XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: tinklaraščiai & teisė (Page 5 of 16)

Tinklaraščiai jau yra realybės dalis. Teisė priversta vytis ir čia galima rasti kai kuriuos pėdsakus

Neišvengiamai atviro gyvenimo baimė

Vasaros karščiai ir ištaikyta viena kita poilsio akimirka leido pamąstyti apie asmeninę atsakomybę ir galimybę kritikuoti vienur ar kitur esančius. Dažniausiai girdima to forma – viskuo kalta valdžia ir niekuo nekaltas kyšius siūlantis reguliarus kelių eismo taisyklių pažeidėjas.

Labai artimai su šiuo klausimu susijęs ir praėjusį ketvirtadienį „Žinių radijo“ užduotas klausimas, ar asmeniniai duomenys internete neatsigręš prieš mus pačius. Žurnalistė Agnė Skamarakaitė pagavo ir mane, todėl turėjau perskaityti „Google“ vadovo mintis apie galimai ilgalaikę žalą itin atviriems interneto vartotojams. Visą laidos įrašą galite rasti „Dienos klausimo“ archyve.

Kaip ir minėjau laidoje, „Google“ pastaruoju metu eina vis didesnės interneto kontrolės keliu ir man labai dera ši Eriko Šmito (Eric Schmidt) mintis bei radikalus bendrovės pozicijos pasikeitimas dėl interneto neutralumo turiniui. Manyčiau, jog tai reiškia, kad „Google“, jausdamas didėjantį įvairių konkurentų spaudimą, nusprendė užkonservuoti savo lyderio poziciją. Tą geriausiai padaryti įgyjant didžiulį konkurencinį pranašumą turinio tiekimo etape (todėl – sprendimas dėl paramos interneto neutralumo principui atsisakymo), o baimių dėl asmeninių duomenų didinimas padėtų rasti daugiau palaikymo, siūlantiems įvairius kontrolės mechanizmus.

Privatumas kaip atviro gyvenimo baimė

Tačiau palikus „Google“ šone, klausimas dėl privatumo ribų internete vis tiek išlieka. Tradiciškai yra dvi radikalios nuomonės:

  • Šiuolaikiniame globaliame kaime galimybės išsaugoti privatumą, koks jis buvo anksčiau, nėra. Jo ribos neišvengiamai sumažėja, jeigu tik asmuo X nusprendžia naudotis šiuolaikinių technologijų galimybėmis.
  • Privatumas yra nekintanti kategorija – naujųjų technologijų problemos yra susijusios tik su šių technologijų vystymo klaidomis, kai sąmoningai arba ne ignoruojami privatumo pažeidimai.

Tačiau net ir asmeniškai nesinaudojant naujaisiais įrankiais, aplinkinių aktyviai naudojamos technologijos neišvengiamai įsibraus į asmeninę zoną (paprasčiausias pavyzdys – Jūsų atvaizdai draugų viešai paskelbtose nuotraukose). Taigi, akivaizdu, kad privatumo mažėjimo klausimas yra keliamas dėl dviejų priežasčių – naujų technologijų galimybių ir žmogiškojo faktoriaus, kai dėl vienų ar kitų asmenų klaidų privatumo ribos peržengiamos.

Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame daugelis sienų atviros tiek realiame, tiek ir virtualiame pasauliuose, neišvengiami informacijos mainai. O realiame pasaulyje skirtingų rūšių informacija (asmeninės nuotraukos ir naujienų agentūros pranešimas) savo forma yra visiškai tapati virtualiame. Šis formos tapatumas ir lemia pagrindines privatumą saugančiųjų baimes:

  1. visa virtuali informacija yra itin patogi tiražavimui ir saugojimui, o eksponentiškai didėjantys saugojimo pajėgumai reiškia, jog praktiškai visa virtualizuojama informacija yra išsaugoma. Taigi, išsaugoma visa informacija apie asmens X klaidas.
  2. sienų nebuvimas ir itin efektyvių paieškos sistemų veikla reiškia, jog prieigos kaštai prie išsaugotos informacijos yra itin maži. Kitaip tariant, informacija ne tik saugoma, bet ir lengvai pasiekiama. Taigi, asmens X klaidas gali lengvai rasti bet kas.
  3. kartu veikiant [1] ir [2] baimėms susiformuoja realus pavojus, jog asmens X klaidos nebus pamirštos. O kaip rašo Šventraštis, kas iš mūsų be nuodėmės?

Todėl atviras pasaulis yra baisus kiekvienam iš mūsų. Ar tai būtų nenusisekusi jaunystės meilė, ar gydytojo priimtas kyšis, ar darbovietės sąskaita praleista savaitė sanatorijoje. Katalikiškas mūšimasis į krūtinę yra smagus, kol tarp asmens X ir Dievo – tik už klausyklos langelio sėdintis kunigas. Sakyti mea culpa viešai laukiančiai miniai – tikroji, tačiau žymiai baisesnė, atgaila.

Atvirumo baimė = asmeninės atsakomybės baimė?

Paradoksalu, tačiau klausimas apie privatumo mažėjimą savo esme yra klausimas apie demokratiją – kiek mes kiekvienas asmeniškai esame pasiruošę priimti sunkius sprendimus. Kiek mes patys nusiteikę mokėti didesnius mokesčius, kad pensijos padidėtų? Ar mes sutiksime turėti trumpesnes atostogas, vardan noro įsivesti eurą kuo anksčiau?

Man rodos, jog pagrindinė Lietuvos problema – tai idealizuotas valstybės vertinimas, kuriame asmens nuostatos ir veiksmai esą neturi jokios reikšmės, o vienintelis apčiuopiamas pagrindas – vadovų sprendimai. Ašgi manyčiau visiškai priešingai – tik nuo kiekvieno iš mūsų asmeninių sprendimų priklauso, kaip seksis visiems mums – tiek kiekvienam atskirai, tiek grupelėse (šeimose, darbuose ir pan.), tiek visai Lietuvos visuomenei.

P.S. šio tinklaraščio rašymas, įsitraukimas į įvairius socialinius tinklus ir aktyvus naudojimasis atviromis interneto tarnybomis – tai mano atsakymas, jog nebijau viešo teismo, tačiau kartu suvokiu ir turiu tam tikras ribas net ir šio atviro pasaulio realybėje. Bene pagrindinė iš jų – tai kitų asmenų teisė turėti platesnio privatumo supratimą. Todėl vis dar neturiu atsakymo, ar teisingai elgiamės atvirai skelbdami, pavyzdžiui, savo vaikų informaciją – tebūnie tai mūsų rizika ir tikėjimo atviru pasauliu kaina.

„Zero II“ byla: kai apgaudinėjami „savi“

Ką ir reikėjo įrodyti. Elektroninėje erdvėje neteisėtai siunčiantis ir platinant turinį nėra jokio skirtumo tarp savų ir svetimų, turtingų ir vargšų, galinčių susimokėti ar ne. Kol kas tik vienos mokyklos darbuotoju vadinamas Mantas N. į „Linkomaniją“ įkėlė dar tik kino teatruose rodomą naująjį lietuvišką filmą „Zero II“, kai filmo DVD versiją platintojai prekybai planuoja pateikti tik balandžio 13 dieną.

Šį kartą atvejis įdomus ne tiek dėl techninių ir teisinių aplinkybių, kiek dėl moralinės pažeidėjų elgsenos ypatumų.

Pirma, vienas iš Džiugo oponentų mėgstamų argumentų – esą autoriai nesudaro galimybių lengvai įsigyti elektroninę kūrinių versiją Lietuvoje, todėl elektroniniu būdu vykdoma vagystė nėra tokia „vagystiška“. Šiuo atveju tikrai bus įdomu sulaukti Džiugo oponentų nuomonės, kaip vertinti tokį veiksmą prieš savo bendrapiliečius?

Verta pacituoti platintojų faktus – kino teatruose filmą matė daugiau nei 70 tūkst. žmonių, t.y. pajamos iš bilietų sudaro ~700 tūkst. litų, kas beveik atpirko filmo gamybos kaštus.

Tuo tarpu internete įkeltą filmo kopiją atsisiuntė jau 43 tūkst. vartotojų. Reikia įvertinti, jog kiekvienu atsisiųstu atveju filmą vidutiniškai matė tikrai daugiau nei 1 žmogus. Rezervuotai tarus, jog šis rodiklis siekia 1,5, gauname, jog internete patalpintą kopiją matė apie 65 tūkst. žmonių – t.y. beveik tiek pat, kiek kino teatruose!

Antra, dažnas laisvo kūrinių platinimo internete propaguotojų argumentas – esą elektroninių kūrinių kaina Lietuvoje pernelyg didelė. Man tikrai būtų pamatyti žmogų, kuriam 17 litų lietuviškame kino teatre yra neįkandama suma naujam lietuviškam (!) kūriniui.

Būtų įdomus eksperimentas, jeigu „Zero II“ autoriai viešai paskelbtų savo sąskaitą, į kurią virtualūs piratai galėtų susimokėti už savo padarytą teisės pažeidimą. Kaip galvojat, kiek iš tų 65 tūkstančių susimokėtų bent po simbolinį 1 litą?

Trečia, skaitant interneto naujienų komentarus kartojasi viena mintis – filmas yra šlamštas, todėl jo autoriai nieko neverti. Galima būtų smagiai pasijuokti iš tokių žmonių, kurie savo realybėje kasdieną daro įvairaus broko pavyzdžių. Ar jie sutiktų už tas klaidas negauti jokio atlyginimo?

Būtų juokinga, tačiau yra tik graudoka. Aš suprantu Džiugo oponentų pastangas, tačiau realybė jas sukarikatūrina ir iš rimtos diskusijos apie būtinybę transformuoti teisės principus lieka tik bandymai teisinti paprastus lietuviškus vagius..

P.S. jeigu kam kiltų klausimas – panaudota „Zero II“ nuotrauka yra viešai skelbiama filmo interneto svetainėje, todėl pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo numatytas išimtis (21 str.) ji gali būti naudojama citavimo tikslais.

106 byla: pirmosios instancijos argumentai

Jūsų dėmesiui – nuasmenintas (Sergejaus Bernoto pavardė šmėžavo visur, todėl ją palikau) pirmosios instancijos teismo nutarimas (galite atsisiųsti DOC bylą). Verta paanalizuoti detaliau atskirus šalių argumentus, teismo vertinimus ir aptarti galutinį nutarimą.

Taigi, paeiliui panagrinėkim nutarimo turinį. ATP protokolas Sergejui Bernotui buvo surašytas 2010 m. sausio 19 dieną – t.y. prabėgus daugiau nei porai mėnesių po pirmųjų žinių apie LANVA surinktus 106 IP adresus. Akivaizdu, kad jau vien šis terminas leidžia teigti, jog atvejis naujas, teisėsaugos pareigūnams tai visiškai nauji nearti dirvonai. Nieko stebėtino, jog klaidų padaryta.

Teisės pažeidimas

Iš nutarimo aišku, jog LANVA remiasi Autorių ir gretutinių teisių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 8 punktu, t.y.:

1. Autorius turi išimtines teises leisti arba uždrausti šiuos veiksmus:
<…>
8 ) transliuoti, retransliuoti ir kitaip viešai skelbti kūrinį, įskaitant jo padarymą viešai prieinamu kompiuterių tinklais (internete).

Remiantis šia išimtine teise konstatuojama, jog Sergejus Bernotas padarė pažeidimą, numatytą Administracinių teisės pažeidimų kodekso 21410 straipsnio 1 dalyje:

Neteisėtas literatūros, mokslo ar meno kūrinio (įskaitant kompiuterių programas ir duomenų bazes) ar gretutinių teisių objekto arba jų dalies viešas atlikimas, atgaminimas, viešas paskelbimas, kitoks panaudojimas bet kokiais būdais ir priemonėmis nekomerciniais tikslais, taip pat neteisėtų kopijų platinimas, gabenimas ar laikymas komerciniais tikslais –
užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų su kūrinio ar gretutinių teisių objekto neteisėtų kopijų konfiskavimu.
<…>

Tyrimo metu nustatyta, jog Sergejus Bernotas u Torent protokolo pagalba atsisiuntęs programinę įrangą „Microsoft Windows 7“ nuo 2009-10-26 1050 val. iki 2009-10-26 1305 val. padarė ją viešai prieinamą internete nekomerciniais tikslais, t.y. neteisėtai viešai paskelbė.

Gynybos pozicija

Sergejaus Bernoto liudijimas mažų mažiausiai pats sau prieštaraujantis. Iš pradžių jis teigia nežinantis, kas yra „Utores“ (spėju, protokolavimo klaida) programa, tačiau paskui jau prisipažįsta, kad žino interneto svetainę www.linkomanija.net, ja naudojasi.

Realiai paėmus, žmogus vaidina nežiniuką, tariant paprastai – meluoja. Formaliai gynyba neigia subjektinę pažeidimo pusę, t.y. neigia, jog Sergejus Bernotas suvokė darąs teisės pažeidimą.

Didžiulio žiniasklaidos dėmesio susilaukę gynybos teiginiai tebuvo advokato (beje, sveikinu, Remigijau! viskas ok 😉 ) nuomonė, kuri iš esmės panaudota tik dviem aspektais (apie juos vėliau).

LANVA pozicija

Asociacija teigia pasinaudojusi savo teise pranešti policijai apie pastebėtus teisės pažeidimus. O naudojama programinė įranga leidžia surinkti duomenis apie programinės įrangos platinime dalyvaujančius siuntėjus.

Teismas patvirtina, jog būtent LANVA pirmininkas, dalyvaujant policijos pareigūnui, 2009 m. spalio 26 dieną analizavo pateiktą informaciją, jog interneto svetainėje www.linkomanija.net yra galimai neteisėtai viešai internete padaryta pasiekiama „Microsoft“ programinė įranga.

Iš teismo nutarties teksto darytina išvada, jog LANVA nustatė du faktus:

  • kad S.Bernotas iš paminėto tinklapio parsisiuntė „Torrent“ tipo bylą;
  • padarė tą bylą prieinamą tretiesiems asmenims.

Tokia formuluotė kelia pagrįstų abejonių, ar asociacija ir policija galėjo deramai užfiksuoti tokius faktus.

Pirmajam faktui nustatyti reikėtų gauti interneto ryšio paslaugų tiekėjo informaciją apie ryšio seansus, siųstus duomenis. Galima rimtai abejoti, ar Lietuvoje šiuo metu tokią informaciją interneto ryšio tiekėjai kaupia.

Antrasis faktas kelia dar didesnę abejonę – jeigu Sergejus Bernotas iš tiesų platino tik (!) „Torrent“ bylą, t.y. aprašą apie „Torrent“ protokolais galimą atsisiųsti programinę įrangą, tai jo kaltinimas „Microsoft“ programinės įrangos platinimu yra dar sudėtingesnis – t.y. tiek Sergejus Bernotas, tiek pati „Linkomanija“ būtų kaltinami tais pačiais dalykais.

Vėlgi, galima nebent spėti, jog tai protokolavimo klaidos ir iš tiesų nustatytas tik vienas faktas – iš Sergejui Bernotui priklausančio kompiuterio, susieto su užfiksuotu IP adresu, nurodytu laiku buvo platinama „Microsoft“ programinė įranga.

Policijos pozicija

Policijos pareigūno parodymai svarbūs dviem aspektais.

Pirma, policijos pareigūno gautuose pasiaiškinimuose Sergejus Bernotas buvo prisipažinęs, kad siuntėsi „Microsoft Windows 7“ programinę įrangą į savo kompiuterį. Pastebėsiu, kad teisme Sergejus sakė jau visiškai priešingai… gėda pelėda… (ginamasi nuo faktinių objektyviosios pusės aplinkybių).

Antra, šiek tiek nesuprantama, kodėl policija nenurodo ekspertų daromų tyrimų, kurie ir galėtų įvertinti, ar programa „Utorent“ surinkti duomenys atspindi tai, kas iš tikrųjų vyko.

Teismo vertinimai

Teismas rėmėsi susiformavusia teismų praktika administracinėse bylose, jog duomenys gali būti laikomi neteisėtai gauti, jeigu buvo pažeistos žmogaus teises, proceso principai, panaudota neleistina prievarta, atlikti veiksmai ir jų rezultatai nebuvo tinkamai užfiksuoti.

Iš to sekė išvada, jog pirminė LANVA informacija, nors ir rinkta stebint policijos pareigūnui, nėra tinkamai užfiksuota. Čia galima būtų prisiminti mano ankstesnį siūlymą, jog tokiam veiksmui reikėjo pasitelkti antstolius.

Kitas įrodymų vertinimo aspektas – teismas pasigedo duomenų, patvirtinančių naudojamos programinės įrangos aprobavimą. Šis klausimas jau ne taip lengvai išsprendžiamas, tačiau, mano vertinimu, bene geriausias atsakas į šį teismo pageidavimą – įrodymų visuma. Jeigu tinkamai užfiksuotą pirminį faktą patvirtina interneto ryšio paslaugų tiekėjas, pats galimai pažeidimą padaręs asmuo, kitos aplinkybės (pavyzdžiui, pernelyg atviri komentarai žiniasklaidoje, teismo ekspertų vertinimai), tai tokiu atveju teismo galutinis sprendimas turėtų būti kitoks.

Vietoj išvadų

Kaip jau po nutarimo paskelbimo žadėjo LANVA ir policija, apeliacija tikrai bus. Stebėsim ir komentuosim. Pagrindinė bylos ašis – įrodymų fiksavimas. Bus įdomu. O klausimas iš esmės yra aiškus, žmogus prisipažįsta, kad važiavo su vėjeliu, ginčas vyksta, ar aprasojęs buvo radaro ekranas…

Papildymas, 18.15

Gavau LANVA patikslinimą, jog pareiškime pateikti kiti duomenys, nei LANVA cituoja teismas. Iš tiesų buvo fiksuota:

<…> programinę įrangą „Microsoft Windows 7 Ultimate“ vartotojai padarė neteisėtai viešai prieinama internete ir iš savo kompiuterių suteikia galimybę kitiems vartotojams šią programinę įrangą parsisiųsti.

<…> užfiksuota, kad parsisiųstas į personalinį kompiuterį „failas“ yra „Microsoft Windows 7 Ultimate“ programinė įranga.

Reikia sutikti, kad teismas bylą nagrinėjo itin atmestinai, darė elementarias logines klaidas.

Piratai ir „Linkomanija“ švenčia Pyro pergalę

Virtualiame pasaulyje gyvenantys Lietuvos piratai (dabar bendrine prasme galės būt vadinami sergėjais bernotais) švenčia pergalę prieš LANVA, tačiau tik menka dalis suvokia, jog tos pergalės vertė tolygi Pyro džiaugsmui. Tiksliau, tai tik laikinas savęs apgaudinėjimas, esą teismas išteisino asmenį, kuris pats buvo prisipažinęs „galėjęs siųstis programinę įrangą“.

Priminsiu, jog su Džiugu (1, 2, 3) jau ilgokai diskutuojame apie įvairius šios bylos klausimus, tačiau man asmeniškai svarbiausias klausimas, ar asmuo suvokia darąs teisės pažeidimą ir tai vis tiek daro. Jeigu taip, tai moralinis problemos sprendimas akivaizdus, o teisinės procesinės įrodinėjimo priemonės ir jų naudojimas jau tik šalutinis techninis klausimas.

Ką išgirdome iš teismo? Jeigu lrytas.lt teisingai cituoja teismo paskelbtą sprendimą, tai:

Kaip matyti iš bylos medžiagos, LANVA yra viešoji įstaiga. Teismui nebuvo pateikta įrodymų, kad LANVA, kaip viešoji įstaiga, turėjo teisę savarankiškai rinkti įrodymus. Teismui taip pat nebuvo pateikta duomenų, ar įranga, kuri buvo naudojama fiksuoti interneto vartotojų autorių ir gretutinių teisių pažeidimus padarant kūrinius viešai prieinamus internete, yra aprobuota.

Administracinė teisė reikalauja, jog teisėsaugos institucijos vienareikšmiškai nustatytų asmens kaltumą, todėl teismo argumentus reikia suprasti paprastai – tyrimo metu buvo naudotos netinkamos įrodymų fiksavimo priemonės ir procedūros. Dėl pirmojo teismo argumento (esą LANVA neturi teisės rinkti įrodymų) iš tiesų LANVA planuojama apeliacija galėtų būti sėkminga. Dėl antrojo argumento (jog naudojama įranga neaprobuota) sudėtingiau. Manau, jog čia LANVA padarė esminę klaidą, nepasinaudojusi antstolių paslaugomis. Jeigu mano turimi neoficial9s duomenys iš tiesų teisingi ir LANVA tiesiog pateikė IP adresų sąrašą su kompiuterio darbinio vaizdo spausdiniais, tai tokie įrodymai iš tiesų itin silpni. Kita vertus, jog tokie sergėjų prisipažinimai, kaip kad buvo šios bylos atveju, gali padaryti ir minimalius turimus įrodymus pakankamais dėl įrodymų visumos.

Tad kodėl piratų pergalė laikina? Nes LANVA turės ir antrą, ir trečią, ir, jeigu reikės 485-ą progą pakartoti savo veiksmus. Ir kažkurį kartą pataikys. Kažkodėl  spėju, kad protingiau paruoštas „Microsoft“ veiksmas prieš „Linkomaniją“ į tikslą pataikys jau pirmu ar antru šūviu. Laiko klausimas.

O Džiugo idėją, jog intelektinės nuosavybės kopijavimas be savininkų sutikimo elektroninėje erdvėje nėra teisės pažeidimas, kol kas galiu priimti tik kaip naujadarą, kuriam trūksta tiek teorinio, tiek loginio pagrindimo. Gaila, jog šį naujadarą daugelis interneto entuziastų linkę priimti kaip teisinę realybę. Deja, tai toli gražu prasilenkia su tiesa ir, kaip bebūtų gaila, bet skatina Lietuvos piliečius pažeidinėti mūsų pačių priimtus įstatymus. Dura lex, sed lex

« Older posts Newer posts »