Lietuvos užsienio politikos tikslas Nr. 1

Arba kaip suskaldyti Maskvą?

Norėdama dominuoti savo įtakos zonoje (apibrėžkim ją teritorija, valdyta iki XVII a. Tvano), Lietuva teturi vieną svarbiausią išorinį priešą – Maskvos kunigaikštystę. Anot Gintaro Beresnevičiaus, dėl jaunystės šis priešas turi daug jėgų, tačiau mažai proto, todėl dėsninga, kad jį lengva parklupdyti, išnaudojant jo paties silpnybes. Ar tai būtų išprotėjęs kunigaikštis, žudantis savo sūnus, ar tai Vokietijos kaizerio finansuojamas uto****as. Dar efektyviau naudotis Maskvos vidiniais prieštaravimais. Pagrindinis iš tokių – didžiulių geografinių atstumų nulemti regionų skirtumai – yra bene lengviausias įrankis Lietuvos rankose.

Prieš pradėdamas ieškoti lengviausiai „atskilti“ galinčių dirbtinai prilipdytų teritorijų, pagrįsiu, kodėl skaldyti būtų lengviausia. Pirma, tai istoriškai pasiteisinusi Lietuvos taktika. Būtent suskaldytą Kijevo valstybę buvo lengviausia „surankioti po gabaliuką“, einant iš Šiaurės į Pietus. Antra, skaldydami problemas keliame ne savo namuose. Taip laimima ramybė užnugaryje, o priešas visą dėmesį turi telkti savo viduje. Trečia, objektyviai vertinant, Maskva pernelyg galinga, kad ją būtų galima parklupdyti tiesioginiu priešiniu smūgiu. Dabartis leidžia žaisti tik partizaninę šachmatų partiją, kurios endšpilyje jau galima būtų ir patiems pasirodyti scenoje.

Tad nuo ko turėtume pradėti skaldyti?

Lengviausia atskyla tos dalys, kurios istoriškai prijungtos paskutinės. Neatsitiktinai Baltijos šalys ir tapo pirmaisiais griūvančios Maskvos simboliais. Kitos buvusios Tarybų Sąjungos respublikos tapo tolesniais žingsniais, todėl nieko nestebina Gruzijos, Ukrainos, Moldavijos ir net tam tikra prasme Baltarusijos judesiai. Pažymėtina, kad chronologiškai „šviežiausias“ Maskvos įgijimas – Kaliningrado sritis. Prieš tai – ženkli nepriklausomų suomių teritorija. Sąrašą galima tęsti iki pat XV amžiuje kritusių Didžiojo Naugardo ar net kelių chanatų, likusių po Aukso ordos subyrėjimo.

Antras kriterijus, rodantis imperijos silpnybes – tai po II-ojo pasaulinio karo vykdyti „gyventojų perkėlimai“. Tai gera imperijos valdovų strategija, kuri padėjo ne tik demoralizuoti gyventojus, bet ir pakirto jų kultūros šaknis, panaikino bent minimalias pretenzijas į tautų apsisprendimo teisės realizavimą (kuo vėliau pasinaudojome mes – lietuviai). Todėl daug dėmesio turime skirti vietinių etninių grupių iniciatyvoms ir jų palaikymui. Net ir tokia sąlyginai menka žinia, jog Tatarstanas ruošiasi lokalizuoti naujausią „Windows XP“ versiją, turėtų susilaukti visokeriopos mūsų pagalbos. Tad pasikartojant, antras URM prioritetų kriterijus – Maskvos vykdytas tautų naikinimas ir jų likučių lokalizacija Maskvos kontroliuojamose teritorijose.

Trečia, Lietuva turi ieškoti sąjungininkų. Nors JAV viešai niekada nepripažins, kad kartu su mumis skaldydamos Maskvą siekia savo ciniškų tikslų, tačiau retas ginčytųsi, kad realpolitik požiūriu JAV tokią veiklą nuosekliai plėtoja. Lygiai taip pat galime palaikyti Japoniją Sachaline, Latviją Pytalove, Suomiją Kolos pusiasalyje, Vokietiją ir/ar Lenkiją Kaliningrade ir t.t.

Visa tai dėlioja kriterijus, pagal kuriuos galima nuosekliai skaldyti Maskvą. Jeigu tuo pat metu pavyktų tas dalis jungti į savo įtakos zoną – tikslai būtų pasiekti maksimaliai. Tereikia lyderių (savo ambicijomis galinčių lygiuotis į pirmuosius Gediminaičius), kurie šią viziją būtų nusiteikę realizuoti gyvenime ir istorijos tėkmę pasukti jau matyta vaga.

Paskelbta savaitraštyje „Panorama“