Daugelio kolegų turbūt nenustebinsiu, tačiau man šiek tiek keista, kad galiu ant rankos pirštų suskaičiuoti ryšių su visuomene (o ir komunikacijos plačiąja prasme) srityje dirbančius kolegas, kurie atvirai deklaruotų esą tikintys ar giliai tikintys. Man tai kelia negerą nuojautą, tarsi skaidri ir etiška komunikacija Lietuvoje – išimtis, o ne taisyklė.

Prieš keletą metų radau, tačiau vėliau nepelnytai virtualiai pamiršau tris įdomius Romos katalikų bažnyčios (tiksliau – Popiežiškosios visuomenės komunikavimo priemonių tarybos, angl. Pontifical Council for Social Communications) tekstus:

Kiekviename dokumente radau bent po keletą dėmesio vertų įžvalgų. Jos dar įdomesnės tuo, jog formuluotos ir skelbtos prieš 16-11 metų, t.y. gerokai iki dabartinės komunikacijos sistemos susiformavimo.

Keletas ištraukų iš pirmojo teksto:

  • 14. [..] pagrindinis principas, galiojantis visiems, dirbantiems reklamos srityje: reklamos vadybininkai [..] yra atsakingi už tai, kam jie stengiasi paskatinti žmones [..]. [..] kai jie stengiasi paskatinti žmones blogiems poelgiams, griaunantiems juos pačius ir bendruomenę, jų veikla yra blogis. [..] taikyti manipuliacinius, išnaudotojiškus, korupcinius ir demoralizuojančius įtikinėjimo bei skatinimo metodus moralės požiūriu yra bloga. Čia pastebime ypatingų problemų, susijusių su vadinamąja netiesiogine reklama, kuria siekiama paskatinti žmones tam tikriems poelgiams – pavyzdžiui, pirkti tam tikrus gaminius, – jiems iki galo neįsisąmoninus, kad juos norima paveikti.
  • 15. [..] reklamai nevalia apgaudinėti sąmoningai, nesvarbu, ar per tai, kas sakoma, ar per tai, kas suponuojama, ar per tai, kas nutylima. [..] Tai apima ir pareigą vengti bet kokio manipuliavimo tiesa, kad ir kokiais sumetimais vadovaujantis.
  • 16. [..] reklaminiai skelbimai lengvai tampa „iškreipto požiūrio į gyvybę, šeimą, religiją ir moralumą – požiūrio, žeminančio žmogaus tikrąjį orumą bei menkinančio jo paskirtį,“– skleidėjais. Ši problema yra ypač aštri kalbant apie ypatingai pažeidžiamų asmenų grupes ar klases: vaikus ir paauglius, pagyvenusius žmones, vargšus bei kultūros požiūriu nuskriaustuosius.
  • 23. [..] Ten, kur dorovei prieštaraujančios praktikos jau yra paplitusios bei įsitvirtinusios, sąžiningiems reklamos vadybininkams tai gali pareikalauti nemažų asmeninių aukų. Tačiau žmonės, norintys elgtis moralės požiūriu teisingai, turėtų būti pasirengę labiau patirti nuostolius, žalą bei asmeninius įžeidimus, negu daryti tai, kas morališkai bloga.

Antrasis tekstas:

  • 24. [..] Tiražai, laidų reitingai, pajamos kartu su rinkos tyrimais kartais laikomi geriausiais viešosios nuomonės rodikliais – iš tiesų vieninteliais, kurių reikia, kad veiktų rinkos dėsniai. Taip tikrai galima išgirsti rinkos balsą. Tačiau sprendimų dėl komunikavimo priemonių turinio bei politikos nevalia palikti tiktai rinkai ir ekonominiams veiksniams, tai yra pelnui, nes vien tai neįstengs apsaugoti nei viešojo intereso apskritai, nei mažumų teisėtų interesų konkrečiai.
  • 26. [..] Bendraudami su žurnalistais Bažnyčios atstovai privalo būti sąžiningi ir atviri. Net jei „jų klausimai kartais kelia sumišimą ir nusivylimą”, būtina turėti galvoje, kad tokie „trikdantys klausimai dažnai būdingi daugumai mūsų amžininkų”. Visiems, kalbantiems Bažnyčios vardu, į tokius, regis, nepatogius klausimus privalu atsakyti įtikinamai ir tiesiai.
  • 28. [..] komunikavimo priemonės yra ir bus tiktai priemonės, tai yra įrankiai, galimi naudoti geram arba blogam. Renkamės mes patys. Visuomenės komunikavimo priemonės nereikalauja naujos etikos; jau nustatytus etinius principus tereikia taikyti naujomis aplinkybėmis. Ir tai užduotis, kur kiekvienam tenka tam tikras vaidmuo. Visuomenės komunikavimo priemonių etika nėra vien visuomenės komunikavimo ar moralinės filosofijos specialistų dalykas; priešingai, į apmąstymus ir dialogą [..] turi įsitraukti visi.
  • 32. [..] Būdamas žemėje, Kristus atsiskleidė kaip tobulas Komunikuotojas. „Įsikūnydamas“ jis priėmė prigimtį tų, kuriems bus skirta jo naujiena, perteikta ir jo žodžiais, ir gyvensena. Jis kalbėjo jiems iš vidaus, tai yra būdamas tarp savo tautos, ir skelbė dieviškąją naujieną įpareigojančiai, atkakliai ir be kompromisų. Kita vertus, jis perėmė jų kalbėseną bei mąstyseną prisitaikydamas prie jų vietos bei laiko sąlygų. [..] Jėzus dažnai skelbė savo mokymą palyginimais ir gyvomis istorijomis, gilias tiesas išreikšdamas paprasta kasdienybės kalba. Ne tik jo žodžiai, bet ir darbai, ypač stebuklai, buvo komunikavimo aktai, atkreipiantys dėmesį į jo tapatybę ir parodantys Dievo galią [..]. Mokydamas jis būdavo pagarbus savo klausytojams, dėmesingas jų situacijai bei poreikiams, kupinas užuojautos dėl jų kančių [..] ir tvirtai nusistatęs pasakyti tai, ką jiems reikėjo išgirsti, taip, kad tai patrauktų jų dėmesį ir padėtų jiems priimti naujieną be prievartos ar kompromiso, apgaulės ar manipuliacijos. Kitus jis kviesdavo atverti jam savo širdis ir protus žinodamas, jog taip jie bus patraukti prie jo ir Tėvo [..]. Jėzus mokė, kad komunikavimas yra moralinis aktas [..]. Jis griežtai perspėjo nepiktinti „mažutėlių” ir pasakė, jog tam, kuris tai daro, „būtų daug geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo asilo sukamų girnų akmenį ir įmestų į jūrą” [..]. Jis buvo visiškai tiesus, žmogus, apie kurį galima pasakyti, kad „jo lūpose nerasta klastos”, ir tai, kad „šmeižiamas jis neatsikirtinėjo, kentėdamas negrasino, bet visa pavedė teisingajam Teisėjui” [..]. Jis reikalavo iš kitų nuoširdumo bei tiesumo ir smerkė veidmainiavimą, nesąžiningumą, bet kurį apgaulingą bei iškreiptą komunikavimą: „Verčiau jūs sakykite: ‘Taip’, jei taip, ‘Ne’, jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo”.