Klausimas, kokie yra strateginiai Lietuvos užsienio politikos tikslai,
pastaruoju metu aktualus kaip niekad. Būtent tai, kokią įsivaizduojame Lietuvą
pasaulinių politikos šachmatų partijoje, lemia daugelį kasdienių mūsų valstybės
reikalų. Keista, kad aiškesnės užsienio politikos strategijos neišgirdimo ir
metiniame prezidento Valdo Adamkaus
pranešime, apsiribota praėjusiais metais deklaratyvių nuostatų kupino
politinių partijų
susitarimo panegirika.

Pirma, šiandienos pasaulio užsienio politika beveik išimtinai skirta
ekonominiams interesams ginti. Nors ekonomikos atašė Lietuvos ambasadose dabar
daugiau laiko skiria rytinių kaimynų „muitinėse užstrigusiems“ kroviniams
gelbėti, tačiau privalu skirti daugiau lėšų ir žmogiškųjų išteklių didesnio
masto tikslams įgyvendinti – ar tai būtų specialios verslo bendradarbiavimo
organizacijos, ar Lietuvos verslo interesų atstovavimo užsienyje visuomeninės
organizacijos, ar užsienio investuotojų Lietuvoje klubai. Įvedus aiškius
finansavimo kriterijus (tarkim, 1 investuotas litas turi „grįžti“ 3 apyvartos
Lietuvos Respublikoje litais), jie taptų puikiai papildoma suinteresuotų asmenų
motyvavimo priemone.

Antra, Lietuvos užsienio politika turi nuosekliai remti lietuvybės židinius.
Tai ir Gervėčiai, ir Suvalkų kraštas, ir Kaliningrado sritis, ir Latvija, ir net
tolimosios kolonijos, tokios kaip Argentina ar Australija. Ši užsienio politikos
kryptis turi turėti du veiksmingumo vertinimo kriterijus: a) lietuviškai
kalbančių ir save lietuviais laikančių asmenų skaičių; b) besiribojančių su
Lietuvos Respublika teritorijų atžvilgiu tai turi kurti prielaidas ateities
Lietuvos teritorinėms pretenzijoms. Parama lietuvybei turi būti suprantama
plačiai – tai turi apimti ir istoriškai su Lietuva artimai susijusių interesų
grupių apsaugą bei paramą joms. Todėl parama baltarusių kalbai – sudedamoji šios
užsienio politikos srities dalis.

Trečia, užsienio politikos stebėjimo akiratyje turėtų būti geopolitiniai
procesai. Pirmiausia tiek dabartinių, tiek istorinių ar ateities konkurentų
stebėjimas. Maskva yra geopolitinis priešininkas jau daugiau nei 700 metų, o
toks istorinis paradoksas kaip Aleksandras Lukašenka užsienio politikos objektu
tapo tik pastaraisiais metais. Pasirinktų stebėjimo objektų tyrimų duomenys turi
būti tiesiogiai panaudojami jų neutralizavimo ar net naikinimo planams. Ar tai
būtų tiesioginis jų veikimas (kaip Baltarusijos opozicijos parama), ar mažiau
viešas įtakos būdas (kaip čečėnų kovotojų moralinis palaikymas ar Maskvą
dezintegruojančių jėgų palaikymas). Visa tai ateityje lems aktyvesnį ar
pasyvesnį vaidmenį regione.

Kiek intensyviai šiose trijose srityse turi būti veikiama – diskusija
mezgasi, tačiau pagrindiniai valstybės strategai tam neskiria praktiškai jokio
dėmesio. Kai kurių apžvalgininkų teigimu (pavyzdžiui, Vladimiro Laučiaus)
Lietuvos vadovai šiuo metu neturi nei reikiamos šalies vidaus paramos, nei
asmeninių savybių Lietuvą daryti regiono lydere. Kiti (šios linijos nuosekliai
laikosi Konservatorių partija) visą laiką
„lošia“ tiesioginės priešpriešos su Maskvos imperinėmis ambicijomis korta. Šiuo
atveju regioninės lyderystės vaidmuo iškeliamas ir gali būti net savotiškai
radikalizuojamas. Tačiau vietiniai verslo atstovai kol kas laikosi neutralios
pozicijos ir bene tik vienintelis Bronislovas Lubys gana aiškiai yra pasisakęs
už ekonominių interesų viršenybę prieš politinius.

Akivaizdu, kad vieningo atsakymo, kiek ambicijų turėtume sudėti į Lietuvos
užsienio politiką, kol kas neturime. Perimdami bene geriausios nepriklausomoje
Lietuvoje „sėkmės istorijos“ – „Vilniaus prekybos“ leksiką, Lietuvos užsienio
politikos idėjas galėtume skelti į tris scenarijus. „Minima“ – tai koncentracija
į lietuvybės židinių palaikymą, „degančio laužo“ principais ginamus šalies
ekonominius interesus, o pagrindines interesų atstovavimo viltis dedant
„galingesnėms“ ES ir NATO struktūroms. „Media“ – tai aktyvus konkuruojančių
regioninių žaidėjų silpninimas, ad hoc aljansų sudarinėjimas su
potencialiais šalininkais. Kartu – tai ir veiksminga savų ekonominių ir
kultūrinių interesų parama bei propaganda. „Maxima“ – tai regioninio ar
globalaus žaidėjo vardo verta pseudoimperinė ambicija, kurią įgyvendinant
Lietuva būtų laikoma idėjiniu ir vadybiniu griuvusios TSRS dalelių jungiamuoju
veiksniu (tapti tokiu veiksniu turėjo progą Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė po
Kijevo Rusios subyrėjimo).

Paskelbta www.omni.lt