Vaikai gimsta savaime gyvenant gyvenimą ir net kartais jiems
neskiriant jokio dėmesio. Nėštumas tada tiesiog atsitinka. Tačiau toks
nėštumas tėvams nėra svarbus, tada nėštumas – eilinį “užgriuvusi”
bėda.. Tą bėdą iškentėjus, vaikams uždedamas nepajudinamas jungas
“gerbti tėvus”. Tačiau ta pagarba gali atsirasti tik natūraliai, kai
vaikas jaučia, kad ir jis yra gerbiamas. Kai tėvai negerbia vaikų –
atsiranda nesuderinamumas, nes vaikas nemato ryšio “duodu-gaunu”. Tada
telieka piktas burnojimas: “tavęs vaikai taip pat nekęs”.
O ar mes sugebame visada atsiriboti tarp “privalau” ir “noriu”? Kiek ir kada vaikas ir tėvai yra verti vieni kitų pagarbos?
Ko gero dar neturi savų vaikų :), kai atsiras suprasi , kad tai ne būdas užsitarnauti pagarbą…tai tiesiog dar vienas tarpsnis žmogaus gyvenime ir jis yra labai nepaprastas…ir neatsiranda vaikai savaime…bent jau pradžiai reikia dviejų žmonių postumio sartieti fiziškai…kita kalba jau – o koks tas postumis…gal jo prigimtis vėliau nusako ar užsimegs gyvybė ar ne, o jeigu taip tai ar leista jai bus pamatyti pasaulį…o jei taip , tai kokie bus santykiai tarp vaikų ir tievų…patikėk viskas tikrai ne savaime vyksta…
pagrindinė mintis šiek tiek kita – KAI KAM tai tampa lengviausia priemone garbei gauti, o kartu ir gyvenimo prasmei paaiškinti
Toks jausmas, kad tave nuskriaude vaikysteje… ir bandai pamokyti dabar zila plauka… gerbti ar negerbti.. stai klausimas koksai.. kiekvienam savo… seekmes vystant sita tema… dar pasiulyk dar karta is dirbanciu pensininku atimti pensijas.. gal Nobelio premija gausi…blinkeviciute negavo…
manau, kad retai vaikai tampa našta. Motinai vaikas visada bus svarbus, tik gal ji to nemoka parodyti. Bet svarbiausia tarp tėvų ir vaikų yra draugystė, supratimas. Pagarba reikalinga, bet kartais ta pagarba tiesiog šalta. Tarkim, jei į savo tėvus kreipiesi "jūs". Tada nelieka šilumos, nors kreipimasi "Jūs, tėve" yra pagarbus.
Mano tėvai – patys nuostabiausi ir tai viena didžiausių mano likimo dovanų. Tačiau žiūrėdamas aplinkui matau daug šeimų, kur vaikai – tai daugiau pareiga, o ne laimė..