Lietuvai reikia naujos partijos.

Tikiu, kad pasibaigę „skandalų skandaliukų” metai ir prasidėję naujieji
bent daliai jaunimo suteiks paskatą pradėti ne tik naujų profesinių ar
asmeninių iniciatyvų sezoną, bet ir paskatins ieškoti kelių keisti
nusenusius tarybinius ar susikompromitavusius pereinamojo laikotarpio
politikos daigus. Pabandysiu apibrėžti kriterijus, pagal kuriuos būtų
galima rinktis konkrečią politinę partiją ir bandyti įsitraukti į jos
veiklą.

Pirma, partija privalo turėti aiškią Lietuvos viziją ir misiją.
Abejoju, ar gali ką nors bent kiek motyvuoti savanoriškam darbui
pesimistinė Lietuvos vizija (viskas blogės, belieka emigruoti), todėl
belieka rinktis tarp neošovinistinės (Lietuva – regiono lyderė) ir
nuosaikios (Lietuva – ilgalaikes kultūrines ir demokratijos tradicijas
puoselėjanti kompaktiškai įsikūrusi asmenų grupė). Savaime suprantama,
abi srovės gali ir tikrai turi daugybę variacijų, skirtingai
pabrėžiančių unikalius Lietuvos privalumus. Misija jau tiesiogiai
priklausytų nuo vizijos, tačiau vienu atveju būtų labiau orientuota į
demokratijos idėjų sklaidą, o antruoju – į Lietuvos vidinių interesų
užtikrinimą.

Antra, vizija ir misija turi būti detalizuojamos partijos programoje,
kurioje pateikiamos pagrindinės politinės nuostatos, pagal kurias
konkreti partija mėgintų įgyvendinti suformuluotus uždavinius ir
tikslus. Tai apimtų šias pagrindinių veiklos principų bei nuostatų
grupes – demokratinį mechanizmą ir jo plėtrą, ūkį/ekonomiką ir
valstybinio reguliavimo lygį, kultūrą ir jos vietą globaliame
pasaulyje, požiūrį į tradiciškai „problemines” visuomenės grupes.

Trečia, politinė jėga turi turėti veiksmingai funkcionuojantį
mechanizmą, kuris užtikrintų „politinės karjeros” galimybes, kurios
teiktų asmeninės savirealizacijos galimybes. Veikiantis mechanizmas ne
tik turėtų užtikrinti gyvą diskusiją partijos viduje, bet ir kartu
sukurtų galimybę atsieti partiją nuo atskirų asmenybių.

Nagrinėjant pirmąjį – vizijos – kriterijų, akivaizdu, kad šiuo metu
konkuruoja tik dvi bent kiek aiškesnes Lietuvos ateities vizijas
turinčios politinės partijos.
Socialdemokratai iki šiol sėkmingai laviruoja, propaguodami „lanksčių
santykių su Rusija” idėją. Tuo tarpu konservatoriai galimybes mato
aktyvioje priešpriešoje Maskvai, Andriaus Kubiliaus pabrėžiami žinių
visuomenės privalumai esą turėtų įveikti sustabarėjusią vien gamtos
ištekliais besiremiančią Rytų kaimyno jėgą.

Antrasis kriterijus – programinės vizijos įgyvendinimo nuostatos –
akivaizdžiai silpniausia Lietuvos partijų sritis. Bene geriausiai ją
apibūdina propagandinė 1–11–111 Darbo partijos veiksmų programa. Tai,
kad valdančioji koalicija, turėdama parlamentinę daugumą, 2005–aisiais
realiai nesugebėjo net pradėti rimtesnių diskusijų dėl sveikatos
apsaugos, švietimo ar mokesčių sistemų reformų, akivaizdžiai rodo
prastą vidinio darbo partijose kokybę.
Būtent partijų padaliniai, jų finansuojami ar susijusių interesų grupių
išlaikomi tyrimų institutai (angl. think–tank) turi parengti detalius
veiksmų planus.

Trečiasis – funkcionuojančio mechanizmo – kriterijus tiesiogiai
priklauso nuo nuolatinio finansavimo. Tam tikrais atvejais pagal
skirtingą valstybių praktiką tai yra valstybės lėšos (didžioji Lietuvos
politinių partijų pajamų struktūros dalis), didelių rėmėjų (pavyzdžiui,
tai gali būti įvairūs demokratijos plėtrą skatinantys fondai) ar
pavienių asmenų (dažniausiai nustatoma maksimali aukojama suma, kartais
taikomos mokestinės lengvatos ar, kaip Lietuvos 2 proc. GPM atveju,
specialios mokestinės procedūros) lėšos, interesų grupių parama (šiai
grupei dažniausiai priskiriama verslo subjektų parama).

Lietuvoje bent kiek pastovesnį finansavimą turi Socialdemokratų
partija, liberalcentristai, konservatoriai, Darbo partijos nariai.
Deja, nei viena iš paminėtų partijų neturi sukūrusi bent kiek
efektyviau veikiančių vidinių demokratinių procesų, todėl partijų
elitas sprendimus tiesiog „nuleidžia vykdymui”, tai automatiškai
naikina net menkiausią savanoriškumo motyvaciją. Be to, visas minėtas
partijas taip pat kankina lyderių nepakeičiamumo liga.
Tad ar galiu pasirinkti partijos būstinę, į kurią pirmosiomis šių metų
dienomis norėčiau nunešti prašymą priimti į partijos narius? Geriau ar
blogiau suformuluotą Lietuvos ateities viziją rasti galėčiau. Partinę
programą ir diskusijas dėl konkrečių veiksmų tektų užmiršti, nebent dėl
neaiškių jėgų tapčiau politinio pasitikėjimo valstybės tarnautoju.
Tačiau būtent ši perspektyva yra neįmanoma – visos bent kiek įtakos
turinčios šiandienos partijos yra tik 50–100 asmenų klanai, po eilinių
rinkimų besiskirstantys minėtus politinio pasitikėjimo etatus.

Hmmm… esu atviras pasiūlymams kurti naują politinę partiją!

Išspausdinta savaitraštyje „Atgimimas“