XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: žydai (Page 1 of 2)

Jonas Noreika arba kodėl 30-imt metų kolaboruojame su naciais?

Komentaras paskelbtas portale 15min.lt

Kai kurių nepriklausomos Lietuvos patriotų dalyvavimas Holokauste – sudėtinga ir toksiška tema. Bėda, kad šie nuodai kenkia Lietuvai – problemą neigdami jos niekada neišspręsime, o simptomai tik ryškėja.

Pradėsiu ir iškart paliksiu retorinį klausimą – ar Jonas Noreika dalyvavo Holokauste?

Toliau šoksiu į savo gimtąją Uteną. Kaip konstatuota 1941-12-01 Karl Jäger ataskaitoje, Utenoje per tris 1941-ųjų dienas sunaikinti beveik visi žydų tautybės asmenys. Liepos 31 dieną – 256 gyventojai, rugpjūčio 7 dieną – 571 gyventojas, o rugpjūčio 29 dieną Utenoje ir Molėtuose iš viso nužudyti 3 782 gyventojai. Viso – 4 609 aukos. Iš jų – 1 469 vaikai. Taip.. tai 58 mokyklinės klasės arba 2-3 didelės dabartinės mokyklos vienu ypu, per vieną (!) dieną…

Utenoje žudyta Rašės miške, prie ilgos gilios tranšėjos. Žmonės buvo varomi grupėmis, sustatomi eile ir šaudomi iš automatinių ginklų. Žudymui vadovavo Utenos komendantas vokietis Gisas (kai kur rašoma – Hisas), organizavo ir vykdė – daugiausiai lietuviai.

Ar šiandien, prabėgus beveik 30-iai metų po nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos Respublika yra ištyrusi ir nuteisusi per tas tris 1941-ųjų dienas 4 609 Lietuvos Respublikos piliečius nužudžiusius asmenis?

Ne.

Netrukus minėsime 78-ąsias žudynių metines, tačiau nepriklausoma demokratinė respublika nerado išteklių ir valios pradėti tirti, įvardinti ir nuteisti savo piliečių žudikus.

Vietoj to Holokausto nusikaltėlius yra tiesiogiai ar už akių nuteisusi Sovietų Sąjunga. Savais metodais, savais įrankiais, savu teisingumu.

Pirmą kartą TSRS Utenoje vykdyto Holokausto nusikaltimus ištyrė dar vykstant karui – 1944-11-15 surašytas „Акт чрезвычайной государственной комиссии по установлению и расследованию злодеяний немецко-фашистких захватчиков и их посовников по Утянскому уезду Литовской ССР“. Akto turinio šiandien lengvai nerasite, tačiau Izraelyje išleistuose aukų prisiminimuose jis paskelbtas. Jame – devynios Holokausto nusikaltimus Utenoje vykdžiusių asmenų pavardės. Tikėtina, kad ypatingosios komisijos aktas turėjo būti įvertintas ir sovietinio teismo nuosprendžiu, tačiau apie tokį esant XXI a. viešoje erdvėje informacijos nėra. Suprantu, kad niekam nesvarbu?

Antrą kartą TSRS Utenoje vykdyto Holokausto nusikaltimus sovietų režimas viešai „aptarė“ ir savo stiliumi nuteisė 1960-aisiais metais rajono laikraštyje „Lenino keliu“. A.Mitalo ir V.Jonaičio istorinėje apybraižoje (sic!) nurodomi jau net 25-i (!) asmenys, dalyvavę žudynėse. Apie tokios literatūrinės formos objektyvumo kriterijus kalbėti neverta. Todėl nestebina, kad tarp tų 9-ių, įvardintų 1944-aisiais, ir 25-ių, aprašytų 1960-aisiais, nesutampa nė vienas asmuo. Nestebina ir tai, kad 1960-aisiais pagrindiniais nusikaltėliais įvardinami nepriklausomos Lietuvos kariuomenės ir visuomenės lyderiai, aktyvūs partizanai (tuomet jau „nugalėti“ ir „sunaikinti“). Ar istorinė apybraiža kur nors kritikuota ir pripažinta autorių fantazija? Ne.

Trečią kartą panašaus stiliaus informacija buvo ilgą laiką skelbiama Lietuvos žydų Izraelyje asociacijos (LŽIA) interneto svetainėje. Šiandien ano „prisidėjusių prie Holokausto vykdymo Utenoje asmenų sąrašo“ jau nerasite, tačiau išlikę archyviniai įrašai rodo, kad jame su Utenoje vykdytais nusikaltimais buvo siejama daugiau nei 60 asmenų. LŽIA skelbtas sąrašas buvo sudarytas remiantis neaišku kokiais duomenimis ir šaltiniais, tačiau kai kurios jame buvusios pavardės sutampa su anksčiau minėtais sovietiniais sąrašais.

O ką į tai nepriklausoma ir demokratinė Lietuvos Respublika? Deja, kol kas atsakymas vienas – tyla. Dominuoja nenoras tirti ir įvardinti konkrečius nusikaltėlius. Nenoras bent konstatuoti, kad duomenų nėra ir jų rasti jau niekada nebegalėsime. Ir tiesa, su kiekviena diena gyvų liudijimų vis mažiau.

Tokia padėtis yra geriausia ne kam kitam, o nepriklausomos Lietuvos priešams. Nes mūsų nedraugai amžinai galės aiškinti ir pjudyti visuomenę, kad mūsų baimė atvirai ištirti ir įvertinti nusikaltėlius tik ir rodo, kad „visi partizanai dalyvavo Holokauste“. Nužudytųjų artimiesiems šiandien būtent taip atrodo tikrovė ir jie tikrai neturi pareigos imtis tai keisti.

Blogiausia, jog tokia padėtis labiausiai kenkia mūsų pačių savigarbai prieš nužudytus mūsų bendrapiliečius – beje, toli gražu ne tik žydus. Neišgelbėję anuomet šiandien mes ir toliau nenorim jų apginti, netiriam ir neįvertinam padarytų nusikaltimų, juos dariusių asmenų.

1941-ųjų rugpjūčio 7 dieną kartu su žydais Rašės miške buvo sušaudytas ir buvęs kunigas Ignotas Ragauskas. Pasakojama (šaltiniai vėlgi – arba sovietiniai, arba gandų lygio), kad anų metų liepos viduryje jis sakė pamokslą Vyžuonų bažnyčioje, piktinęsis prasidėjusiomis žydų žudynėmis, ragino tikinčiuosius jokiu būdu prie tokio smurto neprisidėti, laikytis žmoniškumo taisyklių. Visgi, buvo sušaudytas už žydų slėpimą ir žudynėse dalyvavusių lietuvių pasmerkimą.

Tad mūsų visų neveiklumas verčia užduoti kitą jau ne tik retorinį klausimą – ar savo neveiklumu mes visi netęsiam ir patys neprisidedam prie anų Holokausto nusikaltimų organizavimo? Juk būtent savo abejingumu ir neveikimu šiandien istorijos šalikelėje faktiškai dangstome ir slepiame žmogiškumą paneigiančių nusikaltimų vykdytojus. Ir tada jau niekas neatskirs – kurie partizanai buvo išties susitepę kaimynų krauju, o kurie išties yra mūsų herojai.

„Mūsiški“ paradoksai

Esu gimęs Utenoje, tačiau visi mano seneliai gimė aplinkiniuose kaimuose ir vienkiemiuose. Sakysit, urbanizacija? Taip, kuriamai tarybinio rajono pramonei reikėjo darbo jėgos. Tačiau šeštojo-septintojo dešimtmečio urbanizacija paslėpė kitą bėdą – 1941-aisis šalia Utenos esančiame Rašės miške nužudžius beveik 9 tūkst. žydų (K.Jėgerio raporto ir Ypatingosios tyrimo komisijos skaičius) tarybinio rajono centrui tiesiog nebeliko gyvųjų.

Nežinau, ar mūsų – pradinukų – klasės auklėtoja turi gerą juodo humoro jausmą, ar tik sutapimas, tačiau faktas, kad vienų mokslo metų proga klasės iškyla buvo būtent tame pačiame Rašės miške. Ir kažkurio vaikų žaidimo metu bėgdami keliuku užklydome prie apleistų kapinių teritorijos – aprudijusi metalinė tvora, skystai melsvos spalvos paminklas, nesuprantami užrašai ir ilgi betoniniai takeliai.

Tokia netikėta buvo mūsų – trisdešimties tikrų Utenos pradinukų – pažintis su dar senesniais Utenos gyventojais. Panašiai netikėta yra ir didžiosios dalies Lietuvos reakcija į Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“ – tarsi kažkas žino, tarsi kiekvienas suvokia ir smerkia, o atsidarę naujienų skiltį pasijaučia katinėliais, kurių snukeliai kišami į ne vietoje paliktą kakutį.

Paradoksai ir nepatogios situacijos mūsų visuomenę lydi ir toliau. Tik spėjo tautinio grynumo šalininkai pateikti septyniasdešimt argumentų, teisinančių lietuvių dalyvavimą bendrapiliečių žudynėse, tik žiūrėk – lyg tyčia iškyla sausio 13-osios byla, kur tuos pačius argumentus perima sovietų armijos kariai, „tik vykdę vadų įsakymus“ 1991-ųjų žiemą… Kažkaip nepatogu juos būtų paleisti iš teismo salės, betgi kitaip reikėtų į tą patį suolą sodinti ir tuos tūkstančius „nekaltų“ vokiečių parankinių.

Tokioje nelemtoje situacijoje pasitelkiamos tarsi iš Kremliaus technologų lūpų perimtos verbalinės manipuliacijos: „mes tikrai už, tik daugelis jau mirę“, „o pas juos (suprask, žydus kaip tokius), didesnės nuodėmės ir kaltųjų slėpimai“, „žydai nusikalto pirmosios tarybinės okupacijos metu“. Ir taip toliau ir panašiai.

Kai kartu su dar keliais „drąsiausias“ klasiokais pravėrėm memorialo vartelius, dar nežinojom, jog čia, po mūsų kojomis, guli ir 1469 mūsų amžiaus vaikai. Tūkstantis. Keturi šimtai. Šešiasdešimt. Devyni.

Užspaudus loginio mąstymo galimybes galima ieškoti argumentų, pateisinančių „priešiškos“ tautinės bendruomenės narių naikinimą. Tačiau kokie pateisinimai galimi naikinantiems vaikus? Atsiverčiu tų metų savo pradinukų klasės nuotrauką ir mintyse bandau įsivaizduoti, kaip vienoje krūvoje atrodo penkiasdešimt tokių klasių – o būtent tiek vaikų guli Rašės miške. Ir su tuo vaizdiniu bandau ieškoti atsakymų – ko aš, lietuvis, noriu iš sausio 13-osios planuotojų, vykdytojų ir bendrininkų?

Pirma, aš noriu pripažinimo, jog tai buvo nusikaltimas. Antra, aš noriu aiškaus atsakymo, kas dalyvavo ir sudarė sąlygas tokiam reiškiniui įvykti – kažkas planavo, kažkas sėdo į tanką, kažkas įpylė degalų, o kažkas neskubėdamas stovėjo po medžiu. Visi šie dalyviai prisidėjo ir aš noriu, kad jie būtų aiškiai įvardinti. Negalima sulyginti planuotojo ir vykdytojo kaltės, tačiau dar baisiau – kažkurio iš jų kaltę nurašyti. Trečia, aš noriu nuobodaus ir ilgo darbo visus kaltuosius įvardinant vardais, pavardėmis ir nuotraukomis. Aš noriu viešai matyti, kad Vardenis Pavardenis yra kaltas tokia ir tokia apimtimi už savo veiksmus tada ir tada. Ir visai nesvarbu, ar jis miręs, ar gyvas. Ketvirta, aš noriu nuoseklios ir nesibaigiančios (pagal šventraštį – berods, iki septynių kartų) kaltininkų teisių perėmėjų atgailos.

Ir tada aš vėl stoviu šalia tų 1469 vaikų, gulinčių bendrame kape po betoniniu antkapiu. Kas juos šaudė? Kas vedė į getą, o po poros mėnesių ir prie duobės? Kas dalinosi jų medinius žaislus ir tėvų sidabrinius indus? Kas miegojo jo lovoje ir žvelgė į gatvę nuo jo palangės? Kas.. Kas.. Kas..

Kol neieškosim ir neturėsim šių atsakymų – tol meluosime patys sau. Ir tai yra pagrindinis „Mūsiškių“ paradoksas.

Komentaras paskelbtas interneto portale delfi.lt kaip „Mūsiškiai“ – tai ar nuteisime sausio 13-osios žydšaudžius?“.

Tarybinių mitų supančioti rajonų centrai: Utenos aklagatvis XXI amžiuje

„Ir tuomet dirbome Lietuvai“ – sako daugelio gyvų senjorų išmintis. Per pokario dešimtmetį laimėję jau slaptąjį karą prieš nepriklausomą valstybę tarybiniai nugalėtojai ėmėsi kurti naują šalį ir jos istoriją. Šeštą XX amžiaus dešimtmetį pradėtas formuoti rajonų centrų tinklas turėjo tapti naujos tarybinės liaudies stuburu. Ir šiandien Lietuvos provincija išties pjauna šių pastangų derlių – rajonų centrai miršta ne tiek dėl emigracijos, kiek dėl nesugebėjimo ištrūkti iš tarybinių mitų sukurtų mąstymo kalėjimų.

Tarybų Sąjungai išsivadavus iš Stalino kulto liko klausimas, kaip turėtų plėtotis tarybinė visuomenė? Intensyvi ūkio industrializacija vertė ieškoti naujų sąjunginių ir respublikinių teritorijų planavimo sprendimų. Ne tik Tarybų Lietuvai reikėjo atsakyti į klausimą, kokias pramonės šakas tikslinga plėtoti, kaip išdėstyti naujas įmones. Kartu reikėjo efektyviai išnaudoti nacionalizuotus ar dar karo metu užgrobtus gamybinius pajėgumus.

LTSR šiuos darbus dar 1958 metais pradėjo Kauno politechnikos instituto, Statybos komiteto Statybos ir architektūros mokslinio tyrimo institutas (SAMTI), Žemės ūkio statybų projektavimo institutas (Žemprojektas). Esminis jų darbų rezultatas – Vieningos apgyvendinimo sistemos Lietuvos teritorijoje schema plėtotei iki 1980 m. Ją 1964 m. pristatė Kazys Šešelgis, tuometinio VISI Miestų planavimo katedros vedėjas.

Kazio Šešelgio sukurta schema išsaugojo Lietuvos regionus, neleido gyventojų koncentruoti viename didmiestyje

Kazio Šešelgio sukurta schema išsaugojo Lietuvos regionus, neleido gyventojų koncentruoti viename didmiestyje

Schema rėmėsi skirtingo lygio teritorinių vienetų, kurių centrai tolygiai išdėstyti LTSR teritorijoje ir atlieka nustatytas ūkines funkcijas, sąveika. Ši miestų ir kaimo gyvenviečių sistemos formavimo koncepcija leido intensyvų Lietuvos urbanizacijos tarpsnį (1970–1990 m.) pakreipti racionalia linkme – stabdė didžiųjų miestų augimą, buvo išvengta periferinių rajonų depopuliacijos. Tarybinės santvarkos metu taip buvo optimizuotas urbanizuotų ir gamtinių rajonų išsidėstymas, sukurtas santykinai patogus socialinio ir gamybinio aptarnavimo centrų tinklas.

„Naujieji“ tarybiniai mitai

Naujoji teritorijų planavimo koncepcija lėmė iš esmės naujų miestų suformavimą. Vienas iš tokių tarybinio laikotarpio „kūrinių“ – Utena. Iki K.Šešelgio schemos patvirtinimo Utena buvo eilinis tarpukario valsčiaus centras, kuriame 1939 metais buvo vos  6,3 tūkstančio gyventojų. Jau per pirmuosius tris karo mėnesius vokiečiams ir jų vadovaujamiems lietuviams išžudžius Utenoje gyvenusią beveik 5 tūkst. žydų bendruomenę miestas sunyko ir net 1959 metų surašymo metu čia registruota vos 7,2 tūkst. uteniškių. Gyventojų ženkliau pradėjo daugėti septintajame dešimtmetyje, kai naujų darbo rankų prisireikė naujoms pramonės įmonėms – „Utenos trikotažui“ (1967), „Utenos mėsos kombinatui“ (1975), „Utenos pieno kombinatui“ (1977), „Utenos vaisvandenių gamyklai“ (1977) ir kt. Gyventojų pikas pasiektas 1989 metais, kai Utenoje gyveno beveik 35 tūkst. gyventojų.

1969-aisiais LTSR CK patvirtintas Utenos herbasbuvo atnaujintas jau nepriklausomoje Lietuvoje 1996 metais

1969-aisiais LTSR CK patvirtintas Utenos herbas buvo atnaujintas jau nepriklausomoje Lietuvoje 1996 metais

Tokia tarybinė Utena buvo tik biurokratinio teritorijų planavimo rezultatas, kai gyventojai sutelkti aptarnauti planinės ekonomikos įmones. Žinoma, tam reikėjo ir tinkamos „tarybinės idėjos“, o komunistų partijos propagandos specialistai šią užduotį vykdė gana uoliai. Kaip ir daugeliui kitų rajonų, 1969 metais LTSR CK suteikė Utenos rajonui herbą – arklio pasagą su aštuonkampe žvaigžde.

Arklys neva turėjo simbolizuoti tarybinių žmonių valstietišką kilmę ir uteniškių meilę šiems gyvūnams. Istorija paimta neatsitiktinai – Rytų Aukštaitijoje ant užšalusių ežerų išties buvo populiarios žirgų lenktynės. Jos vykdavo ir Svėdasuose ant gretimo Alaušo ežero, ir Sudeikiuose ant didžiojo Alaušo ežero ir, žinoma, garsiosios Sartų lenktynės šalia Dusetų. Tarybinės Utenos hipodrome Rašėje pirmosios žirgų lenktynės vyko dar 1955 metais.

Tačiau tarybinis herbas buvo sukurtas kreivarankių autorių – nereikia būti liaudies išminčium, kad kiltų abejonė, kokie turtai gali kauptis pasagoje, jeigu ji herbe pavaizduota atvirkščiai, apverstos U raidės forma?

1261 metų falsifikatas „garbingai įprasmintas“ net paminkliniu akmeniu, pastatytu jau Sąjūdžio metais

1261 metų falsifikatas „garbingai įprasmintas“ net paminkliniu akmeniu, pastatytu jau Sąjūdžio metais

Tarybinių mitų kūrėjams tiko ir kita su Utena susijusi melaginga istorija – apie neva pirmąjį Utenos paminėjimą dar 1261 metais. Tarybiniais metais tiražuotas melas tiko daugeliui, nes „vienas seniausių Lietuvos miestų“ juk skamba išdidžiai, ar ne?

Kaip teigia istorikas Tomas Baranauskas, Utenos pirmojo paminėjimo data klaidingai laikomi 1261-ieji , nes istoriografijoje seniai sutariama, jog tais metais datuotas ir Mindaugui priskiriamas donacinis aktas, kuriame, be kita ko, minima ir Utena, iš tiesų tėra XIV a. pabaigos falsifikatas . Pirmasis tikras Utenos paminėjimas – 1373 m. vasario mėn. (apie 14 d.) žinutė Hermano Vartbergės Livonijos kronikoje.

Originali Livonijos kronika nei uteniškių, nei istorikų kol kas nesudomino

Originali Livonijos kronika nei uteniškių, nei istorikų kol kas nesudomino

Tarybiniai metais niekam taip ir nekilo mintis į vietos kraštotyros muziejų atvežti bent vieną iš minimų dokumentų – nei falsifikato, nei tikrojo pirmojo paminėjimo parodos uteniškiai nereikalavo.

Utenos (skirtingai nei kaimyninių dvarų – Užpalių, Vyžuonų, Svėdasų, Molėtų), nerasite net ir XVII amžiaus – LDK galybės – laikotarpio žemėlapiuose

Utenos (skirtingai nei kaimyninių dvarų – Užpalių, Vyžuonų, Svėdasų, Molėtų), nerasite net ir XVII amžiaus – LDK galybės – laikotarpio žemėlapiuose

Apie antkapius kapinėse

Klausimų tarybinių mitų autoriams nekyla dėl paprastų buitinių priežasčių – daugelis istorijų sukurtos prieš pagrindinę miesto augimo periodą, tad „naujiesiems uteniškiams“ mitai buvo papasakoti vos atvykus.

O tikrosios Utenos istorijos iš esmės nėra kam pasakoti – vargu ar, Vilniaus pavyzdžiu, čia pavyktų rasti bent vieną uteniškį bent su trijų kartų antkapiais miesto kapinėse. Netgi tarp senųjų Utenos gyventojų didelė dalis čia įsikūrė būtent po žydų žudynių 1941 metais – juk beveik 5 tūkstančiai bendrapiliečių paliko ne tik savo gyvenimo istorijas. Jie paliko namus, baldus, ūkius. O apylinkėse niekada netrūko skurdžiai gyvenančiųjų, kuriems moralinis pasirinkimas visada buvo antroje vietoje, nes pirmąją užėmė klausimas, ar yra kas valgyti…

1941 metais gretimame Rašės miške nužudyti beveik visi 5 tūkst. Utenos žydų

1941 metais gretimame Rašės miške nužudyti beveik visi 5 tūkst. Utenos žydų

Kai gyveni nužudytos žydų šeimos bute, labai sunkiai kyla noras pasiaiškinti, kaip čia iš tiesų su ta mano miesto istorija. Tada tarybinis mitas apie arklius mėgstančius Utenos valstiečius ir malonus, ir priimtinas, ir vaikams yra ką papasakoti. Neatsitiktinai pokario Utenos miesto šventės organizuotos ant Narkūnų piliakalnio – romantizuotas ir, tikriausiai vėlgi falsifikuotas, XIII amžiaus kunigaikštis Utenis užpildė tas nejaukias akimirkas, kai vaikams reikėdavo aiškinti, kaip čia su ta Utenos praeitimi ir kokie čia žydai guli visai šalia hipodromo plytinčiame Rašės miškelyje.

Nenaudojami istorijos pamatai

Tarybinės Utenos mitai palaidojo įspūdingas miesto istorijas. Prieš Kremlių kovoję Smolensko pabėgėliai, Nobelio taikos premijos laureatas ar aktyvus Utenos dvaro šeimininkų dalyvavimas XIX amžiaus sukilimuose – visa tai pamiršta.

Lietuvoje belaukiant XXI amžiaus karo pabėgėlių daugelį ištinka nuostaba, jog mūsų valstybei tai jokia naujiena. Po tragiškai pasibaigusio XVII amžiaus vidurio karo prieš Maskvą LDK neteko didžiulių teritorijų, tarp kurių ir Smolensko vaivadija. Būtent šios teritorijos pabėgėliams (egzuliantams) Abiejų Tautų Respublikos Seimas 1667 metais kaip laikiną prieglobą skyrė Utenos dvarą. Nors apylinkėse sentikių būta ir anksčiau, tačiau būtent su šia pabėgėlių banga Utenoje įsikūrė didelė iki šių dienų išlikusi šių krikščionių bendruomenė.

Berlič Strutinskių herbas (Sas) ir Ildefonso Berlič-Strutinskio šeimos sąrašas 1797 m.

Berlič Strutinskių herbas (Sas) ir Ildefonso Berlič-Strutinskio šeimos sąrašas 1797 m.

Su iš rytų atsikėlusių sentikių banga siejami ir garsiausi Utenos dvaro valdytojai – Berlič-Strutinskių giminė, savo giliausias šaknis kildinanti iš Saksonijos riterių. Utena niekada neturėjo savo miesto herbo, todėl būtent šios giminės herbą „Sas“ ir galėtų naudoti rajono centras. Tiesa, ši istorija uteniškių sąmonėje paslėpta jau kelis kartus – būtent po 1831 metų sukilimo Berlič-Strutinskių giminė dingo iš Utenos dvaro valdytojų, jį perėmė Bilevičiai (jų proanūkis buvo garsusis tarpukario Lenkijos diktatorius Juzegas Pilsudskis). Ar uteniškiai turi galimybę nunešti gėles ir padėti jas prie savo didvyrių kapo ar koplyčios? Ar bent vienas galėtų įvardinti, kur tokia vieta yra?

Vienintelis Lietuvoje gimęs Nobelio premijos laureatas – Boruchas Lacas (Bernard Lown) – uteniškiams yra visiškai nežinomas

Vienintelis Lietuvoje gimęs Nobelio premijos laureatas – Boruchas Lacas (Bernard Lown) – uteniškiams yra visiškai nežinomas

Tačiau bene įspūdingiausias selektyvaus atminties neturėjimo Utenoje pavyzdys yra Boruchas Lacas – vienintelis Lietuvoje gimęs Nobelio premijos laureatas. 1921 metais Utenos žydų šeimoje gimęs pasaulinio garso gydytojas labiau žinomas kaip Bernardas Lounas – defibriliatoriaus išradėjas, pasaulinio gydytojų judėjimo prieš atominį karą lyderis. Tik 2002 metais Valdas Adamkus Nobelio premijos laureatą apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (toli gražu ne aukščiausiu valstybiniu apdovanojimu!), tačiau Utenoje šis asmuo yra visiškai pamirštas – jo vardu nepavadinta nei ligoninė, nei mokykla, nei gatvė ar skveras, ką jau kalbėti apie miesto garbės piliečio vardą. Net ir vietinėje aukštojoje mokykloje – Utenos kolegijoje – jį žinančių reikėtų ieškoti vos ne žiburiu.

Utena nėra išimtis tarp tarybinių rajonų centrų. Galima dešimtimis atvejų vardinti istorijas, kai pasaulinio garso mokslininkai, menininkai, verslininkai yra nežinomi. Štai vienas pavyzdys – bene garsiausias asmuo, galintis pasigirti, jog gimė Prienuose, yra psichologė Bliuma Zeigarnik. Jos atrastas ir jos vardu vadinamas geštaltpsichologijos efektas, kuomet žmonės geriau įsimena nebaigtą ar nutrauktą užduotį, nei užbaigtą. Žiūrite televizorių ir: „Norite sužinoti, kas atsitiko Prancūzijoje? Po trumpos reklamos apie tai sužinosite pirmieji“. Bet jeigu B.Zeigarnik galima „nurašyti“ dėl jos žydų tautybės, tai kaip prieniškiai paaiškintų vieno garsiausio Lietuvos keliautojo – Mato Šalčiaus – užmarštį?

Istorijos nežinojimas uždaro kelius į ateitį

Tarybinių mitų supančioti Lietuvos miestai neranda kelio į ateitį ir tai yra jų pagrindinė problema. Nes istorijų pasakojimas yra sudėtinė ir būtina bendruomenės ryšių sąlyga. Šiandien, kai daugelis rajonų centrų negali pasigirti stulbinamomis sėkmės istorijomis, bendra istorija, miestiečių ryšiai ir trauka galėtų tapti pagrindu kuriant ateities sėkmę. Tačiau kokį ryšį gali turėti bendruomenė, kurios bendrystė remiasi falsifikacijomis paremtais tarybiniais mitais?

Druskininkų sėkmė „įsisavinant“ ES lėšas. Anykščių medžių lajų takas. Neva „atgimstantys“ dvarai pamirštuose užkampiuose. Naujos gamyklos prie didžiųjų šalies miestų. Šiandien sėkmės istorijas gali pasakoti vos vienas kitas tarybiniais laikais iškilęs rajono centras. Tiesa, visur rasite už vokiečių ar prancūzų pinigus trinkelėmis išklotus rajonų centrus. Daugelyje net vieną kitą nemokamą ir jau spėjančią nuo nepriežiūros apželti pramogą. Ir beveik visur kartosis ta pati istorija – gyventojų mažėja, jaunimas išvažiuoja į didmiesčius arba visai emigruoja, o nauji verslai yra išimtis, apie kurią kalbos nenutyla mėnesių mėnesiais.

Tarybų Lietuvos decentralizacija sudarė prielaidas išsaugoti lietuvybę. Tačiau ateities regionų politikai ją efektyviai išnaudoti galės tik tada, kai rajonai atras „realų pagrindą“ po kojomis, kuris leis kurti savo ateitį ne „nuo nulio“, o kaip sąmoningą gilios istorijos tęsinį. Jeigu to neįvyks, tai sėkmė lydės tik laikinus „paramos“ projektus, o regionų gyventojai judės tik paskui pinigų srautus – besikeičiančius ir laikinus.

Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą „City Alumni Utena“ konferencijoje „Utena, kur eini?“.

Straipsnio suredaguota versija skelbiama 2016 m. kovo mėn. žurnale „Verslo klasė“.

Kaip aš susipažinau su Utenos žydais

Utena_Rašė_Holokaustas_300pxRubrika #prisiminimai

Esu gimęs ir iki penkiolikos metų augęs Utenoje, dažnai čia grįžtu ir žinau, kur kas ir kaip. Tačiau vienas Utenos istorijos puslapis yra toks savotiškas, kad jį per savo 33 metus sugebėjau atversti tik du kartus.

Pirmą kartą į vietą, kurią Kultūros vertybių registras vadina paprastai – „Kapinės“, užklydau dar būdamas pradinukas. Nežinau, ar sąmoningai, tačiau tąkart (gal 2 ar 3 klasėje) jau beveik vasarą auklėtojos Skardžiuvienės lydimi važiavome į iškylą į miesto stadioną, po kurio užsukome ir į šalia esantį Rašės mišką. Žinoma, gaudynės, žaidimai ir kiti dalykai. Ir visai netyčia – kapinės. Savotiškos. Be įprastų paminklų. Su keistais užrašais. Auklėtojos reakcija buvo išlaikyta – elkitės ramiai, žaiskite kitoje miško pusėje, čia sušaudytų žydų kapinės. Nesigilinant į detales kas ir kaip.

Utena_Rašė_Holokaustas_komisija

1944 m. ypatingoji komisija tiria masinę žydų kapavietę Utenoje, dabartiniame Rašės miške

Antrą kartą masinę kapavietę aplankiau praėjusį savaitgalį, nes nemėgstu baltų dėmių savo sąmonėje. Esu nemažai skaitęs, duomenų ir vaizdų surinkęs, dalį jų ir į „Wikipedia“ sudėjęs. Gyvas vietovės įspūdis gali būti klaidingas, tačiau šaltiniuose nurodomi beveik 9 tūkst. sušaudytų žydų yra didžiulis skaičius. Bent jau pažymėtoje kapinių teritorijoje tiek žmonių būtų sunku sutalpinti fiziškai. Kita vertus, šaudymai Utenoje yra neblogai dokumentuoti, todėl abejoti dėl paties fakto būtų sunku, galima ginčytis nebent dėl suminio aukų skaičiaus.

Tačiau ne apie tai šį kartą mano prisiminimai. Šį kartą mąstau, kodėl ši tema Utenoje yra tabu? Kodėl apie tai nerado laiko pakalbėti mokytojai mokykloje? Kodėl Utenoje viešai žydai prisimenami nebent muziejuje ir netyčia einant viena iš buvusio žydų kvartalo gatvių ar Rinkos aikštėje? Ta tyla iš tiesų verčia manyti, kad ir ant Utenos guli tas nebylus pasyvių Holokausto stebėtojų prakeiksmas.

Vitas Tomkus vėl rašo…

Turbūt daugelis dar prisimena pirmuosius 12 Vito Tomkaus laiškų „Respublikos“  skaitytojams apie žydų ir gėjų sąmokslą.

Atrodo, sulaukėme tęsinio („Lietuviais esame mes gimę…“ kopija balsas.lt) – šį kartą dienraščio leidėjas rašo neutraliau, netgi visai ramiai. Žinoma, tebėra ryškus nacionalistinis būdas, tačiau tik keliose vietose galėčiau rimtai prieštarauti. Pirma, lieka neaišku, ką leidėjas vadina „lietuviais“? Pavyzdžiui, ar rusų sentikiai, Lietuvoje gyvenantys kokius 400-500 metų, patektų į bendrapiliečių (pagal V.Tomkų) sąrašą? O kaip su Lietuvos žydais? Ar jie, autoriaus nuomone, gimimu pažymėti būti niekšais?

Su daugeliu kitų Tomkaus minčių vingių daugeliu atvejų sutikčiau – tiek dėl savigarbos, tiek dėl meilės Tėvynei, tiek dėl lytinių mažumų gynybos entuziastų.

Antra abejonė dėl paties autoriaus kritikos ir „Respublikos“ leidinių grupės darbo metodų. Ar leidėjas ranką prie širdies pridėjęs nori pasakyti, jog tiek „Respublikos“, tiek „Vakaro žinių“ veikla neprisideda prie vienas kitą šantažuojančių valstybės galvų gyvenimo būdo?

« Older posts