taip pat neteisėtų kopijų platinimas, gabenimas ar laikymas komerciniais tikslais –
užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų su kūrinio ar gretutinių teisių objekto neteisėtų kopijų konfiskavimu.
<…>

Tyrimo metu nustatyta, jog Sergejus Bernotas u Torent protokolo pagalba atsisiuntęs programinę įrangą „Microsoft Windows 7“ nuo 2009-10-26 1050 val. iki 2009-10-26 1305 val. padarė ją viešai prieinamą internete nekomerciniais tikslais, t.y. neteisėtai viešai paskelbė.

Gynybos pozicija

Sergejaus Bernoto liudijimas mažų mažiausiai pats sau prieštaraujantis. Iš pradžių jis teigia nežinantis, kas yra „Utores“ (spėju, protokolavimo klaida) programa, tačiau paskui jau prisipažįsta, kad žino interneto svetainę www.linkomanija.net, ja naudojasi.

Realiai paėmus, žmogus vaidina nežiniuką, tariant paprastai – meluoja. Formaliai gynyba neigia subjektinę pažeidimo pusę, t.y. neigia, jog Sergejus Bernotas suvokė darąs teisės pažeidimą.

Didžiulio žiniasklaidos dėmesio susilaukę gynybos teiginiai tebuvo advokato (beje, sveikinu, Remigijau! viskas ok 😉 ) nuomonė, kuri iš esmės panaudota tik dviem aspektais (apie juos vėliau).

LANVA pozicija

Asociacija teigia pasinaudojusi savo teise pranešti policijai apie pastebėtus teisės pažeidimus. O naudojama programinė įranga leidžia surinkti duomenis apie programinės įrangos platinime dalyvaujančius siuntėjus.

Teismas patvirtina, jog būtent LANVA pirmininkas, dalyvaujant policijos pareigūnui, 2009 m. spalio 26 dieną analizavo pateiktą informaciją, jog interneto svetainėje www.linkomanija.net yra galimai neteisėtai viešai internete padaryta pasiekiama „Microsoft“ programinė įranga.

Iš teismo nutarties teksto darytina išvada, jog LANVA nustatė du faktus:

  • kad S.Bernotas iš paminėto tinklapio parsisiuntė „Torrent“ tipo bylą;
  • padarė tą bylą prieinamą tretiesiems asmenims.

Tokia formuluotė kelia pagrįstų abejonių, ar asociacija ir policija galėjo deramai užfiksuoti tokius faktus.

Pirmajam faktui nustatyti reikėtų gauti interneto ryšio paslaugų tiekėjo informaciją apie ryšio seansus, siųstus duomenis. Galima rimtai abejoti, ar Lietuvoje šiuo metu tokią informaciją interneto ryšio tiekėjai kaupia.

Antrasis faktas kelia dar didesnę abejonę – jeigu Sergejus Bernotas iš tiesų platino tik (!) „Torrent“ bylą, t.y. aprašą apie „Torrent“ protokolais galimą atsisiųsti programinę įrangą, tai jo kaltinimas „Microsoft“ programinės įrangos platinimu yra dar sudėtingesnis – t.y. tiek Sergejus Bernotas, tiek pati „Linkomanija“ būtų kaltinami tais pačiais dalykais.

Vėlgi, galima nebent spėti, jog tai protokolavimo klaidos ir iš tiesų nustatytas tik vienas faktas – iš Sergejui Bernotui priklausančio kompiuterio, susieto su užfiksuotu IP adresu, nurodytu laiku buvo platinama „Microsoft“ programinė įranga.

Policijos pozicija

Policijos pareigūno parodymai svarbūs dviem aspektais.

Pirma, policijos pareigūno gautuose pasiaiškinimuose Sergejus Bernotas buvo prisipažinęs, kad siuntėsi „Microsoft Windows 7“ programinę įrangą į savo kompiuterį. Pastebėsiu, kad teisme Sergejus sakė jau visiškai priešingai… gėda pelėda… (ginamasi nuo faktinių objektyviosios pusės aplinkybių).

Antra, šiek tiek nesuprantama, kodėl policija nenurodo ekspertų daromų tyrimų, kurie ir galėtų įvertinti, ar programa „Utorent“ surinkti duomenys atspindi tai, kas iš tikrųjų vyko.

Teismo vertinimai

Teismas rėmėsi susiformavusia teismų praktika administracinėse bylose, jog duomenys gali būti laikomi neteisėtai gauti, jeigu buvo pažeistos žmogaus teises, proceso principai, panaudota neleistina prievarta, atlikti veiksmai ir jų rezultatai nebuvo tinkamai užfiksuoti.

Iš to sekė išvada, jog pirminė LANVA informacija, nors ir rinkta stebint policijos pareigūnui, nėra tinkamai užfiksuota. Čia galima būtų prisiminti mano ankstesnį siūlymą, jog tokiam veiksmui reikėjo pasitelkti antstolius.

Kitas įrodymų vertinimo aspektas – teismas pasigedo duomenų, patvirtinančių naudojamos programinės įrangos aprobavimą. Šis klausimas jau ne taip lengvai išsprendžiamas, tačiau, mano vertinimu, bene geriausias atsakas į šį teismo pageidavimą – įrodymų visuma. Jeigu tinkamai užfiksuotą pirminį faktą patvirtina interneto ryšio paslaugų tiekėjas, pats galimai pažeidimą padaręs asmuo, kitos aplinkybės (pavyzdžiui, pernelyg atviri komentarai žiniasklaidoje, teismo ekspertų vertinimai), tai tokiu atveju teismo galutinis sprendimas turėtų būti kitoks.

Vietoj išvadų

Kaip jau po nutarimo paskelbimo žadėjo LANVA ir policija, apeliacija tikrai bus. Stebėsim ir komentuosim. Pagrindinė bylos ašis – įrodymų fiksavimas. Bus įdomu. O klausimas iš esmės yra aiškus, žmogus prisipažįsta, kad važiavo su vėjeliu, ginčas vyksta, ar aprasojęs buvo radaro ekranas…

Papildymas, 18.15

Gavau LANVA patikslinimą, jog pareiškime pateikti kiti duomenys, nei LANVA cituoja teismas. Iš tiesų buvo fiksuota:

<…> programinę įrangą „Microsoft Windows 7 Ultimate“ vartotojai padarė neteisėtai viešai prieinama internete ir iš savo kompiuterių suteikia galimybę kitiems vartotojams šią programinę įrangą parsisiųsti.

<…> užfiksuota, kad parsisiųstas į personalinį kompiuterį „failas“ yra „Microsoft Windows 7 Ultimate“ programinė įranga.

Reikia sutikti, kad teismas bylą nagrinėjo itin atmestinai, darė elementarias logines klaidas.

Piratai ir „Linkomanija“ švenčia Pyro pergalę

Virtualiame pasaulyje gyvenantys Lietuvos piratai (dabar bendrine prasme galės būt vadinami sergėjais bernotais) švenčia pergalę prieš LANVA, tačiau tik menka dalis suvokia, jog tos pergalės vertė tolygi Pyro džiaugsmui. Tiksliau, tai tik laikinas savęs apgaudinėjimas, esą teismas išteisino asmenį, kuris pats buvo prisipažinęs „galėjęs siųstis programinę įrangą“.

Priminsiu, jog su Džiugu (1, 2, 3) jau ilgokai diskutuojame apie įvairius šios bylos klausimus, tačiau man asmeniškai svarbiausias klausimas, ar asmuo suvokia darąs teisės pažeidimą ir tai vis tiek daro. Jeigu taip, tai moralinis problemos sprendimas akivaizdus, o teisinės procesinės įrodinėjimo priemonės ir jų naudojimas jau tik šalutinis techninis klausimas.

Ką išgirdome iš teismo? Jeigu lrytas.lt teisingai cituoja teismo paskelbtą sprendimą, tai:

Kaip matyti iš bylos medžiagos, LANVA yra viešoji įstaiga. Teismui nebuvo pateikta įrodymų, kad LANVA, kaip viešoji įstaiga, turėjo teisę savarankiškai rinkti įrodymus. Teismui taip pat nebuvo pateikta duomenų, ar įranga, kuri buvo naudojama fiksuoti interneto vartotojų autorių ir gretutinių teisių pažeidimus padarant kūrinius viešai prieinamus internete, yra aprobuota.

Administracinė teisė reikalauja, jog teisėsaugos institucijos vienareikšmiškai nustatytų asmens kaltumą, todėl teismo argumentus reikia suprasti paprastai – tyrimo metu buvo naudotos netinkamos įrodymų fiksavimo priemonės ir procedūros. Dėl pirmojo teismo argumento (esą LANVA neturi teisės rinkti įrodymų) iš tiesų LANVA planuojama apeliacija galėtų būti sėkminga. Dėl antrojo argumento (jog naudojama įranga neaprobuota) sudėtingiau. Manau, jog čia LANVA padarė esminę klaidą, nepasinaudojusi antstolių paslaugomis. Jeigu mano turimi neoficial9s duomenys iš tiesų teisingi ir LANVA tiesiog pateikė IP adresų sąrašą su kompiuterio darbinio vaizdo spausdiniais, tai tokie įrodymai iš tiesų itin silpni. Kita vertus, jog tokie sergėjų prisipažinimai, kaip kad buvo šios bylos atveju, gali padaryti ir minimalius turimus įrodymus pakankamais dėl įrodymų visumos.

Tad kodėl piratų pergalė laikina? Nes LANVA turės ir antrą, ir trečią, ir, jeigu reikės 485-ą progą pakartoti savo veiksmus. Ir kažkurį kartą pataikys. Kažkodėl  spėju, kad protingiau paruoštas „Microsoft“ veiksmas prieš „Linkomaniją“ į tikslą pataikys jau pirmu ar antru šūviu. Laiko klausimas.

O Džiugo idėją, jog intelektinės nuosavybės kopijavimas be savininkų sutikimo elektroninėje erdvėje nėra teisės pažeidimas, kol kas galiu priimti tik kaip naujadarą, kuriam trūksta tiek teorinio, tiek loginio pagrindimo. Gaila, jog šį naujadarą daugelis interneto entuziastų linkę priimti kaip teisinę realybę. Deja, tai toli gražu prasilenkia su tiesa ir, kaip bebūtų gaila, bet skatina Lietuvos piliečius pažeidinėti mūsų pačių priimtus įstatymus. Dura lex, sed lex

Byla „106“: palikus teisę nuošaly

vagysDžiugas dėlioja rimtus argumentus ir prašo nenaudoti teisinių argumentų. OK, tada pereikim prie būties filosofijos ir laisvosios rinkos idėjų.

Pradėkim nuo pradinių prielaidų, dėl kurių nesutarus nelabai yra ką ginčytis. Pirma, privačią nuosavybę galima atimti tik išimtiniais atvejais (ir tai tik visuomeniniams poreikiams tenkinti ir deramai atlyginant). Antra, autoriniai kūriniai yra privati autorių nuosavybė ir jų nesankcionuoto naudojimo atvejų baigtinį (!) sąrašą numato ATGTĮ. Trečia, autoriai turi vienašališką teisę nustatyti atlyginimo už naudojimosi jų kūriniais dydį.

Kopijavimo lengvumas – žalos konkretumo stoka

Džiugas iš dalies teisus teigdamas, jog nėra taip paprasta apskaičiuoti, kokią žalą patiria autorius, jeigu be jo sutikimo kažkas naudojasi kūriniu. Apčiuopiamų daiktų panaudojimo ar sunaikinimo atveju galima įvertinti susidėvėjimą, daikto atkūrimo kaštus ir jais remtis apskaičiuojant žalą.

Elektroninio turinio kopijų atveju žala nėra tiesioginė. Ji gali pasireikšti (sąrašas atviras):

  1. sumažėjusiais pardavimais, t.y. mažesnės autoriaus pajamos;
  2. mažesnės autorių pajamos mažina paskatas kurti originalius produktus, nes mažesnės pajamos reiškia mažesnę motyvaciją pajėgas skirti turinio kūrybai;
  3. padidėjusias konkurencija teisėtiems kūrinio vartotojams (pavyzdžiui, nelegalią programinę įrangą naudojantis dizaineris rinkoje savo paslaugas gali siūlyti mažesne kaina);
  4. galimų produkto vartotojų perėmimu (pavyzdžiui, informacijos skaitytojų perėmimas – perskaitę informaciją viename šaltinyje, retas kuris ieškos originalaus šaltinio);

Reikia pastebėti, jog neteisėtas elektronini turinio kopijavimas gali turėti ir teigiamą įtaką (šiek tiek kitu kampu – atskiras Džiugo įrašas):

  1. didinti autoriaus žinomumą, profesinį pripažinimą (ypač, kai jis yra pradedantis arba nežinomas), kas gali turėti teigiamą asmeninį efektą autoriui ateityje;
  2. didinti susijusių produktų/paslaugų paklausą (pavyzdžiui, nelegalios programinės įrangos veikimui aptarnauti gali būti reikalinga specifinė kompetencija, konsultacijos);
  3. didinti užimamą rinkos dalį, kurią ateityje galima išnaudoti kaip bazę pajamų generavimui (pavyzdžiui, yra teigiančių, jog tokią taktiką išnaudojo „Microsoft“);

Piratavimo šalininkai teigia, esą kopijuojant programinę įrangą nedaroma žala, nes darantys ir naudojantys neteisėtas kopijas nebūtų reali rinkos paklausos jėga – esą jie turi norą, bet neturi finansinių galimybių produktą įsigyti. O pagal ekonomikos teoriją be šių dviejų prielaidų negalima kalbėti apie realią paklausą.

Šiuo atveju piratų šalininkai daro loginę klaidą, laikydami, jog programinės įrangos kopijų begalybėje viena konkreti kopija yra nykstamai mažo dydžio reikšmė. Tačiau tai nėra tiesa. Yra labai konkretus skaičius asmenų, naudojančių konkretų produktą. Tų asmenų nėra begalybė kaip nėra begalinis ir programinės įrangos produktų skaičius. Kitaip tariant, egzistuoja baigtinė programinės įrangos vartotojų rinka, todėl yra ir labai konkrečiai apibrėžiama dalis, tenkanti vienam vartotojui. Ar čia galima daryti analogiją su baigtiniu, tarkim, poilsio vietų prie Viduržemio jūros skaičiumi, klausimas nėra toks paprastas.

Šiuo metu žengiama kitu keliu – remiamasi mūsų sutarta prielaida, jog tik autorius turi teisę nustatyti savo kūrinio naudojimo sąlygas.

Nesu tikras dėl dažniausiai pasitaikančių atvejų Lietuvoje, tačiau spėju, jog absoliučioje daugumoje atvejų autoriams nėra priteisiama kažkokia papildoma žala, nei dydis, atitinkantis mažmeninę produkto kainą. Tokiu būdu autorių kova už savo teises virsta tiesiog prievartiniu būdu įtikinti susimokėti už naudojamą produktą.

Elektroninis komunizmas arba „noriu vartoti“

Akivaizdu, jog technologijas suteikia galimybę greitai keistis ir dauginti elektroninį turinį. Teigiama, jog nepasinaudoti šiomis galimybėmis tolygu nepasinaudoti galimybėmis pasaulį padaryti žavesnį, turtingesnį ir protingesnį.

Iš tiesų, kas galėtų būtų geriau nei visiems pasaulio varguoliams išrasti ir dalinti beribio vandens šaltinius ar duoną iš nieko materializuojančius įrenginius?

Deja, nei vienas elektroninis turinys nėra „gyvybiškai svarbus“ ir nesukurs rojaus nutolusiame Afrikos kaime. O visais kitais atvejais neteisėtai naudojamas turinys arba tampa priemone dempinguoti paslaugų kainas, arba tampa dar vienu pavyzdžiu, jog turime dalinti meškeres, o ne žuvį. Jeigu tokią „nemokamai“ dalinamą turinį gavę jo nenaudos tolesniam turiniui kurti, tai tokios dovanos vertė bus niekinė. Kitu atveju, kai kažkas vertę pradės kurti, kyla klausimas, kodėl jie savo sukurtos vertės sąskaita negali kompensuoti autoriui už jo pastangas?

Atskiro atvejo vertas ir dabartinės visuomenės pomėgis vienadienėms pramogoms. Įdomūs dėmesio objektai dažnai mėgaujasi vienadiene šlove, todėl ta akimirka galbūt yra vienintelė galimybė monetizuoti savo ilgalaikes pastangas. Nes kuo daugiau turinio, tuo didesnė konkurencija, tuo mažiau dėmesio ir pajamų „nulipus nuo scenos“.

Kainos neatitinka lietuviškų galimybių

Šis argumentas ypač populiarus buvo ankstyvojoje „BSA Lietuva“ veikloje, kai buvo teigiama, jog Lietuvos verslai neturi galimybių deramai atlyginti už naudojamą programinę įrangą. Esą programinės įrangos kainos JAV, Vakarų Europoje atitinka tų šalių ekonomikos lygį ir turėtų būti perskaičiuojamos Lietuvoje – esą viskas turėtų būti vertinama pagal pragyvenimo lygį.

Aišku, būtų galima tokį mąstymą perkelti lietuvių eksportuojamiems produktams – kodėl, pavyzdžiui, afrikiečiams neturėtume pardavinėti lietuviško pieno produktų už „afrikietišką“ kainą? Iš kitų reikalaujama, o patys sau to pritaikyti nenorime?

Kitas dalykas, jog tokia minčių seka akivaizdžiai subiro į šiupulius, kai įsitikinta gyvai, jog technologijos leidžia dirbti sparčiau, efektyviau. Visa tai kuria pridėtinę vertę tiek versle, tiek ir asmeniniame gyvenime (pavyzdžiui, ar galite prisiminti, kada paskutinį kartą vartėte savo popierinių nuotraukų albumą?).

Nėra kur pirkti?!

Bene rimčiausias Džiugo priekaištas autoriams ir jų tarpininkams – tai galimybių teisėtai įsigyti intelektinės nuosavybės turinį Lietuvoje stoka. Čia galima įtraukti ir atsiskaitymo sunkumus, ir atskirų regionų diskriminaciją, ir prekybos technologijų/sistemų trūkumus.

Džiugas teigia, jog pirmieji privalo veikti autoriai ir jų kūrinių platintojai – jie turėtų investuoti į naujas sistemas, kurios būtų patogios, aiškios ir lengvai pasiekiamos. Realybėje už viską reikia mokėti. Kiek kainuotų naujų sistemų kūrimas? Ar vartotojai pasirengę už tai mokėti? Kiek daug vartotojų Lietuvoje moka už teisėtą DVD nuomą? Kiek nuomoja filmus per „Gala“? Net ir kalbant apie turinį iš Vakarų Europos ar JAV – ar tikrai daug turinio (filmų/serialų? muzikos? programinės įrangos?) nėra galimybių įsigyti teisėtai?

Šis argumentas, visgi, daugiau panašus į atsikalbinėjimą, nes, pirma, tai autorių teisė spręsti, kur jie turėtų investuoti. Antra, jeigu tų galimybių nėra – kodėl neatsiranda šią perspektyvią (?) nišą matančių verslininkų ir jie neinvestuoja savo lėšų/pastangų?