XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: Tadas Ignatavičius

Apie neužbaigiamus LVŽS konfliktus – lrytas.lt

Buvęs valdančiosios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos viešųjų ryšių strategas Liutauras Ulevičius įsitikinęs, kad didžiausia R.Karbauskio klaida ta, kad jis nesugeba užbaigti konfliktų, į kuriuos nuolat įsivelia.

„Valstiečių lyderis įsivelia į įvairius konfliktus viduje bei išorėje ir nesugeba jų suvaldyti. Konfliktai politikoje yra neišvengiami, bet R.Karbauskio problema ta, kad jam nepavyksta jų uždaryti“, – mano pavasarį R.Karbauskio komandą palikęs komunikacijos specialistas.

L.Ulevičius teigė esąs jau atitolęs nuo partijos virtuvės, todėl jam sunku atsakyti, kodėl R.Karbauskiui nepavyksta suvaldyti padėties. „Gal dėl to, kad kovos frontų jau yra per daug ir nematyti ženklų, kad jie galėtų būti artimiausiu metu baigti“, – svarstė buvęs valstiečių komunikacijos strategas.

A.Širinskienė dar labiau pakursto

Kita R.Karbauskio nesėkmių priežastis, anot L.Ulevičiaus, valstiečių lyderį supanti aplinka. „Ten yra labai daug konfliktuoti linkusių žmonių. Gal pats Ramūnas toks ir nėra, bet jam meškos paslaugą daro aplinka“, – kalbėjo L.Ulevičius.

Jo nuomone, neigiamą įtaką valstiečių lyderiui daro Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto vadovė Agnė Širinskienė. „Jos veiksmai daugeliu atveju yra nukreipti į konfliktų skatinimą, bet nemažinimą. Tas kurstymas matyti net iš išorės“, – portalui sakė L.Ulevičius.

Paklaustas apie valstiečių lyderio perspektyvas, buvęs R.Karbauskio talkininkas svarstė, kad šis politikas turi rinkėjų bazę, kuri esą dar gali jam suteikti antrąjį kvėpavimą: „Jeigu jis sugebės vienaip ar kitaip uždaryti tuos konfliktus ir susitelks į savo rinkėjų bazės interesų gynimą, tie 10-15 proc. rinkėjų jį gali palaikyti ir toliau. Nes tas šaršalynas ir nežinomybė yra pagrindinis jo peilis“.

Anot L.Ulevičiaus, ypač nepalankus R.Karbauskiui galėtų tapti gilesnis konfliktas su kur kas didesnę neutralią rinkėjų bazę turinčiu premjeru Sauliumi Skverneliu. „Konflikto atveju ji nusisuktų nuo valstiečių ir jų lyderio ir tai būtų dramatiška“, – mano specialistas.

Kalbėdamas apie R.Karbauskio konfliktą su Seimo pirmininku, L.Ulevičius svarstė, kad jį geriausia būtų užbaigti palankiai abiem pusėm. Tiesa, specialistas pripažino nežinąs, ar toks scenarijus įmanomas: „Jeigu abu norėtų, gal ir rastų sprendimą. Tai būtų naudinga abiems“.

iš lrytas.lt

Visa publikacija „Ekspertai – apie R. Karbauskio pasiektą dugną. Pasisakė ir jo įvaizdžio kūrėjai“ – interneto naujienų portale lrytas.lt.

Politikai ir žiniasklaidos šališkumas – ignoruoti ar vertinti?

Idealistinis požiūris, jog žiniasklaida yra objektyvi ir nešališka, skamba gražiai ir galėtų būti visų mūsų siekiamybė. Tačiau gyvenimas yra žemiškas ir žemiškos priežastys lemia, jog žiniasklaida nėra ir nebuvo nešališka.

Realybėje kiekviena žiniasklaidos priemonė, kiekvienas jos darbuotojas turi tam tikrą redakcinę politiką, politinę orientaciją, išankstines nuostatas ir jos neišvengiamai atsispindi atitinkamos žiniasklaidos priemonės turinyje (apie tai pirmą kartą rašiau dar 2015-ųjų kovą). Šio reiškinio kiekybinį vaizdą (tiesa, JAV žiniasklaidos pavyzdžiu) dar 2005 puikiai atskleidė Tim Groseclose, sudarydamas santykinę „liberalumo“ skalę nuo 0 iki 100.

Tim Groseclose atlikto kiekybinio žiniasklaidos priemonių turinio palankumo tam tikrai politinei orientacijai tyrimo suvestinė.

2012 metais tolesnes diskusijas ir savo įžvalgas autorius apjungė dėmesio vertoje knygoje „Left turn: how liberal media bias distorts the American mind“. Joje nagrinėjama jau platesnė problema – fiksuojama, jog žiniasklaida yra tapusi viešosios erdvės manipuliacijų įrankiu, nes daugeliu atvejų ji valdoma ir konstruojama verslo subjektų, todėl natūraliai atspindi liberalios pasaulėžiūros ideologinius pagrindus, o jiems oponuojančias idėjas ir politikus arba kritikuoja, arba (dar blogiau) tiesiog ignoruoja.

Šie kiekybiniai tyrimai iš esmės patvirtina Edward S. Herman ir Naom Chomsky sukonstruotą propagandos modelį, kuriame šiuos kokybinius pokyčius lemia bent 3 iš 5 filtrų – nuosavybė, reklamos pajamos ir ideologija.

Ir tada kyla natūralus taktinis ryšių su visuomene klausimas – ar politikai, matydami šią objektyviai šališką žiniasklaidos realybę, turi/gali bendrauti su akivaizdžiai priešiškos žiniasklaidos priemonėmis? Apie tai gana plačiai diskutavome gegužės 3 dieną „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“, kuri buvo skirta Pasaulinei spaudos laisvės dienai. Šios laidos ištrauka:

Mano atsakymą galima suvesti į tris mintis:

  1. politikai privalo stebėti ir suvokti skirtingą žiniasklaidos priemonių palankumo/negatyvumo lygį;
  2. politikai privalo teikti informaciją, kurią nustato teisės aktai, t.y. atsakinėti į klausimus;
  3. politikai neprivalo – ir net priešingai – turi sąmoningai planuoti savo komunikaciją suvokdami, kad jie valdo informacijos pateikimą ir yra laisvi planuoti savo kuriamo turinio dalinimąsi – ar tiesiogiai pašnekovams, ar informacijos sklaidai pasirenkant vieną ar kitą informacijos sklaidos tarpininką (žiniasklaidos priemonę, renginius, viešąją erdvę ir kt.).