XXI a. kasdienybės dienoraštis

Category: kasdienybė (Page 33 of 93)

Svarbiausia mūsų gyvenimo dalis – mes patys. Kartais užmirštame ir nematome kasdienių stebuklų.

„Pinigų karta“ apie piratavimą internete

Sausio pabaigoje teko dalyvauti Lietuvos televizijos laidos „Pinigų karta“ diskusijoje apie kovą su piratavimu internete (reaguojant į sausio 18-osios „Internet Blackout“, SOPA/PIPA teisės aktų projektus). Visą įrašą galima rasti laidos interneto svetainėje.

Diskusijoje, kurią moderavo laidos vedėjas Andrius Tapinas, dalyvavo Lietuvos antipiratinės veiklos asociacijos (LANVA) pirmininkas Vytautas Simanavičius, portalo „15min.lt“ žurnalistas Gediminas Gasiulis, Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros Muzikos kūrinių skyriaus vedėjas Marius Kuzminas ir aš.

Peržiūrėję įrašą rasite visą turinį, o čia trumpai pakartosiu pagrindines mintis:

  • vyksta diskusija, kas teisūs – senasis (tai išimtinė autorių nuosavybė) ar naujasis (dalinimasis elektroniniu turiniu turi būti laisvas) požiūris į intelektinę nuosavybę;
  • SOPA/PIPA – JAV bandė įteisinti valstybės įsikišimą į civilinius santykius tarp vartotojo ir autorių teisių savininko;
  • elektroniniai piratai mažina kokybę ir paskatas kurti originalų turinį;
  • daug autorių neturi galimybių gauti pajamų kitokiais (netradiciniais) būdais;
  • reikia vartotojų švietimo,  nes daugelis tiesiog primityviai vagia nesusimąstydami apie pasekmes.

„Žinių radijas“ apie korupcijos suvokimo priežastis

Praėjusį penktadienį su Aurimu Peredniu šiek tiek padiskutavom laidos „Aktualusis interviu“ „Facebook“ profilyje ir sulaukiau kvietimo apsilankyti gyvai pirmadienį jau laidoje „Įvykiai ir komentarai“. Visą įrašą galite atsiųsti arba klausyti internetu čia. Laidoje Aurimas kalbino Seimo narį Egidijų Vareikį, ES reikalų žinovą Klaudijų Manioką, „Lietuvos žinių“ žurnalistę Jurgą Tvaskienę, apžvalgininką Saulių Spurgą ir mane.

Savaime suprantama, laidą pradėjo aktualija – rinkimų į Rusijos Federacijos Dūmą rezultatai, vėliau perėjome prie euro krizės ir aiškėjančios būtinybės peržiūrėti 2012 metų valstybės biudžeto pajamų/išlaidų prognozes. Man asmeniškai įdomiausi buvo „Transparency International“ Lietuvos skyriaus paskelbti Korupcijos suvokimo indekso 2011 m. rezultatai.

Įdomu ir tai, kad daugelis aptartų temų siejasi – pagrindinė mūsų valstybės problema ne prasta valdžia, kvaila vadovai ar kitos priežastys. Daugiausia rūpesčių sukelia kiekvieno iš mūsų galvojimas, kad problemas spręs ir išspręs kažkas kitas (JAV, valdžia, mecenatai, caras, …). Kol pilietis X neįpras dėl savo pažeistų teisių kreiptis į teismą, kol nedalyvaus rinkimuose ir nereikalaus politikų atskaitomybės, kol nepriduos policijai naktį kieme rėkaujančio paauglio ir taip toliau – tol mažai kas keisis, liksim toje pačioje pasaulio vietoje, o viltys ir pažadai gyventi geriau liks tik klasikine politinių rinkimų kampanijų ašimi.

Tokią išvadą darau ne atsitiktinai, o remdamasis TILS paskelbtais KSI duomenimis. Pavyzdžiui, tą man sufleruoja nuo 2001 metų iš esmės nekintantis Lietuvos KSI rodiklis – esame užstrigę 4,8 santykinio taško riboje, nors per dešimtmetį situacija su korupcija (jos priežastimis, užkardymu ir pan.) kardinaliai keitėsi. Nekinta žmonių suvokimas? Tai rodo, kad nekinta žmonių požiūris į korupciją – ji yra sudėtinė gyvenimo dalis ir niekas neturi ryžto nebesiūlyti kyšio policininkui, nesitarti su gydytoju dėl dar vienos nemokamos rentgeno nuotraukos arba mielai tariasi su N-tosios tarnybos inspektoriumi šiam užsukus eilinio patikrinimo metu.

Problema musyse“, kaip yra sakęs vienas buvęs Prezidentas…

Jaunas ir politikas? Pragmatiška geriausia karta

Jau senokai (dar rugsėjį?) interneto portalo pinigukarta.lt žurnalistė kalbino socialdemokratą Justą Pankauską, europarlamentarą Leonidą Donskį ir mane, kodėl jaunimui sunku įsitraukti į politiką. Europos Parlamento informacinio biuro remiamo projekto įrašą galite peržiūrėti čia.

Tačiau tema verta atidesnio panagrinėjimo ir vertinimo – senstanti ir po truputį pasitraukianti 1990-ųjų Atgimimo politikų karta neišvengiamai turės būti pakeista. Tačiau kas tie naujieji?

Pati geriausia jaunoji karta

Esu tikras, jog Lietuva savo istorijoje niekada neturėjo geresnės ir tokios perspektyvios jaunimo kartos – išsilavinusios, drąsios, atviros, matančios visą pasaulį. O svarbiausia – laisvos!

Kodėl esu tuo tikras? Šiandien mokyklose ir universitetuose galime sutikti labai daug jaunuolių – nebent paskutiniais LTSR metais šis skaičius buvo didesnis. Tačiau akivaizdu ir nepaneigiama, jog šiandienos karta yra nepalyginamai laisvesnė – tiek dėl realios demokratinės valstybės santvarkos, tiek dėl interneto, sugriovusio ribas, tiek ir dėl realios, o ne fasadinės kiekvieno jaunuolio teisės kurti savo gyvenimą.

Šiandien jaunimas turi žymiai daugiau galimybių, nei „smetoniniai“ vaikinai ir merginos, nes gali naudotis Europos Sąjungos teikiamais privalumais, ieškoti kelių į geriausius pasaulio (!) universitetus. Paskolų sistemos, įvairūs fondai duoda tai, kas gabiam, tačiau neturtingam tarpukario jaunuoliui buvo neįsivaizduojama. Ką jau bekalbėti apie šovinistinio režimo vienpusiškumą ir trumparegystę.

Sveikas pragmatiškumas

Kita išskirtinė šiandienos jaunimo savybė – tai sveikas pragmatiškumas, kai jaunimas suvokia principus ir jų vertę, tačiau nemato poreikio radikaliai aukotis ar kitaip ginti savo tiesas, kol tai tiesiogiai nekenkia gyvenimo kokybei.

Kiekvienas šiandienos jaunuolis turi bent bazinius matematikos įgūdžius ir puikiai suvokia, ką siūlo politika jaunam ir nepatyrusiam – metų metus krapštymosi prie nesvarbių užduočių ir ribotas galimybes daryti politinę karjerą.

Dar svarbiau, korupcijos vėžio pažeistą politinę erdvę geriausiai simbolizuoja aukščiausios politinės karjeros laiptelio – Seimo nario – statusas, vertinimas visuomenėje ir atlyginimas už darbą. Koks perspektyvus užsienio universitetą baigęs specialistas galėtų siekti tapti Seimo nariu, kurio oficialus atlyginimas dažnai palyginimas su tokio profesionalo laukiančiais pasiūlymais verslo aplinkoje? Juk darbas Seime, tai žymiai didesnė atsakomybė, kaltinimai būtais ir nebūtais dalykais, per padidinamąjį stiklą matomas privatus gyvenimas ir kiti tikrai ne Seimo naudai liudijančios aplinkybės.

Todėl nieko keista, kad ne kartą ir ne du teko girdėti atvejus, kai mano pažįstami, gavę pasiūlymą užimti visai aukštą postą valstybė tarnyboje jo atsisako dėl paprastos priežasties – oficialus atlyginimas būna mažesnis už jų gaunamą versle. Visi tarp eilučių supranta, jog tą skirtumą galima padengti darant susitarimus su sąžine, tačiau kodėl savo principus turėtų aukoti tie, kurie turi puikias perspektyvas versle?

Sėkmės istorijų stoka

Bene didžiausia problema, kurią jaunimas patiria politikoje – tai būtinybė integruotis į veikiantį mechanizmą, kur interesų atstovavimas dažnai ribojasi su korupcija, kur demokratinė išorė dažnai tik pridengia lyderių grupės diktatą, kur principingi sprendimai dažnai pralaimi real politik susitarimams.

Visa tai veda prie ant rankos pirštų suskaičiuojamų jaunųjų politikų sėkmės istorijų. Radvilė Morkūnaitė? Padėjo tik sąrašas. Artūras Zuokas? Teistumas yra teistumas. Mantas Adomėnas? Švietimo reforma nepavyko. Algirdas Paleckis? Radikalus sukvailėjimas. Vytautas Gabšys? Dirba žmogui, iš Maskvos keikiančiam Lietuvą. Ir taip toliau..

Nepaisant sėkmingų pavyzdžių trūkumo, esu tikras, kad situacija keisis ir kiekvienais metais turėsime geresnių istorijų. Tiesiog reikia palaukti, kol senoji karta išeis pati arba ją pašauks į ten, iš kur niekas nebegrįžta.

„Žinių radijas“ apie nykstančius laikraščius

Šiandien „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ tema – WIPO vadovo Francio Guri (Francis Gurry) mintis, paskelbta interviu Šveicarijos dienraštyje „La Tribune de Genève“, jog iki 2040-ųjų nebeliks tokių laikraščių, kokius juos įsivaizduojame šiandien. O šis procesas JAV jau bus akivaizdus dar ansčiau – 2017-ais metais.

Žurnalistė Agnė Skamarakaitė kalbino dienraščio „Lietuvos žinios“ vyriausiąjį redaktorių Valdą Vasiliauską, savaitraščio „Veidas“ leidėją,  publicistą Algimantas Šindeikis, Žurnalistikos instituto direktorių prof. Žygintą Pečiulį ir mane kaip tinklaraštininką.

Iš laidos internetinio archyvo galėsite atsisiųsti laidos įrašą, o čia trumpai pagrindinės mano mintys:

  • spauda yra tik viena technologija, kuria perduodamos žinios;
  • vyksta natūrali visų technologijų konkurencija, jos konkuruoja patogumu (sparta, išraiška, etc.) ir kaina, plačiąja prasme – kokybės ir kainos santykiu;
  • skaitytojai renkasi tai, kas jiems patogiau – jie neturi išankstinių nuostatų, išskyrus pripratimą, kuris keičiasi tik keičiantis kartoms, todėl tie, kurie priprato prie laikraščio, jį ir naudos kaip pagrindinį šaltinį, kol gyvens (tai susiję ir su sarginio funkcijos svarba – skandalai dažniausiai kyla dėl informacijos laikraščiuose tik kol kas, kol sprendimų galia sutelkta tos nueinančios kartos rankose);
  • laikraštinės formos ateitis – nišos, kuriose ji gali suteikti pridėtinę vertę, kokybiškas analitinis turinys yra viena iš tokių nišų;
  • nepaisant galimybių nišose, žiniasklaida kuo toliau, tuo labiau konverguos ir tas pats turinys bus pateikiamas visose formose, todėl neturi ateities tokios žiniasklaidos priemonės, kurios prisiriš prie vienos formos – pavyzdžiui, leidinių grupė be internetinio portalo ar TV kanalas be internetinio archyvo.

Šeštasis maratonas įveiktas – 5:06:24

Šeštasis Vilniaus maratonas nubėgtas. Tai ir yra svarbiausia žinia.

Mažiau svarbi žinia – prastokas rezultatas, tik 5:06:24. Tačiau ko norėti, jeigu rimtai ruoštis pradėjau liepos mėnesį, rugpjūtį užpuolė baliai, o bendras pasiruošimui nubėgtas treniruočių atstumas tik apie 150 km? Todėl rezultatas dar net pakankamai geras 🙂

Kuo išsiskyrė šis bėgimas? Pirmiausia, tai palaikymo komandos gausa – Mindaugas, Virginija, tėveliai, Inga, Gabrielė, Ūla, Artūras ir, žinoma, mano nuostabiausioji šeimynėlė. Vieni neleido užmigti maratono pradžioje, kiti prisijungė vėliau, treti nepraleido finišo akimirkų.

Bėgimas prasidėjo puikiu oru – važiuojant į Katedros aikštę miestą dar dengė rūkas, buvo gaivu ir vėsu. Prabėgus pirmąjį ratą pradėjo lįsti saulė, šiluma darėsi maloni. Vėliau ji virto kepinančia ir padėtį gerindavo tik stiprėjantis vėjelis, kuris atviresnėse vietose buvo tikra atgaiva.

Atskirai paminėsiu, jog šįkart bene pirmąkart tikrai jautėsi dalyvių gausa – šiuo klausimu neturiu tvirtos nuomonės, tačiau grynai emociškai man tikrai pirmoje trasos pusėje kartais net trukdė susikaupti pusmaratoninkai. Nors gal kaip tik – prablaškydavo. Šiuo atveju, matyt, lenda mano neigiamas nusiteikimas apskritai 4 kartus kartojamos trasos atžvilgiu – bėgti nuobodoka, trasa įgrysta. Tikrai smagiai atsimenu pirmojo Vilniaus maratono trasą nuo Valakampių iki Vingio parko – tai buvo jėga!

Jeigu kalbėti apie rezultatą, tai nieko nauja nepridėsiu – standartiškai maratone į sieną atsimušiau apytiksliai nubėgęs tris kartus ilgesnį nei standartiška treniruotė atstumą. Jeigu bėgioju po apytiksliai 9 km, tai siena atsistojo apie 27-28 km. O tada jau savęs įtikinėjimas, kad visai netoli iki maitinimo punkto 🙂 ir medžių skaičiavimas juos žingsnis po žingsnio paliekant už savęs..

Tradiciškai, rezultatai:

Metai Rezultatas
2004.09.11 5:16:16 (197, V-74)
2005.09.10 4:44:10 (185, V-75)
2006.09.09 4:30:50 (174, V-78), pusė 2:01:57
2007.09.08 plaučių uždegimas
2008.09.13 4:59:20 (128, V-109), pusė 2:12:26
2009.09.13 4:59:54 (211, V-122), pusė 2:07:01
2010.09.12 dalyvavimas vestuvėse
2011.09.11 5:06:24 (228, V-144)

Kitais metais maratonas – rugsėjo 9 dieną, ruoškimės 😉

P.S. dar kartą ačiū visiems palaikiusiems ir ypač fotografams už nuotraukas!

« Older posts Newer posts »