XXI a. kasdienybės dienoraštis

Author: Liutauras (Page 2 of 196)

Apie Vyriausybės komunikacijos klaidas (ne)atlaisvinant karantiną

LRT radijas, 2021-02-08

Laidos vedėjas Deividas Jursevičius laidoje kalbino ryšių su visuomene kolegą Arijų Katauską ir mane. Kelios mintys:

(nuo 06:10)
– Kiek pagrįsta Vyriausybei kritika?

Vienas dalykas, kas iš tiesų yra pagrįstas, tai atidėliojimas. Šita Vyriausybė atidėlioja rimtą pasiruošimą skiepijimo kampanijai. Panašu, kad kartu atidėliodama skiepų komunikaciją atideda ir einamąją komunikaciją. Kitaip tariant, savo sprendimų paaiškinimą.

Labai panašu į tai, kad komunikacija šiuo atveju tapusi trečiaeile-ketvirtaeiliu klausimu ir Vyriausybė nusprendusi neva tai spręsti klausimus, o paskui jau „uždengti“ ir išspręsti komunikacijos problemas. Bet visa bėda, kad belaukiant sprendimų vakumo neegzistuoja, tą vakumą užpildo alternatyvios visokios informacijos. Vat Arijus jau minėjo visokias interesų grupes, taip toliau. Ir gaunasi, kad viešas diskursas viešojoje erdvėje nueina į visiškai priešingą pusę. Rezultate gaunasi, kad Vyriausybė ir neturi sprendimų, ir neturi paaiškinimų, kodėl neturi sprendimų. Rezultate mes piktinamės ir sakom, kad ji veikia blogai.

(nuo 09:35)
– Žinutės, konkrečios žinutės trūkumas – kiek visuomenei apskritai aiškiai išdėstyta, kaip kada vyks laisvinimas? Kiek suprantamai kalbama apie A, B, C, D planus – kiek jų ten bebūtų?

Pradžia, kuri prasidėjo nuo scenarijų planavimo A, B, C, D buvo gera, bet tai nebuvo pririšta prie konkrečių rodiklių. Gaunasi, kad dėl kiekvieno scenarijaus sprendžia.. kas? Sprendžia Arūnas Dulkys, sprendžia Ingrida Šimonytė. Taip neturėtų būti.

Rodikliai ir scenarijai turi būti pagrįsti objektyviais skaičiais. Vos pasiekiam rodiklį, automatiškai įsigalioja priemonių planas kažkoks. Šito aiškumo, kaip į tuos scenarijus bus reaguojama ir kaip bus valdoma, natūralu, nėra. Kai nėra aiškumo tada ir komunikacija tampa… na, Ingrida šiandien prisiėmė atsakomybę, rytoj jau nenorės prisiimti atsakomybės. Ir šitoj vietoj, natūralu, komunikacija tampa podukra, kuri turi dengti klaidas, kurių nepadaryta vadybiniam lygmeny.

(nuo 13:25)
– Sutiktumėt, kad šaltinių skleidžiamos informacijos sinchronizavimas ir būtų dabar labiausiai taisytinas dalykas ar matytumėt kitų?

Čia sisteminė problema, ką jūs ir minėjot. Tie skirtingi šnekėtojai, skirtingi lyderiai, kurių anksčiau tarsi nebuvo, tarsi buvo anksčiau vienas Aurelijus Veryga ir VESK’o informacinis centras. Dabar pasidarė keli ir jie, natūralu, pradeda vienas kitam prieštarauti, akcentus skirtingus parenka, detales kitokias mini. Ir gaunasi mišrainė. Tai šioje vietoje ankstesnės Vyriausybės praktika, kai visa komunikacija buvo sutelkta vienose rankose iš esmės tokioj situacijoj įnešdavo daugiau tikrumo, užtikrintumo atmetus visas kitas problemines sritis.

iš lrt.lt

Visą „LRT radijo“ laidos „60 minučių“ epizodą „Kaip vertinamas valdžios karantino valdymas ir komunikacija su visuomene?“ galima paklausyti nacionalinio transliuotojo interneto svetainėje lrt.lt

Apie „blatą“ – vieną iš korupcijos formų

Žinių radijas, 2021-01-22

Raigardo Musnicko kvietimu kartu su profesijos kolega Mindaugu Lapinsku „Žinių radijo“ laidoje nuotoliniu būdu diskutavome apie „blatą“, kuris apie save priminė, kai Lietuvos ligoninėse buvo pradėta skiepyti nuo Covid-19. Kelios mano mintys:

[..] – Liutaurai, gal didelio nusikalimo nėra? Anksčiau ar vėliau visa populiacija vis tiek turės pasiskiepyti.

– Naudotis pažintimis yra gerai, visada naudojamės ir tai natūrali socialinės visuomenės sudėtinė dalis. Bet, jeigu kažkas neteisingai taiko taisykles ir kažkam suteikia pirmenybę prieš kitus, išeina taip, kad jie pasinaudoja savo padėtimi. Čia tampa vos ne prekyba poveikiu. Tarkime, skiepų atveju, nors ministerijos sudaryta tvarka ar eiliškumas yra vienokie, gydytojas ar sprendimus priimantis administratorius randa kokį nors būdą savo draugą paskiepyti anksčiau. Pavyzdžiui, buvo Anykščiuose uždaryta sanatorija ir jos darbuotojai įtraukti į aukštesnį lygį, anksčiau skiepijami. Čia jau yra korupcijos požymis.

– Tai rodo, kad nepasitikima valstybės tvarka. Visada galima ginčytis, kodėl kraujo vėžiu sergančius skiepija pirmiau, o ne visus sergančius vėžiu, kodėl virš 65 metų, o ne virš 70-ies…

– Ginčytis galima, bet jeigu nesiginčiji, o tiesiog pasinaudoji savo užimamomis pareigomis ir priimi kitokį sprendimą nei numato tvarka, tai jau pažeidimas. Pažintis – nėra nusikaltimas. Problema atsiranda tada, kai sąmoningai pažeidžiama nustatyta tvarka kažkokio pažįstamo naudai. Tai suponuoja, kad atgal bus gaunama kažkokia nauda – pakvies į medžioklę, gaus bilietus į rungtynes. Tai – baudžiamosios teisės dalis.

[..] – Liutaurai, kaip paprastas žmogus pakliūva pas gydytoją? Jis skambina į poliklinikos registratūrą, jam vizitą duoda po dviejų savaičių. Jeigu žmogus turi draugą gydytoją, jis skambina jam ir sako, kad serga. Daktaras priima jį jau rytoj ar poryt. Kiek toks elgesys sistemai skausmingas?

– „Blatas“ visais atvejais susijęs su visuomeniniu gėriu arba tam tikru sistemos skirstomu turtu, privalumais, privilegijomis. Visa problema su skiepais ir sveikatos sistemos prieinamumu yra ta, kad teisėtumą ar neteisėtumą lemia informacijos turėjimas ar neturėjimas. Tarkime, gydytojas per dieną gali priimti 8 pacientus, bet dienos eigoje paaiškėja, kad septintas pacientas neateina, lieka laisva vieta, galima ją užpildyti. Daugelis potencialių septintų pacientų nežinos, kad gali ateiti, o kažkas tą informaciją turės. Informacijos turėjimo pirmenybė yra biurokratinio mechanizmo lėtumo ar klaidos rezultatas. Lankstus pažinčių išnaudojimas iš dalies kompensuoja biurokratinio mechanizmo ydingumą. Kalbant apie skiepus, turime šešto skiepo problemą. Pagal visas metodikas, iš vienos ampulės – 5 skiepai. Šeštam, iš esmės, užtenka, bet pagal tvarką jo naudoti negalima. Tada, kai penkis paskiepija ir lieka šešta dozė, gydytojas sprendžia, ką su ja daryti: ar pilti ją į unitazą, ar panaudoti.

– Izraelyje tai daroma: yra penki skiepai, bet šeštą gali gauti gyvoje eilėje laukiantys žmonės.

– Čia ir atsiranda informacijos turėjimo klausimas. Jei gydytojas skambina ir sako, kad turi likusių dozių, gali atvažiuoti, pasiskiepyti, tada gal važiuoji ne tu pats, o atsiunti savo kaimyną senuką, kuriam rizikos faktorius yra kur kas didesnis.

– Sako, kad korupcija 30 proc. pabrangina paslaugas. Iš kitos pusės, gydytojas gali nekeisti eilės, o atlikti kitus darbus greičiau ir tada priimti savo draugą, arba tai gali padaryti po darbo valandų. Bet mes vis tiek tai traktuosime kaip rafinuotą korupciją.

– Manyčiau, kad skirtumas atsiranda tada, kai savivaldybės pareigūnas ar gydytojas daro gerą darbą draugui, nesitikėdamas gauti ką nors atgal. Tai vertinčiau nuolaidžiau. Teoriškai „blatas“ neturi nieko žalingo, bet praktika rodo, kad daugeliu atveju „blato“ gavėjas ar visuomeninį gėrį skirstantis žmogus tikisi grąžos.

[..] – Liutaurai, ar „blatas“ yra mokančių suktis žmonių privilegija?

– „Blatas“ atsiranda iš to, kad kažko trūksta. Jeigu tiekimas būtų užtikrintas, „blato“ nereikėtų. Ar visuomeninis, valstybinis mechanizmas sugebės kada nors panaikinti tą trūkumą ar deficitą? Ne, nesugebės.

iš ziniuradijas.lt ir lrytas.lt

Žiūrėkite visą „Žinių radijo“ laidos „Atviras pokalbis“ epizodą „Ar „blatas“ – sovietmečio palikimas?“ arba galite perskaityti pagrindines mintis laidos santraukoje portalo lrytas.lt publikacijoje „Bandymą per pažintis gauti skiepų gretina su sovietmečiu populiariu „blatu“: kodėl kiti nori būti lygesni už kitus“.

Apie vlogerių (video blogerių) teisinį statusą – ar jie laikytini „žurnalistais“?

Portalo lrt.lt žurnalistė Aida Murauskaitė pakalbino mane, kaip vertinu Skirmanto Malinausko poziciją, jog veikdamas kaip video tinklaraštininkas jis savęs nelaiko žurnalistu.

Kelios mano mintys žemiau:

„Pagal dabartinį Visuomenės informavimo įstatymą ir teismų praktiką, kurią kuriant man ir pačiam teko dalyvauti, žurnalistu laikytinas žmogus, kuris profesionaliai renka, doroja ir viešina informaciją“, – sakė L. Ulevičius.

Jis sakė, kad teisine prasme asmuo tampa žurnalistu, kai jis profesionaliai nuosekliai dirba su informacija.

„Ar tai būtų influenceris, rašantis apie keksiukų kepimą, ar tai būtų žinomas žmogus, kuris kelia į viešumą blogybes ir gina viešąjį interesą. Ir tas, ir tas teisine prasme laikytinas žurnalistu“, – sakė tinklaraštininkas.

Jis kritikavo Visuomenės informavimo etikos asociaciją ir jos komisiją, kuri pripažino, kad S. Malinauskas nėra žurnalistas.

„Žmonės bando pritaikyti senas taisykles naujai realybei. Į šią asociaciją žmones deleguoja žiniasklaidos dariniai, kurie su socialiniais tinklais neturi nieko bendra. Ten nėra nė vieno tinklaraštininko, nė vieno nuomonės formuotojo. Tuomet išeina, kad tinklaraštininkus netiesiogiai teisia žmonės, kurie menkai išmano šią sritį. Tuomet natūraliai kyla noras atsiriboti nuo šios sistemos. Todėl ir suprantu, kodėl Skirmantas bando nutolti nuo viso šito“, – kalbėjo L. Ulevičius.

Prieš dešimt metų, anot jo, buvo kitokios aplinkybės, socialinė žiniasklaida buvo kitokio lygio. Netgi europine prasme teisės principai dar nebuvo aiškūs.

„Net ir dabar vyksta diskusija dėl naujos direktyvos perkėlimo į teisės aktus, yra Visuomenės informavimo įstatymo projektų paketas, jais bandoma pakeisti tą įstatymą, įtraukiant socialines platformas. Bet tai tik procesas, mes dar nesame sutarę, kaip tai darysime. 2009 metais kilo klausimas, kaip žurnalistu gali būti laikomas tas, kas nėra klasikinis žurnalistas. Dabar daugelis pagal nutylėjimą pripažintų, kad tai yra žurnalistas. Tačiau dabar kyla jau kitas klausimas: jei jie – žurnalistai, tuomet kaip dėl atsakomybės, pareigų, teisių?“ – apie vis dar neaiškumo gaubiamas sąvokas kalbėjo L. Ulevičius.

IŠ LRT.lt

Visas straipsnis „Laidos apie Pukelį Malinauską įvarė į kampą: gresia tūkstantinės baudos, iškilo senas keblus klausimas, kas yra žurnalistas“ portale.

Pažintis, kurios neturėjo būti

Šis kūrinys dalyvauja virtualiame Kalėdinės fantastinės miniatiūros (proza) konkurse. #FantastinėKalėdinėMiniatiūra

„Po Perkūnu!“, – nusikeikė Laima ir akimirksniu sustingo. Ji suprato. Tiksliau, savo liaunu laumės kūnu pajuto, ką reiškia šis slystelėjimas. Tai ne tik didokas guzas virš kairės akies, iškilęs ten jai tik keliantis nuo šlapio po pelkės samanomis pasislėpusio didžiojo aukojimo apeigų akmens.

Už Perkūno vardo paminėjimą ji atsiims kaip visada – įprastiniais nurodymais iš vietines pelkes prižiūrinčios Gabijos. Tikriausiai, vėl teks lėkti į pagalbą čionykščiams aitvarams, nesugebantiems sutalpinti savo eilinės aukos turtų. Tvarkyt, šluostyt, kraut, ir vėl tvarkyt, ir vėl šluostyt, ir vėl kraut…

Gerokai svarbesnė bus kita kalba – jos slystelėjimas buvo neatsitiktinis. Čia veikė rimti (jei ne patys rimčiausi) kerai. Ir tokius reikalus tvarko ne kažkokia, o dešinioji Perkūno ranka – Puškaitis. Jį Laimai yra tekę sutikti vos kartą, kai po pirmojo šventinio vidurvasario šokio pas juos kilo rimtos grumtynės dėl sugužėjusių juodvelnių. Sumaišyti burtai tuokart buvo klaida ir jaunystei daug ką galima atleisti. Bet dabar… dabar Laimai reikės pasiaiškinti ir paaiškinti dalykus, kurie tiesiogiai keičia daugelio žmonių likimus. O tai jau pagrindinių Perkūno priesakų laužymas. Tai ribos tarp žmonių ir dievų valdų peržengimas…

„Tai kaip ten, sakei, Tavo vardas?“, – paklausė ir krauju atsikosėjo dar gulintis, bet jau bandantis kilti karys. Jo kaktą vagojo dar šviežias gilus randas, kurį paliko visos Aukso Ordos chano Timūro Kutlugo kardo ašmenys. – „Ir ką čia, toli nuo mūsų girių ir laukų, gali veikti jauna lietuviškai kalbanti mergina? Ar į Vorkslą Tave atsitempė kaip belaisvę iš stepių? Ir… tpfu tpfu (spjaudosi krauju), atsiprašau, aš Vytas, Vytautas iš Trakų. Ir ačiū, lieku amžinai dėkingas, kad mane iš ten už plaukų ištempei. Dabar prisimenu tik tiek, bet būsiu Tau skolingas amžinai už savo gyvybę. O kaip Tave vadinti?“

Laima nužvelgė šalia klūpantį karį. Išties bus prisivirusi košės – Vytautu prisistatęs karys buvo ne iš eilinių.. Dabar tai buvo akivaizdu vien iš jo šarvų kokybės. Užtektų vieną kartą ranka perbraukti per kokybišką medžiagą, pajausti meistrų sukaltas jungtis, raiščius ir kiekvienos menkos dalelės užbaigtumą.

Gelbėdama Vytautą nuo totorių chano kirčio ji tik truputį pagudravo, niekas nepamatė kaip ji stumtelėjo chano alkūnę ir kalavijas kirto per akmenį, geležtė (vėlgi, ne be jos pastangų) skilo ir skeveldra kirto pačiam užpuolikui į veidą. O vėliau, supuolus kone visai ordai, jau buvo juokų darbas kario kūną niekam nepastebėjus paprasčiausiai nušvilpti. Bet ji niekados nebūtų pagalvojus ir dar svarbiau – niekada nebūtų sau leidus – pakeisti tūkstančių žmonių likimus. Bet pakeitė, štai Didysis Kunigaikštis jau klūpo šalia jos ir Laima galėjo jausti, kaip tūkstančių likimų našta palengva užgula ant jos gležnų pečių…

Apie toleranciją ir „kitokių“ priėmimą

Žinių radijas, 2020-12-04

Raigardo Musnicko kvietimu kartu su ryšių su visuomene kolega Linu Kontrimu „Žinių radijo“ laidoje diskutavome apie toleranciją. Kelios mano mintys:

[..] apie 05:15
Per II pasaulinį karą viskas pervirto atvirkščiai ir mes tapom viena iš NEtolerantiškiausių bendruomenių, kai savo 10% bendrapiliečių kartu su vokiečiais išžudėm.

Pirmas dalykas, kad mes susipykom net su bajorais. 1918-20 metais mes juos išstūmėm iš Lietuvos ir pasakėm, kad LDK bajorai – ne mūsų bajorai, mes čia etniniai būrai valstiečiai.

[..] apie 07:45
Aš būčiau labiau pesimistas ar labiau realistas, kaip iš kurios pusės pažiūrėsi. Aš galvočiau, kad mes nemokam priimti kitokio kito, mes nesivadovaujam savo Konstitucija, vat 26 straipsnis: „Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvės yra nevaržoma. Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją, tikėjimą ir t.t. Konstitucijoj mes labai aiškiai esam deklaravę, kad mes priimam kitokius, bet jeigu mes pažiūrėtumėm į tyrimus – aš tik pacituosiu gyventojų grupes, kurias iš karto mūsų „raudonas skuduras“: iš įkalinimo įstaigų išėję asmenys, romai, asmenys su psichikos negalia, homoseksualūs asmenys, Jahovos liudytojai, pabėgėliai, musulmonai, čečėnai, induistai, pakistaniečiai ir t.t.

Aš paminėjau tik keletą, kurie labiausiai radikalizuoja ir jeigu mes paimtumėm eilinį Lietuvos pilietį, tai bet kuri šita kategorijos asmenį ar kaimyną mes pasakytumėm, kad yra toks, tai iškart pas daugelį būtų jeigu ne atmetimo, tai tokia labai didelio įtarumo „cha! čia jis man toks nea… neaiškus“.

Tai mes deklaruojam taip, labai gražiai. Ir iš tiesų, ta mūsų istorinė patirtis šimtametė yra labai graži, bet tie lūžiai, kurie įvyko XX amžiaus pradžioj, kai mes savo dalies labai atsisakėm didelės kultūrinės, kai mes paskui gavom sovietinį antspaudą ir presą, mes praradom sugebėjimą, mes neturim tradicijos, mūsų tėvai, mūsų seneliai nebemoka priimti kito. Jie priešingai, iš kaimo išvys kitokį, luošą ar LGBT žmogų vietoj to, kad priimtų ir iš tos įvairovės mes pasisemtumėm ir būtumėm turtingesni. Nes visas to kitokio priėmimas yra demokratijos pagrindas ir demokratijos stiprybė. Nes jeigu tu sugebi priimti kitokį žmogų, tu tampi stipresnis, įvairesnis, įdomesnis.

Taip, yra sunkumų. Yra sunku sugyventi su kitokiu, reikia save kažkiek perlaužti. Vat man kartais su žmona sunku sugyventi. Žmona sako „kodėl nesitvarkai kiekvieną rytą, to nedarai?“. Sako, „kambarį susitvarkyk, darbo stalo gražų palik“ ar dar kažką, ar ne? Ir jau „kitoks“, mažesniam mastely, bet kitoks požiūris į gyvenimą, kitokie įpročiai ir t.t.

[..] nuo 12:30
Turiu gerą pavyzdį su visais ekonominiais migrantais, kurie apsimetinėja karo pabėgėliais ir t.t. Yra didelė problema, kad daugelis jų visiškai nenusiteikę būti tolerantiškais priimančiai visuomenei. Jie atvažiuoja į Švediją, Norvegiją, Vokietiją, t.t. ir jie ten diktuoja savo sąlygas, o nesiruošia priimti kitokių. Kai jie mato, kad mergina ar moteris eina su trumpu sijonu, jie jau nebesugeba toleruoti, kad tai mergina, turi savo teises. Aš jau nekalbu, kad jie savo žmonoms ir savo vaikams, ir savo merginoms nesuteikia lygių moterų teisių. Kas mūsų visuomeonėj yra priimtina. Čia ir gaunasi tas atvirkštinis arba grįžtamasis toleravimas, jis tampa paradoksu, nes tam tikra prasme mūsų visuomenės tampa priverstos toleruoti barbarybę, o barbarybė mūsų netoleruoja.

[..] nuo 18:00
Pakantumas turi būti pozityvus, o ne prievartinis.

[..] nuo19:30
Tolerancija irgi iš esmės yra Maslow piramidės dalis. Kai tu sakai, Linai, apie saugumo jausmą, tai tolerancija ir atsiranda tik tada, kai mes bazinius savo poreikius patenkinam. Tolerancija nėra bazinis poreikis, nes ji tikrai yra aukštesnėj piramidės dalyje. Ir šioje vietoje natūralu, kad kol mes patys, kol mūsų vidutinis atlyginimas yra gerokai negu Europos vidurkis, kalbėti, kad mes galėtume siekti tai, kas Europai yra priimtina ir kas jiems yra kasdienybė, mes iki dar nedagyvenom. Mums dar reikia duonai ir sviestui užsidirbti prieš tai kad galvoti, su kuo čia dešrą pasidalinti. [..] Toleracimas nereiškia išlaikymas.

[..] nuo 24:05
Iš kur atsiranda tolerancija kaip tokia, kaip sakai, „gaujų mechanizmas“? Visuomenė veikia kaip masių – didesnių ar mažesnių – visuma. Viena grupelė tokia, kita tokia. Ir visuomenė reaguoja neracionaliai, vadovaujasi emocijomis. Ir šioje vietoje siekis būti tolerantišku jau yra racionalus, protingas siekis būti neemocingu. O žmonijos pradas ir pagrindas yra emocijos. Dėl ko atsiranda, kaip sakai, skaidymasis į kažkokias „gaujas“ ir jų bandymas apginti savo interesus, jis ir kyla iš natūralaus žmogiško, gal gyvuliško, jeigu taip galima pasakyti, instinktų lygio. O reikalavimas būti tolerantišku yra racionalus pradas, nes demokratija yra racionalus mechanizmas ir turi racionalų pagrindą.

Bet aš norėčiau nukreipti į kitą pusę. Citavau 26 Konstitucijos straipsnį, bet užmirštam 28 straipsnį, kur rašoma „įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“. Kitaip tariant, jeigu mane Lietuva priima ir aš atvažiuoju iš Pakistano ar kažkokios panašios šalies su 5-iom žmonom, aš vis dėlto turiu tas žmonas gerbti ir prižiūrėti pagal Lietuvos įstatymus, o ne vadovaudamasis kokiu nors šariato normos. Šioje vietoje gaunasi paradoksas. Mes į tas įvairias mažumas užmerkiam.. suteikiam joms laisves ir teises, bet užmirštam pareikalauti, kad jie laikytųsi Lietuvos įstatymų, kad moteris būtų lygiateisė, kad mergaitės galėtų turėti vienodas teises kaip berniukai ir t.t. Tai kur tas mūsų nuoseklumas? Ir va čia tolerancija turi turėti ribas. Tolerancija negali būti visaapimanti ir į visas puses. Priešingai, tolerancija eina kartu su atsakomybe. Ir mes toleruojam, bet kartu ir reikalaujam.

[..] nuo 27:40
Galima įdomių atvejų iš Lietuvos istorijos, kai mes Vilniuje turėjom viduramžiais pravoslavai katalikus, katalikai pravoslavus. Vieni ten strėlę, kiti ten ženklą kur nors nupaišo. Tų istorijų mes išties turim ir čia klausimas. Ok, mes priimam. Vytauto, atrodo, privilegija žydams buvo viena pirmųjų. Tai jau tada buvo priimta – ok, tu ateik pas mus, bet yra reikalavimai. Tu turi mokėt mokesčius, jeigu karas, turi išstatyt arba pats atbėgt, arba kažką atsiųst savo kažkokį pavaldinį. Tai reikalavimas elgtis pagal taisykles – lygiai taip pat. Jeigu tai yra romai, tai susitvarkykit, baikit platinta narkotiku, ane? Jeigu jūs esat emigrantai, tai jūs dirbkit ir laikykitės mūsų tvarkos, mūsų kultūros, mūsų reikalavimų, mūsų įstatymų, kuriais mes remiamės. Tas toleravimo klausimas, man atrodo, pas mus yra pamirštama antra pusė, kad kartu su toleravimu ateina ir pareiga laikytis. Jeigu mes toleruojam LGBT asmenis – ok, bet jūs lygiai taip pat elkitės atsakingai ir laikykitės įstatymų, kur bėda?

[..] nuo 31:15
Šioje vietoje paskutinę Kristoferio Dikmano (Christoph Dieckmann) knygą labai rekomenduoju. Pas jį yra labai atviras ir sąžiningas diskursas. Jis mato vienos pusės argumentus, trečios ir dar mato labai daug konteksto, kuris labai įprasminą tą dalyką. Kai matai visą kontekstą ir skirtingas puses, tada žymiai lengviau suprasti, kas vyko nedarant savo subjektyvaus kažkokio sprendimo.

[..] nuo 33:25
Šita analogija yra gera. Mes kaip karinga tauta, vis dar karinga, mes užkariaudami ne tik užkariavom teritoriją, gal net priešingai, mes esam tiek stipžžžrūs, kad mes neužkariavom teritorijos, bet mes perimam tai, kas geriausia. Ir tai labai svarbus tolerancijos dėmuo, sugebėjimas mokytis ir pažinti. Ir kai tu pažįsti, perimi tik tai, kas geriausia. Mūsų, pavyzdžiui, virtuvė, daugeliu atvejų yra ar iš vienur, ar iš kitur perimta tai, kur mes kažkur kitur mes radom skanaus, gražaus padaryti ir mes parsivežėm. Bulvės nebuvo lietuvių daiktas, mes jį atsivežėm ir paskui čia pradėjom auginti.

Tolerancija kaip tokia yra nuolatinis besimokymas ir sugebėjimas kitame pamatyti kažką vertingo. [..] Tos bendruomenės, pavyzdžiui, musulmonai, kurie gyvena Lietuvoje, jie tikrai duoda tą koloritą ir tą papildomą naudą visuomenei Lietuvai ir mes nuo to turtingėjam. [..] Švietimo dalis toleravimo, kitokių priėmimo dalyje yra labai svarbi. Nes švietimo pirmoji dedamoji yra supratimas, kad yra kitaip. Ne visur gyvena žmonės vyras su žmona, kai kur gyvena vyras su vyru arba moteris su moterim arba dar kitaip. Kažkur yra trys vyrai arba dv moterys. Pirma sužinai, paskui supranti ir tada gali kažką perimt, kas tau tinka, kas tau patinka, kas tau duoda naudą.

Tolerancijos pagrindas ir yra – neatmesk kitokio emocijos pagrindu. Tiesiog, jis spalvotas ir man jis netinka. Ne, pirma susipažink, įsivertink. Bus dalykų, kuriuos tu priimsi, bus, kuriuos atmesi. Bet tą padaryk racionaliai, mąstydamas, o ne apsižodžiuodamas ar išvadindamas visais būdvardžiais.

[..] nuo 37:15
Tai, kad aš jau daug pažįstu draugų ir draugių, kurie yra homoseksualūs ir homoseksualios, tai mane praturtino. Aš netapau homoseksualu nuo to, kad aš juos pažįstu. Priešingai, aš matau daug vertybių, ką jie turi savo gyvenime ir ką jie neša su savo gyvenimo būdu.

iš ziniuradijas.lt

Žiūrėkite „Žinių radijos“ laidos „Atviras pokalbis“ epizodą „Ar mes pakantūs kitų nuomonei ir gyvenimams?“ radijo stoties interneto svetainėje.

« Older posts Newer posts »