Taip jau nutinka, kad vidutiniškai kas savaitę kas nors paklausia „Ar ieškai darbo?“, „Ar nesiruoši į Briuselį?“, o kas mėnesį tenka sulaukti ir panašių personalo paieškos profesionalų klausimų. Kaip bebūtų keista, tačiau šie darbo keitimo ir migracijos klausimai tiesiogiai susiję.

Naujos Tėvynės ar darbo pasirinkimas itin panašūs. Abiems atvejais renkamasi mažiausiai tarp 2 alternatyvų – turimos ir galimai pasirenkamos. Be to, šalia egzistuoja ir kitos (ne)nagrinėtos galimybės. Pastaraisiais metais emigracija ir darbo paieškos dažnai žengdavo koja kojon – tai būdinga ekonominės migracijos laikotarpiais. Todėl emigracija ir naujo darbo paieškos itin supanašėjo savo motyvaciniais argumentais. Kartu – tai ir atsakymas, kaip šias problemas galima spręsti ir visuomenei, ir eilinei darbovietei.

Daugeliui lietuvių pagrindinis veiksnys, skatinęs važiuoti į Ispanijos ar D.Britanijos braškių plantacijas – iš esmės didesnis atlyginimas. Absoliuti dauguma juo susidomėjusių gavo prastesnes darbo sąlygas, atšiaurią socialinę aplinką, minimalias karjeros galimybes. Ar tai rodo tam tikrą vertybių skalę?

Įdomu, kad ir darbovietė, ir visuomenė turi gana panašias priemones motyvuoti savo darbuotojus ir piliečius. Darbuotojas tol yra patenkintas savo darboviete, kol jam suteikiamos sąlygos atitinka jo kompetenciją rinkoje. Eilinis darbuotojas turi pilną moralinę teisę palikti darbovietę, kuri jo negerbia, atlygindama (ir piniginė išraiška – tik viena iš daugelio atlygio dalių) mažiau vertės, nei tokiam darbuotojui pasiūlytų kiti laisvos rinkos dalyviai. Lygiai taip pat ir eilinės valstybės pilietis turi pilną moralinę teisę palikti valstybę (plačiau – visuomenę), kuri jo negerbia, nesuteikdama minimalių žmogaus teisių, nekurdama pagrindų socialinio gerbūvio susikūrimui, darbui, šeimai.

Todėl į eilinį klausimą „Ar ieškai darbo?“, „Ar ruošiesi emigruoti?“ visada atsakau teigiamai – žmogaus darbas yra viena iš pagrindinių laisvos rinkos veiksnių, kurio vertę nulemia paklausa ir pasiūla. Suprantama, kad savo darbą parduodantys turi teisę ieškoti maksimalią kainą už jį siūlančių. Oponentai, minintys lojalumo darbovietei ir kitus situacijos elementus turėtų atminti, kad lojalumas nėra vertybė pati savaime, vertybe galima būtų laikyti stabilumą, kuris iš tiesų gali būti kita svarbia perkamos ar parduodamos darbo jėgos savybe. Logiška, kad nelinkusi į pokyčius darbo jėga visada bus patrauklesnė darbdaviams, nei aktyviai savo interesus ir galimus jų pažeidimus stebintys darbuotojai. Lygiai taip pat ir valstybė (ar visuomenė) tuos savo narius, kurie ilgiau ir nuosekliau save skiria tik jai, turėtų skatinti labiau (pavyzdžiui, sumažinant fizinių asmenų pajamų mokestį asmenims, be pertraukos Lietuvoje išdirbusiems 20 metų).

Todėl Lietuvai reikėtų ramiau reaguoti į migracijos procesus – akivaizdžiai vien dėl piniginių srautų išvykstantys lietuviai nėra tiek vertingi. Socialinius ryšius lengvai aukojantys asmenys savo veiksmais patvirtina savo vertybes. Abejoju, ar Lietuvai itin reikalingi besirenkantys „čia ir dabar“, o ne ilgalaikės harmoningos (gal ir kiek mažiau skalsią duoną bevalgant) plėtros kelią. O jeigu verslui ar valstybei nerimu dėl išnykstančios darbo jėgos ar rinkimų balsų – tai jau vėl tos pačios laisvosios rinkos įrankiais išsprendžiamas klausimas.

Redaguotas komentaras skelbiamas savaitraštyje „Atgimimas“