Vienas pirmųjų naujojo generalinio prokuroro žygių – į Kauną – baigėsi
dviprasmiškai šiandienos Lietuvoje skambančiu šūkiu daugiau dėmesio skirti
prokuratūros ryšiams su visuomene. Būtent tas dviprasmiškumas ir neleido
pažvelgti į vieną pagrindinių šiandienos prokuratūros veiklos trūkumų –
demokratijos vertybių ir principų stoką.

Prokuratūra – tai Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytas teisės
institutas. Kasdienėje vartosenoje „prokuroras“ yra tapęs ikiteisminio tyrimo
simboliu, tačiau toks požiūris akivaizdžiai pasenęs (gal net atvirai tarybinis)
ir iškreiptai pateikia prokuratūros vietą demokratinėje visuomenėje.

Demokratijos palaikymui jaunose valstybėse prokuratūra turi žymiai svarbesnę
užduotį, kurią nurodo iš mūsų Konstitucija: „Prokuroras įstatymo nustatytais
atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus“.
Tam prokuratūrai užtikrinama nepriklausomybė ir pavaldumas tik įstatymui. Tiesa,
netiesiogiai Generalinę prokuratūrą veikia Respublikos Prezidentas ir Seimas,
kai antrojo pritarimu pirmasis skiria ir atleidžia generalinį prokurorą. Kitas
(ir efektyvesnis) poveikio svertas – tai prokuratūros veiklos finansavimo srautų
valdymas (čia „valdo“ pasiūlanti Vyriausybė ir palaiminantis Seimas).

Ar pagal tokią sampratą prokuratūra iš tiesų turi skirti dėmesio ryšiams su
visuomene? Generalinio prokuroro Algimanto Valantino noras „perpaišyti“
prokurorų įvaizdį gali būti dvejopas. Pesimistai sakys, kad prokurorai užsidės
dar vieną „pliusą“, išvysime dar daugiau reklamos tekstų apie sėkmingai augantį
nusikaltimų išaiškinamumą ir profesionalius prokurorus. Optimistai prieštaraus,
jog tik nuoseklus visuomenės informavimas apie prokuratūros veiklą, demokratijos
principų ir vertybių gynimas gali tapti realia priemone ugdyti visuomenės
pasitikėjimą prokuratūra, padaryti šią šiuo metu tik deklaratyviai nepriklausomą
instituciją į iš tiesų galingu demokratijos garantu.

Tad kokie galėtų būti prokuratūros strateginiai tikslai, vystant ryšius su
visuomene?

Pirma, generalinis prokuroras turi paskelbti aiškią viziją, kokioje rolėje
jis įsivaizduoja prokuratūrą, kokiomis vertybėmis grindžia savo veiklą, kokius
konkrečius tikslus kelia sau ir apskritai visai prokuratūrai. Manyčiau,
pagrindinis sunkumas šiame etape – tai įtikinti visus sistemoje dirbančius
prokurorus, kad pagrindinė jų funkcija nėra „bausti nusikaltėlius“, o „ginti
demokratiją, žmogaus teises“.

Antra, prokuratūra turi imtis iniciatyvos ir aktyviai įsikišti į viešąją
erdvę, kurioje aktyviai diskutuotų dėl grėsmių demokratijai ir prieš jas imtųsi
atitinkamų priemonių. Nors kai kuriais atvejais tai gali ribotis su Specialiųjų
tyrimų tarnybos ar Valstybės saugumo departamento veikla, tačiau aktyvus
generalinis prokuroras turėtų nebijoti pareikšti griežtą demokratijos principus
ginančią poziciją, kuri (būtų visai sveika) net ir prieštarautų minėtų kolegų
nuomonei.

Trečia, generalinis prokuroras ir kiekvienas prokuroras tiesiogiai turi
mokytis viešos kalbėsenos ir bendravimo įgūdžių. Sugebėti kalbėti tiegiamai
(„ginam dėl nusikaltimo nukentėjusių piliečių teises“) apie neigiamus dalykus
(„baudžiame nusikaltėlius“) iš tiesų sudėtinga, tačiau ši pradinė pozicija iš
esmės ir atriboja prokuratūros ideologiją. Atsisakydami tarybinio „baudimo“ ir
tapę demokratiniais „žmogaus teisių“ gynėjais prokurorai ne tik taps artimesni
kiekvienam iš mūsų, bet ir generalinis prokuroras galų gale sugebės atsilaikyti
prieš politikų spaudimą, o kartu – išbūti visą paskirtą kadenciją.

Paskelbta www.omni.lt