Pasak Ūkininko Ūkininkaičio, sparčiai besiplėtojantis Lietuvos žemės ūkio sektorius supranta „Ekrano“problemas konkuruojant su dempinguojančiais Turkijos ir Kinijos gamintojais, todėl visą šių metų pelną už parduotus kviečius skirs nuostoliams, atsiradusiems dėl nepelningos skystųjų krystalų linijos veiklos, padengti.
Būtent taip vertinu mūsų Vyriausybės sprendimą kompensuoti žemdirbių nuostolius. Jeigu šie nemoka dirbti ir nemoka įvertinti rizikų, tai ko apskritai ūkininkauja? Ar kitos pramonės šakos turi remti visus runkelius?
Visur normaliame pasaulyje ūkininkai remiami 🙂 Man įdomu pamatyti, kaip tu milijonus užsidirbtum ūkininkaudamas, kad jau apie rizikas šnekame? O gal žinai kokį stebuklingą būdą kaip orus numatyti daugiau negu 3 dienas į priekį? Ne ta čia sritis kur rizikas suvaldyti galima, tiesiog ne ta. Bet jei išties žinai kažkokį stebuklingą receptą prašom pasidalinti – visi Lietuvos ūkininkai tau dėkingi bus (be jokios ironijos).
klausimas į klausimą – o kodėl argentinos fermeriai sugeba jautieną per pusę pigiau pagaminti nei europiečiai?
manau, logiška, kad lietuvos oras žemės ūkiui visada bus blogesnis, nei ukrainos stepių 🙂 čia jau niekaip to neišvengsi. o lėkštėje argentinietiška mėsa nuo europietiškos skoniu nesiskiria 🙂
Manau, faktorių daug. Kinai irgi elektronika pigiau gamina negu japonai, bet jeigu turi pinigų, manau, dukart pagalvosi ar japonišką pirkti ar kinietišką.
O ir maisto skonis gal tas pats, bet kas ten žino, ką iš tikro valgai 🙂
Tai yra iš tikrųjų sudėtinga tema. Žiūrint griežtai ekonominiu požiūriu, be abejo, ūkininkų subsidijavimas yra nenaudingas šalies ekonomikai – jis iškreipia rinką, lemia produkcijos perviršį. Egzistuoja ir kitas, galbūt netgi stipresnis argumentas, liečiantis ir humanistinę sritį: remiamas ES, taip pat ir Lietuvos, žemės ūkis pagamina per daug produktų, o dėl subsidijų gali pardavinėti mažomis kainomis – todėl stipriai nukenčia vargingi kraštai, kur žemės ūkio eksportas yra vienas iš svarbiausių ekonomikos ramsčių. Pirmiausia tai, be abejo, Afrika.
Tačiau problema yra ta, kad toks egzistuoja politinis spaudimas. Ūkininkai yra pakankamai vieninga ir susitelkusi politinė grupuotė, pasirengę gan stipriai pasiautėti, jeigu "pažeidžiami" jų interesai. Prisiminkime Prancūzijos kelių blokadas. Taigi, jų bijodami, politikai ir nuolaidžiauja.
būtent, problemą sudaro du VISIŠKAI atskiri klausimai:
a) pramonės šaka;
b) regionų plėtra & socialinė apsauga
blogiausiai, kai [a] verslininkai savo interesus lobina neetiškai išnaudodami [b] politinę jėga. tuo tarpu rezultatas – Vyriausybė paremia tik [a], o [b] vėl lieka kvailių vietoje
Šios sritys yra „visiškai“ susiję, nes viena be kitos negali. Todėl vistik manau, kad dabartinė ES žemės ūkio politika iš tiesų remia nusistovėjusį gyvenimo būdą Europoje, apsaugo nuo staigių pokyčių (kai kas nenori, kad jie būtų tokie staigūs, kai kas – kad jie iš vis būtų).
pagrįskit skaičiais – kiek dirbančiųjų LT žemės ūkyje yra ūkininkai ir kiek yra ūkinininkų samdomi darbuotojai?