Kiekvienas turėtų prisiminti akimirksnį gyvenime, kada gavo pirmąjį
atlyginimą. Ar tai atlyginimas už surinktus ir parduotus kopūstus, ar už pirmą
parašytą rašinėlį, ar gal sunkiai krautus prekinius geležinkelio vagonus. Ir
daugeliui ateina toks metas, kada tas gaunamas atlyginimas pralenkia gaunamą
tėvų.
Teoriškai tai natūralus dalykas – su amžiumi mažėjantis tėvų produktyvumas
leidžia uždirbti mažiau nei išaugę vaikų darbo vaisiai. Tačiau pereinamojoje
ekonomikoje, kurioje gyvenime pastaruosius porą dešimtmečių, šie procesai dažnai
buvo paradoksalūs, kai dar „piemenimis“ vyresniųjų vadinami jaunuoliai ar
jaunuolės pradėdavo gyventi visiškai kitais mastais. Nagrinėdami jų istorijas,
galime atrasti, kas iš tiesų lėmė santykinę sėkmę, todėl sąlyginai vykusius
procesus galima skirti į kelias grupes.
Pirmoji, tai „savamoksliai verslininkai“. Nors iš pradžių šių
jaunuolių gaunamą pelną buvo galima tiesiogiai sieti su iš Lenkijos parvežamų
prekybinių krepšių svoriu, tačiau vėliau prekyba tapo tik viena iš galimybių – veiklų ratas
plėtėsi į prekybą metalo laužu, Kinijos ir kitų šalių produktais, kitomis mažiau
legaliomis priemonėmis (pavyzdžiui, cigarečių kontrabanda, PVM grąžinimo
„žaidimais“).
Suprantama, gaunamų pajamų srautas leido įgytą
pradinį kapitalą naudoti arba verslo plėtrai (todėl beveik visas dabartinis „verslo
elitas“ yra 30-45 metų), arba kurti materialinį pagrindą (kurį
dabar iškreiptai primena priemiesčiuose stūksančių individualių namų gigantų masteliai, kičinis grožio pajautimas ir
prastos statybinės medžiagos).
Antra, skaičiumi daug mažesnė grupė – į užsienį išvykę
studentai, kurių proto gabumai leido įsitvirtinti ar bent jau laikinai pajusti
visai kitokią būties sampratą, kitokią buitį. Suprantama, tie, kurie grįžo, pamatytus
aukštesnius gyvenimo standartus iš karto pradėjo diegti ir namuose.
Trečioji grupė vaikų, iš esmės aplenkusių tėvus – tai pradiniu nepriklausomybės laikotarpiu
aukštąsias mokyklas baigusiųjų srautas, kuris jau buvo gavęs
ir naujos „vakarietiškos“ patirties požymių. Būtent šie absolventai dabar yra
žinomiausi advokatai, ekonomistai, užima pagrindinius karjeros valstybės tarnybos
postus. Su žingsnis po žingsnio karjera nepalyginamas šių
jaunuolių likimas mestelėjo juos į tokias aukštumas, kurios tapo visiška
priešybe tarybinei tėvų kasdienybei.
Naujausia vaikų banga – tai tėvų investicijos.
Dažnas dabartinis „fuksas“ gyvena tokiomis buitinėmis sąlygomis, kurios tėvams dažnai
nelabai pasiekiamos dėl moralinių barjerų. Vaikams perkamas ar nuomojamas butas
šalia aukštosios mokyklos specialiai remontuojamas, galbūt net apskritai naujas, o savas
„įprastas“ būstas tokių kapitalinių remontų ar pertvarkų tikrai nematys. Panaši
situacija ir su „dienpinigiais“, apie kuriuos nei dabar, nei savo jaunystėje
tėvai net svajoti negalėtų.
Be to, tų pačių studentų vasaros atostogos, leidžiamos JAV ar kitose šio
laikmečio „studentų darbo stovyklose“, užtikrina tą papildomą finansavimą, kuris
paradoksaliai skamba studentų bendrabučius lankančio Artūro Zuoko lūpose:
„Studentai skundėsi prasta bendrabučių kokybe ir per mažomis automobilių
stovėjimo aikštelėmis“.
Žiūrint iš konservatyvių moralės pozicijų – nė vienos iš šių grupių atstovai
„savo prakaitu“ nenusipelnė geresnio gyvenimo. Tačiau šiandien į klausimą
atsakymus žeria laisvosios rinkos taisyklės ir pasiūlos/paklausos dėsniai.
Anksčiau galiojusi „žilo plauko“ teorija yra visiškai netekusi ekonominės
galios. Vartotojiška Vakarų visuomene tampančiai Lietuvai telieka klausimas, ar
apskritai dar sugebėsime (ir ar turėtume) „gerbti pagal amžių“?
Paskelbta www.omni.lt
anyway pats greičiausiai nemoku sklandžiai išdėstyt minčių so respect. apie temą. aš ką tik pas save[ savo bloge rašiau] kad amžius neturėtų automatiškai nusipelnyt pagarbos juo labiau dėl uždirbamų pinigų , nes tada mr. brazauskas yra kiečiausias tėvas supratimas apie tėvų gerumą neturėtų būti pagal jų kišenės dydį. anyway labai nuoseklu logiška , maybe litl be emocijų..