originalas čia, bet tekstas svarbus, todėl įkeliu ir čia

Savitarpio pagalbos sutartį ir Vilniaus bei Vilniaus krašto perdavimo Lietuvos Respublikai aktą 1939 m. spalio 10 d., įgalioti savo vyriausybių, pasirašė Juozas Urbšys ir Viačeslavas Molotovas. Pagal šį susitarimą Lietuvoje atsirado keletas Sovietų Sąjungos kariuomenės garnizonų: Alytuje, Prienuose, Gaižiūnuose ir Naujojoje Vilnioje. Iš viso 18 786 Raudonosios armijos kariai.

Vėlų 1940 m. birželio 14 d. vakarą V.Molotovas J.Urbšiui Maskvoje įteikė ultimatumą, kuriame Lietuva apkaltinta savitarpio pagalbos sutarties laužymu ir jai pateikti trys reikalavimai:

  1. suimti ir perduoti teismui vidaus reikalų ministrą K.Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių A.Povilaitį, kaip neva tiesiogiai kaltus dėl provokacijų prieš SSRS kariuomenę Lietuvoje;
  2. sudaryti naują, Maskvai priimtiną vyriausybę, kuri užtikrintų savitarpio pagalbos sutarties vykdymą;
  3. įsileisti į Lietuvą neribotą Raudonosios Armijos kontingentą.

Atsakyti į ultimatumą Lietuvai buvo skirta apie 9 valandos.

Skubiai sušauktume vyriausybės pasitarime A.Smetona siūlė priešintis sovietų agresijai, tačiau nemažai vyriausybės narių, ypač ministras pirmininkas A.Merkys, siūlė priimti ultimatumą. Kapituliuoti norėjusių ministrų nuomonę parėmė ir abu kariuomenės vadai: buvęs S.Raštikis ir esamasis V.Vitkauskas. A.Smetona sutiko tik su naujos vyriausybės sudarymu, o nuo kitų dviejų reikalavimų svarstymo nusišalino. Ultimatumas buvo priimtas net neįvardijus agresijos ir nepareiškus protesto.

šaltinis: Wikipedia