Kiekvienas birželis baigiantiems pirmąją gyvenimo mokyklą – egzaminų ir pasirinkimų metas. O kiekviena diena visiems tą pirmąją mokyklą jau baigusiems – tai darbo pasirinkimo metas. Kodėl? Kodėl kiekvieną dieną mes renkamės darbą, apsibrėžiame savo vykdomas funkcijas, užsidirbame duonai, sviestui ir gal dar gabalėliui dešros?
Jeigu būčiau abiturientas, tai šiuolaikiniame vartotojų pasaulyje vienas iš pagrindinių klausimų, kuriuos turėčiau atsakyti sau – ar pasirinkta profesija leis uždirbti kasdieniam gyvenimui? Ir būdamas abiturientu galėčiau pasiklausyti naujausių valdančiosios pseudo-mažumos idėjų įvedinėti progresyvinius mokesčius. Suvokčiau, kad valstybei už kelius, pseudo-nemokamą sveikatos priežiūrą, švietimą, viešąją tvarką, neaiškius pažadus apie ateities pensiją ir kitus neginčijamus gėrius mokėsiu santykinai tuo daugiau, kuo daugiau uždirbsiu. Jeigu būčiau žingeidus abiturientas, tai gimtinės mokesčių mokėjimo pasiūlymą iš karto palyginčiau su kaimynais – artimesniais ir tolimesniais.
Tačiau mylėdamas Lietuvą joje vis tiek pasilikčiau, tik ieškočiau tokių profesijų, kurias valstybė dėl nežinia kokių priežasčių remia. Pavyzdžiui, remia menininkus, rašytojus, mokslininkus ir atlikėjus. Štai Autorinių teisių ir gretutinių teisių įstatymas numato begalę profesijų, kai valstybė iš būsimo profesionalo paprašys tik kas šešto uždirbto lito. Tačiau jeigu traukia taip populiarios statybos, taburečių kalimas ar žvangančiųjų dalinimas banke, tai tokie į valstybės piniginę atiduoda jau kas antrą litą. Kitaip tariant, valstybė tris kartus labiau gerbia menininkus ir mokslininkus. Tikrai rimta paskata abiturientui tokiu ir tapti.
Dalis abiturientų tikrai sužinotų, jog yra ir dar viena, kartais net unikaliu Lietuvos atradimu laikoma, verslo liudijimų sistema. Tokius darbus dirbantys turėtų būti itin Lietuvai svarbūs, nes mes visi kartu (t.y. valstybė) tokius darbus dirbančius remiame itin smarkiai. Pavyzdžiui, jeigu galvotume apie vidutinį statistinį atlyginimą (~1500 Lt), tai iš turinčių verslo liudijimą valstybei atitenka vos 1 litas iš 30! Taigi, verslo liudijimus turintys (pavyzdžiui, vertėjai) yra penkiolika kartų naudingesni valstybei už statybininkus ar mokytojus ir net penkis kartus vertesni už menininkus ir mokslininkus.
Aišku, jeigu būčiau abiturientas, tai tikrai, kaip ir šiame tekste, padaryčiau vieną kitą aritmetinę klaidą, galbūt netgi suklysčiau dėl vienos kitos profesijos, vargu bau sumąstyčiau vieną kitą schemą su lengvatinių sąlygų verslo zonomis (off-shore ir pan.). Tačiau ir abiturientui, ir bet kuriam iš mūsų galioja tos pačios taisyklės. Nes kiekvieną dieną mes renkamės darbą, apsibrėžiame savo vykdomas funkcijas, užsidirbame duonai, sviestui ir gal dar gabalėliui dešros. Tiesa, kai kurių profesijų darbuotojai tą gabalėlį dešros priversti atiduoti valstybei.
P.S. šis tekstas nesiekia skatinti keisti pasirinktą profesiją ir nesiūlo visoms pagal darbo sutartį dirbančioms sekretorėms formaliai persikvalifikuoti į vertėjas, įsigyjant atitinkamą verslo liudijimą.
Paskelbta vz.lt
zinai liutaurai, jei bobute butu su kiausiais, butu diedukas…
rasyti kas butu jei – yra kvaila, vien del to kad laiko atgal nepasuksi.
na, ką tik atskleidei įdomią perspektyvą – būti darbdaviu sau pačiam – geriausias variantas:)
O dėl moralinės pusės, kad čia vot kai kurie atrodo tokie jau nereikalingi valstybei, tai reiktų labiau žiūrėt ne kiek mokesčių sumoka, o kiek iš jų sugrįžta jiems atgal kaip parama ir pan. Ratio is what matters;)
pffff galvojau parasysi apie kokia rimta problema – neco nesugebejimas kurti egzaminus pagal programas, nelogiski tekstai leituviu egzamine, mokamas aukstasis mokslas, bet gavosi kazkokia suaugusio zmogaus paverkslenimas del to kad neviendoi mokesciai, nereikia i sias JUSU problemas ir kisti abiturientu.
O del meninku – tai net su mazais mokesciais ar kazin kas pragyventu is meno
Liutaurai, jei meninkai is ties butu dosniai remiami, rasytojai neitu dirbti i PR kontoras, o rasytu knygas ir jos butu verciamos bei skaitomos ne tik Lietuvoje. Muzikai nekurtu fuflo, o koncertuotu – reciau, bet geriau. Fotografams nereiktu fotografuoti mazuliu, kad surinktu kasa geram projektui, kuri galima butu prastumti i platesnei auditorijai.
Lietuvos mokesciu sistema yra viena (tiesa, proporciniai, kiek zinau, zymiai labiau paplite buvusiose Rytu bloko salyse), o svietimas – kita. Turime da **** zmoniu su aukstuoju, bet jiems tenka isvaziuoti plauti grindu i Vakarus. Gal tas aukstasis tikrai nekoks? Kartais mastau, kad gal geriau buvo ismokti kokio amato, o ne VU diploma gauti. Isgersiu zalios arbatos ir parasysiu pas save i emigracija-etc.blogspot.com 🙂
Tikriausiai ismintis visada ateina per velai 😉
Bet kas gali numatyti, kur po keleriu metu tikrai bus pelninga dirbti? Gal ivyks stebuklas ir pasikeis valdzios politika?
liutaurai, ar tik nepasirinkai netinkama specialybe? 🙂
i statybas prashom prashom ,nors ir shiandien…pabuvosi toi-toi tulikuose…mineta deshros gabaleli valgysi per pietus lauke arba purvinoje patalpoje ir t.t.
kazkaip labai greitai jaunimelis nori viska tureti 🙂
manau ,tegul pasikankina, zinos kaip erelius vaidinti ir pensinykus durninti:)
silva, skaityk iš naujo ir lėtai
SkuodietI, tikrai taip, mąstymas apie "atlyginimą" visiškai apsiverčia aukštyn kojom, kai pradedi pats skirstyti, ką uždirbai. dėl "ratio" – iš esmės sutinku, tai vienas ir kriterijų
churchill'e, po mėnesio kiekvienam abiturientui tai bus realybė. net ir dabar – jis gali nelaikyti egzaminų, gali eiti dirbti. dėl menininkų – prieš 5 metus gal ir buvo problemų, tačiau dabar – tai jokia problema.
Lina, menininkai irgi turi užsidirbti, o ne laukti malonės. nemoki rašyti knygų, kurias perka? tai koks esi rašytojas? neatrasti talentai nereikalingi arba tas pats talentas turi išmokti, kaip parduoti savo kūrinius ateities kartoms (pvz. daugelis "klasikinių" muzikų buvo visiškai nežinomi savo amžininkams). dėl "su aukštuoju" – šiek tiek matydamas "vaizdelį iš vidaus", galiu tik pakartot savo nuomonę, jog dabar įgyjamas aukštasis mokslas tėra formalus dokumentas, jokios esminės naudos nesuteikiantis
Abituriente, stebuklai gali įvykti, tačiau jie pasitaiko pernelyg retai 🙂
stabmeldy, jo, rimtai svarstau keisti profesiją į plytelių klojėjo ar tinkuotojo. tik reikia susirasti rimtą mokytoją, kuris per 2-3 mėn. išmokytų pagrindinių amato paslapčių. geriau jau purvinoje patalpoje dešros gabalėlis, nei išimties atveju pasitaikanti pietų pertrauka
Liutaurai, del menininku tai, zino, vis tiek kategoriskai nesutinku. Mocartas palaidotas bendroje duobeje, o Van Gogas kiekviena paveiksla piesdamas rase broliui "Sitas tikrai turetu buti perkamas". Nemokejo saves parduoti? D. Brownui perkamumu F. Dostojevskis niekada neprilygs – ar del to jo knygos maziau aktualios? Meno vadyba ir menas yra du skirtingi dalykai. As rasiau apie mena. Perkame sarvuocius, o kodel negalime remti menininku? Aisku, tai, jog Lietuvoje ta pati saujele meninku susiskaldziusi, nepadeda… Tik niekada nesutiksiu, kad galima remiantis tais paciais kriterijais kalbeti apie plytas, mena ir asfalta.
Lina
čia ta pati sena diskusija, kaip kažkada keikiau ŽŪM'ą, jog maišo du dalykus – socialinių kaimo problemų sprendimą ir žemės ūkio verslininkų rėmimą. taip ir čia – jeigu menininkai nesugeba parduoti, tai organizuokim jiems vadybinę pagalbą, o ne darykim kažkokias labai netiesiogiai veikiančias mokestines lengvatas. juo labiau, kad visi kiti tokiomis lengvatomis pradeda piktnaudžiauti, tapdami "menininkais"