Kartais supranti, kad lietuvių kalba nėra idealus bendravimo įrankis, kad
žodžiai viena reiškia juos sakančiam, antra juos girdinčiam ir trečia juos
vertinančiam.

Nesusikalbėjimo mūsų kasdienybėje apstu, tačiau su kasdienybės išvargintais
žmonėmis bendrauti dar sunkiau. Ir tai, kad šiuo metu vasaros atostogų metas –
beveik nepadeda, susikalbėti nepavyksta. Manau, daugelis esame tą patyrę, kai
bent kartą ar antrą teko bandyti bendrauti su „kita Lietuva“ – negyvenančiais
Vilniuje, nesuprantančiais naujoviško socialinio teisingumo, savotiškai
laisvosios rinkos atstumtais ir neįvertintais.

„Kita Lietuva“ jums galėtų akimirksniu pažerti penkiasdešimt aštuonis
pavyzdžius apie alkanus vaikus, kurių nesugeba aprūpinti tėvai, baigę
aukštuosius mokslus, bedarbius darbo biržos lankytojus, baigusius bent po
penketą tobulinimosi kursų, galų gale apie nepriimtuosius į darbą vien dėl
amžiaus, apibūdinamo kaip „40+“.

Turėsite atsakyti, kaip padėti traktorininkui, puikiai išmanančiam savo
amatą, tačiau daugiau tik gerti degtinę temokančiam. Šio traktorininko metafora
persekios visą bandymo susikalbėti laiką. Tai diskusija apie socialinį
teisingumą tiems piliečiams, kurie save atidavė „anai“ santvarkai, o iš „šios
žadėtosios“ nieko nesulaukė.

Kita vis pasikartojanti įsitikinimų idėja – netikėjimas bent menkiausiu
valdžios (įskaitant visas partijas) patikimumu, padorumu. Tuo pačiu metu, jei
paklausite, ar bent vienas valdžios kritikas yra partijos narys – gausite
atsakymą, kad partijos – tai uždaras „savųjų“ ratas, niekinantis naujokus ir dar
dažniau – naujas mintis. Jeigu paklausite, už ką valdžios kritikai balsavo
praėjusiuose rinkimuose – atsakymo tikriausiai negausite, nes atsakymas jiems ne
itin „patogus“. Galite neabejodami spėti, kad balsai bus nukeliavę eilinio
„politinio pažaduko“ krepšin. Ir kai klausite, kodėl iš to dar nepasimokyta –
vietoj atsakymo diskusiją tebūsite pasukę atgal į „traktorininko“ problemą.

Vis dėlto yra kelių ir į „kitą Lietuvą“. Vienas jų – tai vietinių sėkmingų
„kovotojų“ pavyzdžiai. Tai gali būti vietinio ar tolimesnio miestelio
bendruomenė, sugebanti išsikovoti sau teises iš rajono, apskrities ar net
sostinės biurokratų, tai nuosekli kova su žemėtvarkos skyriais, tai aktyvus ir
alinantis teismų koridorių šlifavimas. Dažniausiai pavyzdžiai sunkūs,
simboliškai išlaistytu prakaitu ir sugadintais nervais matuojami. Tačiau šie
pavyzdžiai ir „traktorininkui“ įrodo, kad sunkiu nuolatiniu darbu ir biurokratų
nebijojimu, savo teisių gynimu galima ginti save, rasti „teisybę“.

O mes – sostinės gyventojai – grįžę po vasaros poilsių, švenčių ir užstalės
kalbų apie derlių, artimuosius ir politiką, privalome grįžti ir prie jau
dešimtmetį nepadaromų namų darbų. Privalome sugalvoti, kaip vyresniajai kartai
papasakoti apie laisvosios rinkos veikimo principus, kaip įrodyti pilietinės
visuomenės laisvių pranašumus, kaip paskatinti ir išmokyti naudotis laisvosios
rinkos privalumais, kaip nuo menkavertiškumo jausmo apsaugoti didžiąją
vyresniosios (tačiau dar visiškai darbingos) kartos dalį?

Paskelbta www.omni.lt