Vakar Vilniaus Rotušėje vykusioje „Piliečių Santalkos“ iniciatyva organizuotoje diskusijoje „Rinkis rimtai“ neapleido jausmas, kad scenoje stebiu mirusius politikus. O gal tai mano paties nusivylimas dabartinėmis partijomis ir jų lyderiais? Pirmadienį įsijungęs LTV stebėjau Stanislovo Buškevičiaus prakalbą. Kvailoki argumentai, populizmo viršūnė, tačiau žmogaus akys degė – jam pačiam skauda dėl tų, kad ir kvailokų, argumentų. O vakar nemačiau nei vieno alkano politiko. Gaila. Nejaugi iš tiesų verta balsuoti tik už rėkiančius marginalus?
Įdomiai vakarykštis renginys atkartoja sausio 19 dieną Seime Demokratinės politikos instituto ir Strateginių tyrimų instituto organizuotą diskusiją „Kodėl (ne)vykdomi rinkimų pažadai?“. Spėjau išklausyti tik paskutinius pranešimus, kurių esmė trumpai:
- Lietuvos partijos neturi ideologinio pagrindo, todėl jų „rinkėjų bazė“ labai trapi (Gintaras Mitrulevičius, VU);
- politiniai prekės ženklai neturi grįžtamojo ryšio iš 4 į 1 etapą:
- Subjektas;
- Pranešimas;
- Kanalas;
- Suvokėjas/auditorija;
- rinkėjų pasyvumo didėjimas (nuo 50+ proc. 2000-aisiais iki 35+ 2004-aisiais) – tai tiesioginė analogija su klasikiniais prekės ženklais, kai šie netęsi savo pažado (Aurelijus Katkevičius, VŽ VK).
įdomi Katkevičiaus įžvalga;
p.s. beje, pagal tą pačią analogiją, mes ir Dievu tikriausiai nusivylėmė, nes "prekės ženklas" "Dievas" netęsi savo pažadų;
dėl to ir atsirado vis ten new-age judėjimai; re-branding?
Justina, pirmo įspūdžio atsakymas – taip, tačiau nuojauta sako, kad priežastis kažkur kitur. nežinau.