Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: Transparency International (Page 1 of 2)

Ribos paieškos: žiniasklaidos pareiga kritikuoti ir neklystamumas

2013.08.07 / / 0 Comments

„Transparency International“ Lietuvos skyrius 2008 metų rudenį – jau aiškėjant ekonomikos burbolo mastui – vykdė itin įdomu žiniasklaidos žvalgomąjį tyrimą „Žiniasklaidos atskaitingumas Latvijoje, Lietuvoje ir Švedijoje“. Apie jį jau esame diskutavę „Žinių radijuje“, esu trumpai aprašęs ir savo tinklaraštyje. Vakarykštė žinia apie nutrauktą ikiteisminį tyrimą dėl Gedimino prospekto rekonstrukcijos tapo pretekstu prisiminti ir grįžti prie tyrimo išvadų.

Nagrinėdami Lietuvos dienraščius tyrimo autoriai pažymėjo:

Tyrimo metu buvo tirtas dienraščių sprendimas skaitytojus informuoti apie pasitaikančius netikslumus bei klaidas. Viešas netikslumo ar klaidos pripažinimas patikrina dienraščio įsipareigojimą tiesai ir pagarbą skaitytojui.

[..] Peržiūrėję laikraščių produkciją per tiriamąjį laikotarpį tyrėjai nerado nei vieno ištaisymo „Lietuvos ryte“, „Lietuvos žiniose“ „Respublikoje“ ar „Verslo žiniose“. Vienintelį ištaisymą tyrėjai aptiko „Vilniaus dienoje“.

[..] Per tiriamąjį laikotarpį tyrėjai rado vieną informacijos paneigimo atvejį „Vilniaus dienoje“, jokių  paneigimų nerasta kituose keturiuose laikraščiuose.

Palyginimui  – tuo pačiu laikotarpiu Latvijoje nei ištaisymų, nei paneigimų nerasta. Tuo metu švedų dienraščiai „Dagens Nyheter“ ir „Svenska Dagbladet“ tikslino įsivėlusias klaidas iš viso 26 kartus.

Kuo šioje vietoje įdomus Stanislovo Šriūbėno atvejis? Kažkiek subjektyvių minčių atskleidžia mano diskusija su Šarūnu Černiausku „Facebook“ paskyroje, tačiau čia priminčiau keletą aplinkybių:

  • Reikia atskirti dvi susijusias, tačiau skirtingas situacijas: a) Gedimino prospekto rekonstrukciją; b) Stanislovo Šriūbėno turto kilmę. VPK sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą iš esmės uždarė klausimą apie netinkamą S.Šriūbėno veiklą prižiūrint rekonstrukciją, tačiau niekaip nepaneigė abejonių dėl jo turto kilmės.
  • Kritiškai nusiteikusi žiniasklaida vykdė savo funkciją 2012 metų I pusėję, kai kabinosi į Artūro Zuoko ekspertų parengtoje išvadoje surinktus duomenis. Tiesa, kodėl visi „pagal nutylėjimą“ nusprendė, jog iš išvadoje paminėtų „Luido“, S.Petrausko, G.Glodenio, A.Milinavičienės ir S.Šriūbėno būtent pastarasis turėjo tapti „atpirkimo ožiu“ – nėra aišku. Kaip nėra aišku, kodėl niekas nevertino Artūro Zuoko rolės ir jo dalyvavimo priimant esminius sprendimus dėl Gedimino pr. rekonstrukcijos. Ir bene niekas nepastebėjo, jog Artūro Zuoko pastangos buvo susijusios su jo nemeile buvusiams LiCS bendrapartiečiui, nesutikusiam žengti „Taip!“ keliu.
  • Galima tik sveikinti žiniasklaidos pastangas nagrinėjantis S.Šriūbėno turtų kilmę, tačiau sunku būtų patikėti, jog tik jis vienintelis iš su rekonstrukcija susijusių asmenų aptariamu metu (t.y. statybų bumo laikotarpiu) sugebėjo padidinti savo valdomą turtą. Ar kitų proceso dalyvių turto didėjimas mažiau svarbus? O gal S.Šriūbėnas buvo tiesiog parankesnis viešas taikinys, nes tuo metu užėmė Aplinkos ministerijos viceministro pareigas? Ar tai siekis išsiaiškinti rekonstrukcijos projekto eigą ir galimai neteisėtą praturtėjimą, ar tik subjektyvus pasirinkimas?
  • Ar dabar, paaiškėjus, kad S.Šriūbėno kaltė Gedimino prospekto rekonstrukcijos atveju nenustatyta, žiniasklaida tai pažymės bent neutraliai tai konstatuodama? Kol kas tokių pavyzdžių nerandu, tik tylą ir.. tą patį nenorą prisipažinti klydus.

Taip ir pasiekiame pagrindinį klausimą – Stanislovas Šriūbėnas šiuo atveju yra tik iliustracija (ir, sutinku, ne pati geriausia) Lietuvoje veikiančiam žiniasklaidos modeliui. Jame nėra vietos žurnalistų klaidai ir atsiprašymui, o žiniasklaida visada yra teisi ir niekada neklysta – viešina visus įtarimus (dažnai neįvertindama jų atsiradimo šaltinių), juos apklijuoja būdvardžiais ir iš karto verčia viešosios erdvės faktais, taip smugdo nagrinėjamus žmones, o kelią atvirai diskusijai – užkerta.

Taip, tik kritiškai dirbanti žurnalistika turi prasmę. Tačiau šiandien, kai bene visi „žurnalistiniai tyrimai“ Lietuvoje daromi skubos režimu, klaidų rizika žymiai padidėja. Kas vyksta, jeigu pirminė pozicija (įtarimas, dažniau panašesnis į kaltinimą) iš tiesų yra klaidinga?

Čia sąmoningai atsiribosiu nuo Stanislovo Šriūbėno, o priminsiu, Andriaus Romanovskio, Pauliaus Lukausko ar Mindaugo Balčiūno istorijas. Net netyčia po žiniasklaidos volu patekęs asmuo lieka viešumoje apdrabstytas būdvardžiais ir epitetais, kurie google-laikais tampa neperžengiamu barjeru į daugelį durų.

Žiniasklaida niekada neklysta ir už šį „šalutinį efektą“ viešai apkaltintųjų ateičiai neatsako? Collateral damage? Ar tikrai?

„Žinių radijas“ apie korupcijos suvokimo priežastis

2011.12.07 / / 1 Comment

Praėjusį penktadienį su Aurimu Peredniu šiek tiek padiskutavom laidos „Aktualusis interviu“ „Facebook“ profilyje ir sulaukiau kvietimo apsilankyti gyvai pirmadienį jau laidoje „Įvykiai ir komentarai“. Visą įrašą galite atsiųsti arba klausyti internetu čia. Laidoje Aurimas kalbino Seimo narį Egidijų Vareikį, ES reikalų žinovą Klaudijų Manioką, „Lietuvos žinių“ žurnalistę Jurgą Tvaskienę, apžvalgininką Saulių Spurgą ir mane.

Savaime suprantama, laidą pradėjo aktualija – rinkimų į Rusijos Federacijos Dūmą rezultatai, vėliau perėjome prie euro krizės ir aiškėjančios būtinybės peržiūrėti 2012 metų valstybės biudžeto pajamų/išlaidų prognozes. Man asmeniškai įdomiausi buvo „Transparency International“ Lietuvos skyriaus paskelbti Korupcijos suvokimo indekso 2011 m. rezultatai.

Įdomu ir tai, kad daugelis aptartų temų siejasi – pagrindinė mūsų valstybės problema ne prasta valdžia, kvaila vadovai ar kitos priežastys. Daugiausia rūpesčių sukelia kiekvieno iš mūsų galvojimas, kad problemas spręs ir išspręs kažkas kitas (JAV, valdžia, mecenatai, caras, …). Kol pilietis X neįpras dėl savo pažeistų teisių kreiptis į teismą, kol nedalyvaus rinkimuose ir nereikalaus politikų atskaitomybės, kol nepriduos policijai naktį kieme rėkaujančio paauglio ir taip toliau – tol mažai kas keisis, liksim toje pačioje pasaulio vietoje, o viltys ir pažadai gyventi geriau liks tik klasikine politinių rinkimų kampanijų ašimi.

Tokią išvadą darau ne atsitiktinai, o remdamasis TILS paskelbtais KSI duomenimis. Pavyzdžiui, tą man sufleruoja nuo 2001 metų iš esmės nekintantis Lietuvos KSI rodiklis – esame užstrigę 4,8 santykinio taško riboje, nors per dešimtmetį situacija su korupcija (jos priežastimis, užkardymu ir pan.) kardinaliai keitėsi. Nekinta žmonių suvokimas? Tai rodo, kad nekinta žmonių požiūris į korupciją – ji yra sudėtinė gyvenimo dalis ir niekas neturi ryžto nebesiūlyti kyšio policininkui, nesitarti su gydytoju dėl dar vienos nemokamos rentgeno nuotraukos arba mielai tariasi su N-tosios tarnybos inspektoriumi šiam užsukus eilinio patikrinimo metu.

„Problema musyse“, kaip yra sakęs vienas buvęs Prezidentas…

NVO veiklos pagrindas – finansų viešumas

2010.05.14 / / 2 Comments

Šviežias skandalas dėl galimai neetiškų „Teo“ naudojamų ryšių su visuomene technologijų kovoje prieš mobiliojo ryšio bendroves apnuogino seną dar 2007 metais „Transparency International“ Lietuvos skyriaus (TILS) paskelbtą tiesą – didžiausios abejonės dėl Lietuvoje veikiančių nevyriausybinių organizacijų (NVO) susijusios su jų neskaidriu rėmimu ir gautų lėšų panaudojimu. Šalia asociacijų atsiradusi sąlyginai nauja teisinė forma – viešoji įstaiga – tik paaštrino NVO sektoriaus skaidrumo problemas ir iš esmės atvėrė būdus viešąjį interesą ginti visiškai apsigobus komercinės paslapties ar panašiomis skraistėmis.

TILS tyrime – nepasitikėjimo NVO sektoriumi priežastys

2007-ųjų gruodį TILS paskelbė ataskaitą „NVO sektoriaus skaidrumo skatinimas“. Jos išvadose pagal svarbą išdėstomos priemonės, užtikrinančios NVO skaidrumą. Dalis jų susijusios su NVO vadybos tobulinimu (didesnis piliečių įtraukimas, elgesio standartų laikymasis, mokymai), valstybės reguliavimu (didesnė finansinė parama, teisės aktų tobulinimas, griežtesnės sankcijos).

Tačiau trys priežastys ir kartu priemonės yra svarbios viešajai erdvei, o tiksliau – planuojant ir vykdant NVO komunikaciją (pagal svarbą):

  • rėmėjų viešinimas;
  • organizacijos veiklos ir finansų viešinimas;
  • organizacijos visų narių ir darbuotojų viešinimas.

Šias dalis galima apibendrinti ir konstatuoti paprastai – organizacija privalo skelbti informaciją apie gaunamas (jų šaltinius ir sumas) ir išleidžiamas (jų tikslus ir sumas) lėšas. Sudėtinė šios temos dalis – ar organizacijos nariai ir darbuotojai yra finansiškai motyvuojami, jei taip – kas ir kiek.

Neviešinant finansų – esminė grėsmė komunikacijos krizei

Panagrinėsiu vos keletą šviežių ir atmintyje užsilikusių situacijų, kai a priori viešai nepaskelbti NVO finansiniai duomenys tapo komunikacijos krizės šaltiniu.

Kūrybinės sąjungos

Balandžio 20-21 dienomis dienraštis „Lietuvos žinios“ paskelbė du straipsnius „Kūrybinių sąjungų verslo ypatumai“ ir „Kūrybinių sąjungų verslo ypatumai (tęsinys)“. Nors būtų galima sutikti, jog tekstai (ypač antrasis) gana vienpusiški, tačiau bazinė kritikos ašis yra teisinga.

Matyt, kritika į viešumą iškilo todėl, kad iš 11 kūrybinių sąjungų trys (Dailininkų, Rašytojų ir Kompozitorių) iš valstybės biudžeto gauna žymiai didesnes sumas nei likusios.

Kita straipsniuose taikliai pastebėta yda – tai iš tarybinių laikų likusio turto (dažniausiai – nekilnojamojo) naudojimas (čia labiausiai kliuvo „Lietuvos žinių“ redaktoriaus nemėgstamai Lietuvos žurnalistų sąjungai). Už šio turto naudojimą dažnai gaunamos didesnės ar mažesnės pajamos, todėl kyla natūralūs klausimai, kaip šios ir kitos (tiesiogiai iš Kultūros ministerijos ar per įvairius fondus) lėšos naudojamos. Deja, kiek teko peržiūrėti, nei viena iš šių kūrėjų sąjungų viešai pajamų/išlaidų ataskaitų neteikia.

„Ekoinstitutas“

Silvinija Simonaitytė kažkodėl delsė beveik mėnesį ir tik tinklaraštyje commonsense.lt komentaruose atskleidė, jog ji pati yra pagrindinė viešosios įstaigos „Ekoinstitutas“ vadovė ir finansuotoja:

Pats filmas, jo teisės ir transportavimas bei rodymas mums nekainavo nieko. Keletą tūkstančių kainavo režisieriaus vizitas ir su tuo susiję išlaidos, bei viešinimo kampanija. Šie keli tūkstančiai yra mano investicija į besivystantį projektą – Ekoinstitutą, kuris dirba ir dirbs man asmeniškai labai svarbiose problematinėse temose – ekologijoje.

Kodėl šios informacijos negalima buvo paskelbti instituto interneto svetainėje? Taip ne tik būtų apsisaugota nuo oponentų bandymų susieti viešąją įstaigą su „Teo“, bet kartu ir užtikrintas didesnis neutralių informacijos gavėjų palankumas.

Tuo metu teisinimasis kilus skandalui visada yra po abejonės šydu – ar tikrai? o gal meluoja? kam tai galėtų būti naudinga? ir t.t. ir pan.

Lygiai taip pat pavėluota ir „Teo“ reakcija – oficiali pozicija suformuluota ir paskelbta vėlgi vėluojant – tik beveik po mėnesio nuo pirmosios neigiamos „Lietuvos žinių“ publikacijos. Pagal komunikacijos kanonus holding statement (keletas pavyzdžių, kas ir kodėl) turi būti teikiamas nedelsiant po įvykio, o po jo iš karto ruošiama oficiali organizacijos pozicija.

Piliečių Santalka

Kaip gerą pavyzdį galiu paminėti Piliečių Santalką, kurios veikloje ir pats gana aktyviai dalyvauju. Nuo pat jos įkūrimo buvo sutarta, jog tai neformali organizacija, todėl visa veikla – tai privačių asmenų iniciatyvos. Finansų prasme tai reiškia, jog visą veiklą finansuoja patys dalyviai – remiamasi savanoriškumu, pasitelkiamos nemokamos galimybės (pavyzdžiui, bendradarbiaujančių organizacijų patalpos, priemonės, ištekliai, techninė pagalba).

Aišku, sąmokslo teorijų krašte ir tokia veikla gali kelti įtarimų, nes esą atvirai finansinės naudos negaunantys dalyviai turi kažkokių kitokių interesų, pasitelkia organizaciją nedeklaruotiems nefinansiniams interesams propaguoti – politinėms ambicijoms, profesiniams tikslas ir t.t. Tačiau šiuo atveju komunikacijos problemos nėra – nepriklausomos žiniasklaidos situacijoje neįmanoma panaikinti kritikos galimybės, galima tik minimalizuoti galimą tokios kritikos žalą.

Vėliau, Piliečių Santalkos veiklai įgavus pagreitį, visgi nebuvo išvengta būtinybės institucionalizuotis ir atskiroms veikloms (dažniausiai susijusioms su ES ar valstybės paramos lėšomis) vykdyti buvo įkurta viešoji įstaiga „Piliečių Santalkos fondas“. Šios finansų skaidrumą tikrai galima ir reikia didinti.

Pavyzdį rodo „Vaikų linija“

Straipsnio iliustracijai panaudotas vieno VšĮ „Vaikų linija“ 2008 metų ataskaitos vaizdas – ši organizacija bene pirmoji Lietuvoje viešai skelbia ne tik savo rėmėjus, bet ir išlaidų grupes. Taip maksimaliai skaidriai ir itin paprastai galima įsitikinti, kam naudojamos įstaigos lėšos.

Tokia drąsa (pavyzdžiui, net „Transparency International“ Lietuvos skyrius kol kas skelbia tik pajamų struktūrą, išlaidas žada paviešinti šių metų ataskaitoje) atsiperka. Jeigu nevyriausybinė organizacija tikrai gina viešąjį interesą, tai neturėtų slėpti, kiek kainuoja tokia veikla – juk nebūna nemokamų pietų.

Ir atvirkščiai – jeigu NVO dirbantieji nesugeba efektyviai naudoti gaunamų lėšų – kyla pagrįstas klausimas, ar vertos visuomenės paramos tokios iniciatyvos? O jeigu skaidrumo bijoma – gal iš tiesų tokia „NVO“ gina ne visuomenės, bet neviešinamų interesų grupių poziciją? Abiem atvejais atvira ir skaidri NVO komunikacija laimi. Su sąlyga, jog ta NVO nėra priedangos organizacija..

„Ekoinstitutas“ kaip priedangos organizacija?

2010.05.05 / / 8 Comments

Praėjusią savaitę Audrė Kudabienė iš TV3 laidos „Prieš srovę“ kalbino apie neetiškas ryšius su visuomene technologijas, kasdienėje kalboje supaprastinai vadinamas juodaisiais viešaisiais ryšiais arba juodosiomis technologijomis. Laidos autoriai nagrinėja plačiai komunikacijos rinkoje nuskambėjusį atvejį, kai fiksuoto ryšio flagmanas „Teo“ buvo apkaltintas neetišku konkuravimu su mobiliojo ryšio bendrovėmis, pasitelkiant priedangos organizaciją – Pasvalio rajone, Gūžių kaime registruotą viešąją įstaigą „Ekoinstitutas“.

Neetiškos ryšių su visuomene technologijos

Neetiškos technologijos į Lietuvą aktyviau pradėtos importuoti iš rytų (Rusijos Federacijos) pastaraisiais metais. Pirmuosius veiksmus galima priskirti 2002-2003 metais Rolando Pakso vykdytai Prezidento rinkimų kampanijai, kai visuomenės dėmesys buvo tikslingai telkiamas išnaudojant iki tol Lietuvoje nematytas taktikas.

Labiau apčiuopiamu ir fundamentaliu žingsniu reikėtų laikyti Rusijoje dirbančio ryšių su visuomene specialisto Antono Vuimos reklaminius veiksmus ir pažintinius seminarus. Po jų bendrovė „RDI grupė“ lietuvių kalba išleido to paties autoriaus knygą apie neetiškų technologijų pradmenis „Juodieji viešieji ryšiai“.

Visgi, nereikia manyti, jog iki tol neetiškų ryšių su visuomene technologijų nebuvo naudota – pavyzdžių galime rasti praktiškai kiekvienoje srityje nuo kiekvieną pavasarį skelbiamo aliarmo apie bundančias erkes iki po rusų kultūros sklaidos priedanga veikiančių Rusijos Federacijos specialiųjų tarnybų.

Kada ryšių su visuomene veiksmai tampa neetiški?

Etika – tai plona raudona linija, kurią peržengę elgiamės ne taip, kaip viešai tikėtųsi mūsų aplinka. Todėl tai, kas vienoje visuomenėje yra neetiška, kitoje gali būti laikoma normalia praktika. Pavyzdžiui, nesantuokiniai ryšiai katalikiškoje bendruomenėje būtų neginčytinai pasmerkti, tuo tarpu kokioje nors šiuolaikiškoje modernumo tvirtovėje kur nors Niū Jorko vidury monogamija būtų pajuokos objektas.

Lygiai taip pat ir ryšiai su visuomene – pavyzdžiui, prieš keletą metų teko ilgokai ginčytis su kolegomis iš Latvijos, kurie nematė nieko bloga, jog už atėjimą į spaudos konferenciją žurnalistams dalina labai apčiuopiamas dovanas (kartais – net grynaisiais), tai Lietuvoje tokia praktika būtų likusi nesuprasta. Dabar, tiesa, situacija ir Lietuvoje keičiasi – nors ir kilo skandalas dėl Lietuvos žurnalistų dovanų gautų nešiojamųjų kompiuterių vizito į Maskvą metu, tai visiems žinomas viešas anekdotas iš „Transparency International“ Lietuvos skyriaus veiklos, kai už tyrimo apie žiniasklaidos korupciją rezultatų analizę regioniniame laikraštyje buvo pasiūlyta susimokėti…

Bendru atveju aš raudoną ribą būčiau linkęs brėžti paprastai – ar buvo meluojama ir remiamasi su tikrove nieko bendra neturinčiais faktais? Ryšių su visuomene veikloje neišvengiamai tenka įvertinti klaidingus lūkesčius ir prielaidas, tačiau jeigu veiksmų sėkmė priklauso tik nuo to, kiek sėkmingas vienam ar kitam naudojamas blefas (ar nutylėjimai), tada etika tikrai pažeidžiama. Todėl neetiškoms technologijoms negali priskirti sąžiningos konkurencijos veiksmų, tarp kurių gali būti ir konkurentų klaidų bei ydų viešinimas. Todėl, pavyzdžiui, dažnai dabar Lietuvoje vykstantys ginčai dėl neskaidrių viešųjų pirkimų tikrai negali būti laikomi neetiškomis technologijoms.

Priedangos organizacija – kas tai ir kodėl naudojama?

Bendrieji komunikacijos principai skelbia, jog informacija tuo geriau priimama ir ja labiau pasitikima, kuo labiau pasitikima informacijos šaltiniu. Todėl visada turgaus prekeivio pažadai apie bulvių kokybę bus mažiau patikimi nei tas bulves valgiusio jūsų gero pažįstamo rekomendacijos.

Todėl priedangos organizacijos skleidžiama informacija visada bus geriau priimama tikslinėse auditorijose, nei kad tokią informaciją skleistų tiesiogiai suinteresuotas subjektas.

Priedangos organizacijos dviejų pagrindinių tipų:

  • su viešais dalininkais/finansuotojais – oficialiai registruotos NVO su jose dalyvaujančiais ar finansiškai remiančiais dalininkais yra ilgalaikis priedangos organizacijos tipas, kuris leidžia vystyti ilgalaikę tam tikros orientacijos vertybių komunikaciją. Pavyzdžiui – „Transparency International“, Lietuvos laisvosios rinkos institutas;
    • (porūšis) vyriausybinės arba tarp-vyriausybinės organizacijos – tai tarpinė forma tarp NVO ir valstybės įstaigos. Pavyzdžiui, Rusijos Prezidento įkurtas fondas „Русский мир“ teoriškai užsiima rusų kultūros sklaida, o praktiškai veikia ir kaip Rusijos Federacijos vykdomos politikos populiarintojas;
  • kurių dalininkai/finansuotojai nėra vieši – remiantis asociacijų laisve atskiros interesų grupės ar jų nariai gali jungtis ir kurti organizacijas ne visada viešindami savo dalyvavimą. Pavyzdžiui, Lietuvoje iki šiol labai reta praktika, jog NVO viešai skelbtų savo realių (!) rėmėjų (finansinių ir ne tik) sąrašus, todėl į šią grupę priskirčiau didžiąją dalį Lietuvoje veikiančių politinių partijų. Paradoksalu, tačiau šiai priedangos organizacijų grupei galima priskirti didžiąją dalį Lietuvoje veikiančių uždarųjų akcinių bendrovių, nes tik reta iš jų viešai skelbia savo akcininkus.

Priklausomai nuo pasirinkto priedangos organizacijos tipo ji gali būti naudojama arba trumpalaikiams tikslams (pavyzdžiui, skandalui sukelti, fiktyviam veiksmui atlikti [pavyzdžiui, boikotuoti viešąjį pirkimą, pasiūlydama itin mažą kainą, kreipdamasi į teismus ir t.t.]), arba ilgalaikiams.

Faktai apie „Teo“ priskiriamą kovą dėl skaitmeninės televizijos

Pakankamai glaustai „Ekoinstituto“ istorija yra aprašyta Tomo Plaušinio straipsnyje „Konkurentai pasitelkė ekologiją?“. Reikia sutikti su kritikuojamųjų replika, jog aštri kritika pateikiama slapyvardžiu pasirašančio asmens, todėl kyla pagrįstų klausimų, kodėl, pavyzdžiui, straipsnyje nepateikiama oficiali „Teo“ pozicija.

Mobiliojo ryšio bendrovės teigia, jog priedangos organizacija šiuo atveju buvo pasitelkta siekiant sukelti visuomenėje baimę, nepasitikėjimą ir abejones (plačiau apie FUD – fear, uncertainity and doubt – technologiją) mobiliojo ryšio antenomis, t.y. jų neva skleidžiamomis ir sveikatai pavojingomis bangomis.  „Teo“ interesų šiuo atveju tikrai turi – mažesnis antenų skaičius reiškia prastesnį mobilųjį ryšį, menkesnes galimybes plėtoti mobiliojo interneto paslaugas, vystyti skaitmeninę antžeminę televiziją (DBV-T). Visa tai reikštų didesnes pajamas bazinėms telekomo paslaugoms – fiksuotam laidiniam telefono ryšiui, interneto paslaugoms, kabelinei skaitmeninei televizijai (DBV-C).

Akivaizdu, jog FUD taktika mobiliojo ryšio antenų atveju veikia ir finansiniu požiūriu turėtų turėti itin gerą ROI rodiklį. Net jeigu vieša baimė pakeis vos 1% mobiliojo ryšio vartojimo mastą, tai reikš milijonus litų daugiau pajamų fiksuoto ryšio paslaugų tiekėjams, kurių didžioji dalis nusės „Teo“ monopolyje. Tad vienos ar kelių UAB, VšĮ ar kt. priedangos organizacijų formų steigimas – tikrai svarstytina ryšių su visuomene taktika. Kur brėžtina raudona linija? Remčiausi oficialiai skelbiamo „Teo“ etikos kodekso 5.1 – 5.2 straipsniais:

5.1. Bendrovė remia laisvą verslą bei konkurenciją ir nebando užkirsti kelio kitoms bendrovėms laisvai su jomis konkuruoti.

5.2. Bendrovė siekia konkuruoti sąžiningai, vadovaudamasi verslo etikos principais ir laikydamasi veikiančių įstatymų. Nugalėti konkurencinėje kovoje Bendrovė siekia efektyvindama valdymą, didindama našumą bei mažindama sąnaudas.

„Teo“ konkurentai teigia, jog telekomas su „Ekoinstitutu“ yra susijęs per ryšių su visuomene agentūrą „Andriuškevičiūtė, Kuras ir partneriai“, kurios vienas didžiausių klientų ir yra „Teo“, o „Ekoinstituto“ vadovė Silvinija Simonaitytė yra buvusi (?) agentūros darbuotoja ar artima bendražygė.

Oficialiai „Teo“ atstovai kaltinimus sąsajomis su „Ekoinstitutu“ atmeta, tačiau galutinį atsakymą pateiktų tik vieši atsakymai į paprastą klausimą – kas užmokėjo už filmo „Grėsmingas signalas“ atvežimą ir pristatymą Lietuvoje? Paprasti klausimai, kuriuos labiausiai turėtų trokšti viešai atsakyti patys „Teo“ (o gal tik „TeliaSonera“) vadovai?

Truputį skaidresni viešieji pirkimai

2010.04.26 / / 2 Comments

Atrodytų, vos vakar bėgiojau ir rinkau kolegų iš nevyriausybinių organizacijų parašus, tik vakar Ūkio ministerijoje diskutavome ir siūlėme, ką ir kaip reikėtų kuo skubiausiai tobulinti viešųjų pirkimų sistemoje. Praėjusią savaitę tikrai apsidžiaugiau, išgirdęs, jog Viešųjų pirkimų tarnyba viešai paskelbė apibendrintus duomenis apie 2009 metais vykdytus viešuosius pirkimus.

Jeigu anksčiau visi besidomintys turėjo dėti milžiniškas pastangas rankiodami šią informaciją po kruopelytę, tai dabar turime paprastą, aiškų ir atvirą sąrašą organizacijų ir įmonių, kurios skelbia viešuosius pirkimus. Aišku, ši informacija kol kas apibendrina tik 2009 metus, tačiau jau ir dabar kyla įdomių klausimų – pavyzdžiui, kodėl vienos „Rubicon group“ įmonės skelbiamų viešųjų pirkimų suma gana artima kitos tos pačios įmonių grupės atstovės, teikiančios panašias paslaugas, pajamoms?

Kyla ir kitų įdomių klausimų – pavyzdžiui, kodėl kai kurių į stambiausių įmonių ir organizacijų sąrašą patenkančių atstovų nėra šioje ataskaitoje? Atsiveria erdvė įdomiems palyginimams – pavyzdžiui, kodėl vienas metras vamzdyno, tarkim, Kelmėje kainuoja skirtingai nei tas pats metras, tarkim, Ukmergėje?

Nagrinėjant TOP-100 didžiausių viešai perkančiųjų sąrašą įdomus faktas, jog šios organizacijos įvykdo daugiau nei du trečdalius visų pirkimų (68,6 proc.) pagal pirkimų sumą.

Toliau skaidrinant viešųjų finansų panaudojimą lieka klausimas dėl Valstybinės ligonių kasos daromų pirkimų medicinos srityje (jie nepatenka į viešuosius pirkimus). Pavyzdžiui, vien vaistams 2008 metais buvo išleista apie 679 mln. litų, o sveikatos priežiūros paslaugoms – apie 2,889 mlrd. litų. Taigi, sveikatos apsaugos srityje pirkimai (įskaitant paslaugų pirkimą) sudaro daugiau nei trečdalį visos VPT apskaitomos viešųjų pirkimų sumos. O paprastai pateikiamos informacijos – t.y. skaidrumo – tikrai trūksta.

VPT pateikiamoje informacija toliau reikia nagrinėti įvairių pirkimų grupių valdymą organizuojančias organizacijas – čia akivaizdžiai pirmauja Lietuvos automobilių kelių direkcija ir Centrinė projektų valdymo agentūra.

Nereikia pamiršti ir kitų mūsų keltų problemų – viešųjų pirkimų komisijų narių atsakomybės stoka, pažeidimų fiksavimo ir atsakomybės už juos taikymo, pirkimų vykdymo ir jų ataskaitų viešinimo, pirkimų efektyvumo lyginimo, centralizuotų tipinių pirkimų, ginčų sprendimo spartinimo.

Taigi, esame pakeliui, tačiau tikrai džiugu, jog judame į priekį.

P.S. apie elektroninių viešųjų pirkimų džiaugsmus ir duobes parašysiu atskirai plačiau.

« Older posts
M: +370 (686) 08820
E: liutauras@ulevicius.lt

© 2024 Liutauras Ulevičius

Theme by Anders Noren — Up ↑