Šeštasis maratonas įveiktas – 5:06:24

Šeštasis Vilniaus maratonas nubėgtas. Tai ir yra svarbiausia žinia.

Mažiau svarbi žinia – prastokas rezultatas, tik 5:06:24. Tačiau ko norėti, jeigu rimtai ruoštis pradėjau liepos mėnesį, rugpjūtį užpuolė baliai, o bendras pasiruošimui nubėgtas treniruočių atstumas tik apie 150 km? Todėl rezultatas dar net pakankamai geras 🙂

Kuo išsiskyrė šis bėgimas? Pirmiausia, tai palaikymo komandos gausa – Mindaugas, Virginija, tėveliai, Inga, Gabrielė, Ūla, Artūras ir, žinoma, mano nuostabiausioji šeimynėlė. Vieni neleido užmigti maratono pradžioje, kiti prisijungė vėliau, treti nepraleido finišo akimirkų.

Bėgimas prasidėjo puikiu oru – važiuojant į Katedros aikštę miestą dar dengė rūkas, buvo gaivu ir vėsu. Prabėgus pirmąjį ratą pradėjo lįsti saulė, šiluma darėsi maloni. Vėliau ji virto kepinančia ir padėtį gerindavo tik stiprėjantis vėjelis, kuris atviresnėse vietose buvo tikra atgaiva.

Atskirai paminėsiu, jog šįkart bene pirmąkart tikrai jautėsi dalyvių gausa – šiuo klausimu neturiu tvirtos nuomonės, tačiau grynai emociškai man tikrai pirmoje trasos pusėje kartais net trukdė susikaupti pusmaratoninkai. Nors gal kaip tik – prablaškydavo. Šiuo atveju, matyt, lenda mano neigiamas nusiteikimas apskritai 4 kartus kartojamos trasos atžvilgiu – bėgti nuobodoka, trasa įgrysta. Tikrai smagiai atsimenu pirmojo Vilniaus maratono trasą nuo Valakampių iki Vingio parko – tai buvo jėga!

Jeigu kalbėti apie rezultatą, tai nieko nauja nepridėsiu – standartiškai maratone į sieną atsimušiau apytiksliai nubėgęs tris kartus ilgesnį nei standartiška treniruotė atstumą. Jeigu bėgioju po apytiksliai 9 km, tai siena atsistojo apie 27-28 km. O tada jau savęs įtikinėjimas, kad visai netoli iki maitinimo punkto 🙂 ir medžių skaičiavimas juos žingsnis po žingsnio paliekant už savęs..

Tradiciškai, rezultatai:

Kitais metais maratonas – rugsėjo 9 dieną, ruoškimės 😉

P.S. dar kartą ačiū visiems palaikiusiems ir ypač fotografams už nuotraukas!