Pagrindiniai laidos akcentai:
Raigardas Musnickas: [..] ar dauguma Lietuvos gyventojų patenkinti demokratija?
(02:20) Čia labai natūralus procesas, nes jeigu pažiūrėtume, kiek žmonių ateina į Seimo rinkimus, tai lygiai ta pati pusė. Tai ta, kuri patenkinta, ta eina ir kažką gauna, o tie, kurie viskuo nepatenkinti, jie tiesiog nedalyvauja tam procese.
(04:30) Eilinis žmogus tą (laidos) klausimą supranta „Ar valdžia gera, ar negera?“. Jeigu demokratija patenkintas, tai visa valdžia veikia iš principo gerai, o jeigu nepatenkintas, tai čia bloga valdžia.
(11:25) Man atrodo, čia mes turim takoskyrą tarp dviejų dalykų. Didžioji dalis žmonių į politiką realiai žiūri kaip į Dviračio šou, o paskui iš jos reikalauja rezultatų. Rimtų rezultatų. Ir kai tu ateina prie rinkimų urnos ir balsuoji už Dviračio šou, tu iš išsirenki peliukus ar kažką panašaus. O paskui gyvenime tau pasirodo, kad tie Dviračio šou turi sprendimus priiminėti. Ir va čia yra XXI a. problema, infošou formatas arba infotainment’as jis yra dominuojantis politikoje. Pažiūrėkit į tą patį Trampą – jis atėjo, nes jis yra pusiau pulitikas, pusiau šoumenas. Ir to šou elemento vis daugėja. Ir natūralu, kad demokratija įgauna kartais net idiokratijos požymių, kai valdymas iš tiesų yra su sveiku protu mažai ką bendra. Ir va čia tada atsiranda…
(12:40) Ten labai įdomi takoskyra – regionai (kitaip tariant, kaimo gyventojai), vyresnio amžiaus, vyrai. Gal vyrai šiek tiek iššoka, bet vyresnis amžius, kaimo gyventojai yra iš esmės televizijos aukos. (namų šeimininkės) tai vėlgi televizijos aukos. Tuo tarpu atvirkščiai – jaunimas ir vidutinio amžiaus žmonės yra labiau patenkinti. Kitaip tariant, labiau atsparūs tai idiokratijai. Ta taskoskyra gali būti labai susijusi, man atrodo, čia tiesiog jeigu tu gyveni tam infoburbule, kurį tau rodo, kad visi čia blogi, rinkis, kuris gražesnis, šoka geriau arba čiuožia geriau, tada ir atsiranda ir išeina Viktoras Uspaskichas, nors ir nubaustas už juodąją buhalteriją, bet va Vilniaus m. savivaldybėje turi 9 vietas.
(16:05) Dėk kartelės – terminas iki rinkimų yra per trumpas daryti tokius pakeitimus. [..] Yra dalykas, kad tautininkų mes Seime neturim dėl to, kad barjeras yra per aukštas. Būtų barjeras mažesnis, tautininkai būtų nuolatos atstovaujami, o dabar mes normalios nacionalistinės jėgos Seime neturim.
(17:55) Iš kur tas susiskaldymas (Seime) atsiranda? Dėl to, kad dirbtinai bando jungtis įvairios jėgos – tautininkai su konservatoriais, valstiečiai su skvernelistais, bebrai su nebebrais. Natūralu, kad tada takoskyros ir atsiranda. [..] Būtų maži dariniai, kurie būtų savistoviai…
(22:55) Kalbant apie demokratiją mes turim matyti gyventojų kokybę. Gal tai būtų kreivas pavadinimas, bet vis dėlto. Gyventojų sąmoningumas arba pilietinis aktyvumas tiesiogiai susijęs su pasitenkinimu demokratijos. Jeigu žmonės matytų ir aktyviai dalyvautų tuos pačiuose rinkimuose, jeigu aktyviai stebėtų, ką daro valdžia, aktyviai eitų į protestus ir reikštų savo nuomonę, būtų visiškai kitokia situacija. Dabar mes matom, kad jeigu įvyksta kažkoks mitingas ir jame sudalyvauja 5 tūkst. žmonių, tai jau čia labai rimtas mitingas. O kad pamatyti kokią didžiulę demonstraciją, į kurią susirinktų dešimtys tūkstančių žmonių Lietuvoje realiai yra neįmanoma. Šitas dalykas jau rodytų, kad mes gyvenam per gerai, per mažai pykčio.
(28:35) Papildyčiau solidarumo idėją. Kiek mes matėm Lietuvoj streikų, visi yra pavieniui. Nėra taip, kad išeina mokytojai, kad juos palaikytų transporto darbuotojai. Išeina transportininkai, kad juos palaikytų policininkai. Išeina policininkai, kad juos palaikytų dar kiti sektoriai, medikai ir taip toliau. Tai ir būtų tam tikras kelias į priekį, nes dabar gaunasi, kad viena lobistinė grupė susirenka, pasiekia savo tikslą, eina atgalios. Kita pribręsta, sprogsta, paukšt gauna kažką ir vėl atgalios. Nes demokratija yra sisteminis veikimas.
(29:35) Pokyčiai prasideda nuo pinigų. Kol kiekvienas iš mūsų nebūsim… vat, ar esi profsąjungos narys, ar esat profsąjungoje? Aš galėčiau besti piršti ir daugelis mūsų nesam profesinių sąjungos nariai. O tam, kad jos būtų ir efektyviai veiktų, prasideda paprastai – jos turi turėt pinigų ir turi turėt žmonių, kurie organizuotų tą veiksmą ir judėjimą.
(32:35) Rimtai protesto kultūrai reikalingi ištekliai ir kompetencija. Kai turi išteklių, gali pasisamdyti normalius planuotojus, organizatorius, nes pagrindinė dalis (kiek esu asociacijose ar nevyriausybinės organizacijose), kad kol kažkam skauda, tol kažkas vyksta, paskui viskas nugęsta ir po dviejų mėnesių žiūrėk žmonės net į susirinkimą nesusirenka pasitarti reikalais. Kai yra finansavimas, atsiranda nuolatiniai darbuotojai, kurie suka varikliuką, kurie sako „darom tą, planas tą, darom tą, sekantis ėjimas toks“. Tai profesinėms sąjungoms dabar yra tas padidintas GPM’o bus galima skirti didesnę dalį, valstybė šiek tiek daugiau prisideda, tai tas tarsi šiek tiek juda, bet vėlgi, manyčiau, kad kol mes neapsaugosim tų profesinių sąjungų dalyvių nuo iš tiesų tokio neigiamo grįžtamojo ryšio (tiek iš darbdavių valstybinių, tiek iš darbdavių ypač privačių), tai tikėtis didelio pokyčio negalima. Pažiūrėkim, kas dabar transporto sektoriuje. Neoficialiai gandai eina, kad tie transportininkai, kurie pakilo ir bandė daryti tuos streikus, tai iš savo darbdavių gavo magaryčių atgalios. Tai ar valstybė užtikrina va tų ginančių savo teises apsaugą, bent minimalią?
(36:25) Grįžčiau prie švietimo klausimo, kad nuo čia mes turim pradėti ir čia baigti visą šitą klausimą. Jeigu žmonės matytų pavyzdį, jeigu žinotų, kaip galima elgtis ir tą praktikuotų mokykloj, paskui universitete, paskui jau gyvenime, tai tas savo interesų ar savo piliečio vietos gynimas būtų natūralus ir suprantamas. Dabar didžiausia bėda, kad ta sovietinė karta, kuri augo ir visu įgūdžius įgavo sovietiniame režime, jie neturi pavyzdžio, nėra išbandę gyvai patys, kaip tai veikia. Ir jie bijo tuo naudotis. Jeigu pažiūrėtume į tą pačią apklausą, ten matytųsi, kad jaunimas žiūri gerokai palankiau į demokratiją, nes jie jau patys gyvai tai išbandė – jie mato, kaip visas šitas procesas veikia, jie mokykloj paprieštarauja, gauna kažką, jie mieste sugeba paprieštaraut, gauna. Tai judėjimas į priekį yra per švietimą, per jaunosios karto įgūdžių formavimą. Ir natūraliai ta karta pasikeis. (..) pensininkai visgi langų nedaužo. Jie kitaip savo. Jeigu burba ar kitaip nepasitenkinimą išreiškia, bet aktyvaus jų nepasitenkinimo labai retai kada. Ar Bočių sąjunga dėl pensijų vat kada nors? Planavo mitingą, bet kad … (prie Seimo daužė) bet ten ne pensininkai buvo. [..] Tas vienas kartas buvo ir viskas pasibaigė. [..] Grįžtant prie minties – nuo švietimo turi prasidėti ir švietimu pasibaigt visas požiūris į demokratiją.
iš ziniuradijas.lt
