Jeigu yra gyvenimas po mirties (arba kitaip tariant – jei mes
amžini), tai jis svarbus tik tada, kai tęsiasi žymiai ilgiau nei
dabartinis. Jeigu tęsiasi žymiai ilgiau nei dabartinis, tai visai
įdomus pagrindinis šio gyvenimo tikslas būtų “išsiaiškinti” anapusinį
gyvenimą.
Jeigu gyvenimo po mirties nėra, tai tada bet kokie mūsų veiksmai yra
vienkartiniai ir nykstamai menki. O tada ir mūsų pačių ambicijos ar
norai tėra reikšmė, artėjanit į nulį.
P.S. kažkaip nesinorėtų būti nuliu, todėl pagrindinis mūsų gyvenimo tikslas ir turėtų būti nukreiptas į gyvenimo “po mirties”
P.P.S. aišku, loginėj grandinėj egzistuoja silpna vieta dėl pagrindinio
tikslo iškėlimo, dėl gyvenimų iki ir po mirties santykio ir vertės
pIrma: nugyvensiu gyvenimėlį žemėje taip kad galėčiau apseiti be jo tęsinio kitur.
aNtra: tada jau ne man spręsti ar toliau egzistuoti…. 😉
Logiški pasvarstymai.
Tuomet reiktų viską mesti ir dvasiškai tobulėt,kad anąpus galėtume tęsti savo klasifikacija.
Bet dabar žmonės galvoja "čia ir dabar" ir jiems (daugumai) nusispjaut,kas bus išėjus. Tik va, svarbus blizgantis karstas ar nedantiškai sudeginti palaikai.
kodel dauguma zmoniu taip susireiksmina?
iesko gyvenimo prasmes, net nezinodami, ar ji yra,
sugalvoja ivairiausius paaiskinimus apie tai , kur jie iskeliauja po mirties.
nori buti labai svarbus ir savo gyvenimo pasiekimus iamzinti.
taciau jei ir yra amzinas gyvenimas po sio. tai kokia prasme gyventi amzinai. vien del to , kad jaustumeisi daugiau nei esi.
apsidairius aplinkui tikrai neatrodo, kad zmones labai jau pranasesni uz supanti pasauli. o dar pamascius kiek daug mes nezinome apie mus supanti pasauli, tai gali pasirodyti, kad musu senoliai pries daug daug metu ta prasme suvoke daug geriau.
Gyvenimas – 20% to, kas mums nutinka, ir 80% to, ka mes apie tai manome 🙂
pomirtinio gyvenimo nera – as jo nemaciau,
bet yra svajones ir vaizduote 😉