XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: savivaldybių tarybų rinkimai

Apie savivaldybes ir politikų ruošimąsi pagrindinės valdžios dalyboms

2023-04-03 paskelbtas pokalbis

Kovo pabaigoje „Neredaguota“ kanalo autoriaus Edvino Jusiaus kvietimu pasikalbėjome apie vis dar tebesitęsiančius rinkimus į vietos savivaldybių tarybas ir merus.

Pokalbis sukosi apie rinkimų pinigus, jų amžiną trūkumą, politikų improvizacijas už nulį eurų ir medalių dalybas tiek atskiroms politinėms jėgoms, tiek ir jų lyderiams. O taip pat – kaip šis apšilimas keičia pasiruošimą svarbiausiems 2024-ųjų rinkimams.

Apie savivaldybių tarybų ir merų rinkimus – interviu savaitraštyje „Экспресс-неделя“

2023 metų savaitraščio Nr.13 (1363). p. 14-15.

Praėjusį penktadienį, kovo 24 d., Lietuvos vyriausioji rinkimų komisija patvirtino galutinius merų ir savivaldybių tarybų narių rinkimų rezultatus. Nepaisant to, kad rinkimai prasidėjo gana vangiai, kaip ne kartą tvirtino politologai, jie baigėsi tuo, kad pateikė mums daug svarbių įvykių ir garsių skandalų. Šiandien pats laikas karštai įvertinti ir apibendrinti pirmuosius rezultatus.

Nusprendėme tai padaryti kartu su viešųjų ryšių specialistu, teisininku ir buvusiu Vyriausiosios rinkimų komisijos nariu Liutauru Ulevičiumi.

– Liutaurai, siūlau pradėti nuo bendro įvertinimo. Kokias emocijas Jums paliko praėję rinkimai?

Trumpai tariant, buvo tokia nuobodi, rutininė demokratija. Niekas nepasiūlė jokių naujų ir proveržio idėjų. Nebuvo jokių „karų“ tarp kandidatų ar partijų. Paprastai po debatų visi paspausdavo vieni kitiems rankas. Valdžia vietos valdžios institucijose atsinaujino natūraliai. Beje, kai rinkimai naudojami partijų tarpusavio „susidorojimui“, tai nėra demokratija.

Taip, tokie rinkimai kai kam gali atrodyti neįdomūs, bet vis dėlto rinkėjų aktyvumas buvo standartinis, o tai reiškia, kad žmonės priėmė sąmoningą sprendimą. Juk sutikite, kad nepriklausomai nuo to, kas ir kaip pasirodys per rinkimų kampaniją, negalima iš anksto žinoti, kuris kandidatas praktikoje pasirodys esąs geriausias.

– Sakote, kad tai nuobodu, rutina, nėra naujų ir proveržio idėjų. Ką tai turi bendro? Juk prieš kiekvienus rinkimus mums sakoma, kad savivalda yra labai svarbi valstybės valdymo grandis, kad ji yra arčiausiai žmogaus ir kone demokratijos pagrindas.

Taip, taip sakoma, ir tai skamba gražiai. Čia turėtume atkreipti dėmesį į du pagrindinius dalykus. Pirmasis yra tas, kad iš tiesų vietos valdžia savo veiksmais negali perlipti per galvą valstybei (Vyriausybei), todėl visi siūlymai galų gale atsimuša į kelius, suoliukus, mokyklų remontus ir pan. O pagrindinis oponentų ginčas kyla dėl to, kurią mokyklą remontuoti, kur pastatyti suoliuką ar išasfaltuoti taką.

Bet tai yra tarsi gana žemos bendros savivaldybių tarybų kompetencijos pasekmė. Labai sunku pritraukti aukštos kvalifikacijos specialistus dirbti vietos tarybose, ypač regionuose, kad būtų kuo geriau išnaudotos visos savivaldos galimybės. Darbas taryboje yra tarsi hobis. Jis nėra gerai apmokamas ir tik nedaugelis iš tikrųjų dirba. Be to, kad tai nuobodu ir rutiniška, mūsų politika taip pat yra gana skurdi. Jei norime gero valstybės ir vietos valdžios valdymo, turime galvoti apie politinių partijų finansavimo principų ir visų lygių renkamų atstovų darbo principų keitimą.

– Socialdemokratai pasiskelbė šių rinkimų nugalėtojais. Ar tai tiesa ir ką tuomet galima laikyti pralaimėjusiais?

Tai yra savotiškos pagyros sau. Taip, socialdemokratai pasirodė gerai, tačiau jie visada turėjo stiprias pozicijas vietos tarybose, tačiau ne visada pasiekdavo gerų rezultatų Seimo rinkimuose. Reikės palaukti galutinių koalicijų ir postų pasiskirstymo, tada vaizdas bus aiškesnis. Liberalų sąjunga pasirodė gerai. Darbo partija ir Laisvės partija buvo pralaimėjusios. Kalbant apie Darbo partiją, praktika rodo, kad, jei nėra Uspaskicho, tai nėra ir jokio rezultato. Darau prielaidą, kad Viktoras grįš kitais metais. Laisvės partija yra per žingsnį nuo susijungimo su Liberalų sąjunga, iš kurios ji atsirado.

– Manoma, kad vietos valdžios rinkimai yra parlamento rinkimų repeticija. Jie vyks kitais metais, tačiau prieš tai bus surengti Prezidento ir Europos Parlamento narių rinkimai. Kokias išvadas galima padaryti prieš artėjantį 2024 m. rinkimų maratoną?

Pirmoji išvada ta, kad šiandien nėra naujų lyderių, taigi, ir konkurentų dabartiniam Prezidentui. Rinkimai į Europos Parlamentą lietuviams nėra tokie įdomūs, todėl nėra prasmės vesti paraleles. Kalbant apie Seimo rinkimus, taip, matėme savotišką repeticiją. Apie socialdemokratus jau pasakojau. Jie jau turėjo praėjusius sėkmingus savivaldos rinkimus, kurie baigėsi nesėkme Seimo rinkimuose. Karbauskio ir Skvernelio partijos gali teigiamai žvelgti į ateitį. Jos daugiau laimėjo pavieniui, nei dirbdamos komandoje. Konservatoriai gavo labai aiškų signalą, kad žmonės nusivylė, jog partija pasuko liberaliu keliu.

Labai gerai pasirodė partija „Laisvė ir teisingumas“, tačiau ji konkuruoja su Darbo partija ir neatmesčiau galimybės, kad per Seimo rinkimus jie dirbs kartu. Tačiau dar neaišku, ar Remigijus Žemaitaitis sugebės tapti naujuoju Uspaskichu, ar taps antruoju Gražuliu.

LLRA-KŠS – jie, kaip ir visada, yra ant ribos. Iš esmės dabar matau labai gerą laiką atsirasti naujam tautinėms bendrijoms atstovaujančiam judėjimui. Rinkėjų lūkestis yra. Yra naujos kartos politikų, ir, jei tokia partija ar judėjimas atsiras, jis gali pasinaudoti šansu Seimo rinkimuose. Greičiausiai didžiosios partijos taip pat bandys žaisti tautinių bendrijų lauke, kels savo kandidatus.

– Turite omenyje sekimą Roberto Duchnevičiaus pavyzdžiu, kurio pergalė Vilniaus rajono mero rinkimuose buvo didžiausia šių rinkimų sensacija?

Pavyzdys parodomasis, tik šios pergalės nevadinčiau didžiausia sensacija. Tai labiau žurnalistų apibrėžimas, jie iš esmės šią sensaciją ir sukūrė. Per pastaruosius metus Vilniaus rajono tautinė sudėtis labai pasikeitė, daugeliui ekspertų buvo akivaizdu, kad tai turėjo įvykti. Jau 2020 metais Seimo rinkimų rezultatai vienmandatėje apygardoje davė tam tikrų signalų, nors daugelis buvo linkę manyti, kad ne-LLRA kandidato pergalė Vilniaus rajono mero rinkimuose įvyks 2027 m. Visgi, nereikėtų pamiršti, kad partija išlaikė realią daugumą Taryboje.

– Politiniai komitetai praėjusiuose rinkimuose pasirodė gana gerai. Ir tai nepaisant to, kad Seimas jiems gana rimtai apsunkino gyvenimą. Ar nepartiniai junginiai turi kokią nors ateitį? Nes tarp rinkėjų vyrauja nuomonė, kad komitetai, neturėdami tiesioginio ryšio su centrine valdžia, negali iki galo įgyvendinti savo programos.

Tiesa, Seimas sugriežtino rinkimų komitetų veiklos taisykles, tačiau, paradoksalu, tai neturėjo didelės įtakos rezultatams. Komitetai išliks, o savivaldoje jie gali daug ką nuveikti. Rinkimuose vietose dažnai lemia asmenybės, ne partinė priklausomybė. Kalbant apie ryšius su centrine valdžia, reikia suprasti, kad komitetuose paprastai renkasi su didžiosiomis partijomis susipykę politikai, ir negalima sakyti, kad jie neturi ryšių su parlamentinėmis partijomis. Priešingai, komitetai turi tam tikrą manevro laisvę, nes nėra konkrečiai susieti su jokia partija, kuri tam tikru momentu gali būti parlamentinėje opozicijoje.

– Jūs buvote Vyriausiosios rinkimų komisijos narys. Per šiuos rinkimus kai kurie komisijos sprendimai, švelniai tariant, atkreipė dėmesį, o iš tiesų tiesiog susprogdino Lietuvos informacinę erdvę. VRK darbą komentavo Prezidentas, Ministrė Pirmininkė, Seimo Pirmininkė, parlamentarai, politologai, žurnalistai ir, žinoma, eiliniai rinkėjai. Ypač Anykščiuose ir Visagine. Kas nutiko ne taip?

Vyriausioji rinkimų komisija tapo savo saugiai-patogios pozos įkaite. Komisija bandė slėptis už formalių deklaracijų ir apibrėžimų. Galiausiai suveikė bumerango efektas, kuris labai smarkiai smogė rinkimų komisijos reputacijai. Jos sprendimuose nebuvo nuoseklumo ir sveiko proto, o, svarbiausia – jokios atsakomybės už rezultatus. Taip pat trūko drąsos priimti sprendimus, kurie būtų apsaugoję patį rinkimų procesą ir pagrindines teises. Taip, Rinkimų kodeksas toli gražu nėra idealus. Taip, sprendimų priėmimo mechanizmas įvairiais lygmenimis vietomis ydingas ir nesubalansuotas. Didelis klausimas dabar – kaip greitai ir kokiu mastu pasikeis pagrindinės rinkimų komisijos sudėtis.

– Minėjote Rinkimų kodeksą. Šis dokumentas reglamentuoja ne tik savivaldos rinkimus, bet ir visą rinkimų procesą. Prezidentas G. Nausėda jau viešai klausė apie kitais metais vyksiančius rinkimus. Ką reikėtų daryti, kad nekiltų skandalų kaip per praėjusius valstybės vadovo ir Seimo rinkimus?

Žinoma, Anykščių ir Visagino istorijos buvo labai plačiai nuskambėjusios, bet tai dar ne visos problemos. Šie atvejai veikiau atkreipė ypatingą dėmesį į problemą. Iš tiesų galima net padėkoti savivaldos rinkimams, kurie atskleidė daugelį Rinkimų kodekso problemų. Kodeksas turėtų būti daug lankstesnis, bet kartu ir konkretesnis. Jis taip pat turėtų aiškiau reglamentuoti klausimų ir problemų, kylančių per Prezidento, Seimo ar savivaldos rinkimus, sprendimus. Tai nėra tie patys rinkimai, ir sprendimai, tinkami vieniems rinkimams, ne visada gali būti taikomi kitiems rinkimams. Būtina skubiai pradėti taisyti klaidas ir tai turėtų padaryti Seimas.

Kalbino ir užrašė Dmitrij Ikonikov, į lietuvių kalbą vertė „DeepL“

Ką rinktis Vilniuje? Majauskas vs. Šimašius

Nors didelę laiko dalį savo laiko praleidžiu Vilniuje, tačiau nuo gimimo esu priregistruotas savo gimtojoje Utenoje ir sprendimas, kurį iš kandidatų turėčiau rinktis, bus lengvesnis. Tereikės apsispręsti tarp dabartinio mero socialdemokrato Alvydo Katino stabilumo ir buvusio klasioko Marijaus Kaukėno iniciatyvumo.

Tuo metu Vilniuje pasirinkimas sudėtingesnis – reikia rinktis tarp produktyviai Andriaus Kubiliaus komandoje dirbusio dar šviežio konservatoriaus Mykolo Majausko ir liberal-sąjūdiečio Remigijaus Šimašiaus. Uždavinys beveik neišsprendžiamas, jeigu reikėtų rinktis pagal programines nuostatas ir numatytus tikslus. Dar sudėtingiau spręsti, nes su abiem teko bendrauti tiesiogiai įvairiais, ne tik dalykiniais, klausimais.

Tačiau… pagal viešai nepatikrintus, bet žiniasklaidos drąsiai skelbiamus duomenis tikimybė abiems jiems kartu patekti į antrąjį turą yra beveik lygį nuliui. O tikimybė, kad nei vienas nepateks į antrąjį turą – maža, bet apčiuopiama.

Todėl BŪTINA IŠ ANKSTO SUSITARTI ir BALSUOTI UŽ VIENĄ IŠ JŲ. Tik taip galima garantuoti bent vieną normalų kandidatą antrajame Vilniaus miesto mero rinkimų etape.

Yra bent penkios rimtos priežastys, kodėl Mykolas Majauskas turėtų pasitraukti, o jo rinkėjai balsuoti už Remigijų Šimašių:

  1. Delfi.lt (nenurodyti Šarūno Černiausko šaltiniai) skelbia, jog išankstinių visuomenės nuomonės apklausų duomenys (nuoroda š tekstą aukščiau) rodo, jog Remigijus Šimašius turi gerokai didesnes galimybes patekti į antrąjį turą. Todėl negalime rizikuoti I rinkimų ture balsuoti pagal asmenines pažiūras ir išskaidyti konservatorių ir liberalų sąjūdžio rinkėjų balsus. Privalome rinktis vieną, nes kitu atveju (pagal tuos pačius noname tyrimus) įmanomas yra tragikomedijos vertas variantas Artūras Zuokas prieš Valdemarą Tomaševskį.
  2. Kiek prisimenu iš ankstesnių tyrimų nagrinėjimo, liberalų sąjūdis (ir Remigijus Šimašius) visada yra gerokai dažniau minimas kaip „antras geriausias“ rinkėjo pasirinkimas (deja, šviežių ir viešų tyrimų šiuo pjūviu kol kas nemačiau). Tai reiškia, jog bendram kandidatui patekus į II rinkimų turą būtent Remigijus Šimašius turi gerokai didesnę galimybę sulaukti kitų „iškritusių“ kandidatų balsų ir jų pagalba tapti miesto meru. Nes Mykolas Majauskas (o dar labiau – TS-LKD) yra labai radikalių rinkėjų nuomonių epicentre – t.y. už konservatorius balsuoja tik prisiekę jų rinkėjai ir niekas (!) daugiau.
  3. Reikia atsiminti kvailas konservatorių intrigas Vilniuje, kurių metu net ir tradiciniai rinkėjai buvo mėtomi į šonus 4 ar 5 kartus besikeičiančių kandidatų maratono. Tokiame fone dalis bazinių rinkėjų gali būti emociškai nusivylę ir iš viso neateis į rinkimus. O būtent bendro jungtinio tikslo turėjimas vėl galėtų grąžinti nusivylusius TS-LKD rinkėjus prie balsadėžių.
  4. Atskirai verta paminėti, jog Remigijus Šimašius yra daugiau politinio turgaus patirties sukaupęs politikas, kai Mykolas Majauskas – administratorius/vadybininkas. O juk būtent Vilniaus mieste didelė dalis būsimo mero darbo dalis bus darbas teturint tikėtiną tarybos mažumos palaikymą. Todėl būtent lietuviško politinio lankstumo patirtis yra gerokai svaresnė, nei vadybiniai sugebėjimai ir Londono koridorių žinios. Tai tik patvirtina ir Mykolo Majausko kampanija, kurioje dažniau remiamasi kitų komandos narių svoriu – Andriumi Kubiliumi, Arvydu Sekmoku, Ingrida Šimonyte ar Bronislovu Burgiu.
  5. Liberalų sąjūdis yra geresnis pasirinkimas, nes jo lyderiai rečiau toleruoja tokius viešus radikalius remėjus kaip A.Bačiulis, A.Ramanauskas ar A.Užkalnis. Tai, kas leistina radikaliai politinei jėgai (konservatoriams), negali būti priimtina plataus palaikymo siekiančiam jungtiniam kandidatui.

„Biudžetas 2012“ (konservatorių dovana liberalams)

Pastaraisiais metais visuose rinkimuose (2008 m. Seimo, 2009 m. Europos parlamento, 2009 m. Prezidento, 2011 m. savivaldybių tarybų) savo balsą atidaviau už konservatorių partijos arba jos remtus kandidatus. Pastarosios pora savaičių leido suprasti, kad smarkiai klydau – tokio tiesmuko pataikavimo vienai (nors ir didelei) rinkėjų grupei niekada negalėjau sapnuoti net blogiausiame sapne. Viena po kitos konservatorių partija darė esmines komunikacijos klaidas, kurios ištikimiems rinkėjams reiškia tik viena – ši partija atstovauja kažkieno kito, bet ne jų interesus. Nors pasikeitusią paramą bus galima įvertinti tik sausio mėnesį, tačiau jau šiandien drįstu spėti, kad vertybių drebėjimas konservatorių partijoje toks stiprus, jog sunaikins didelę dalį jaunesnių rinkėjų paramos.

Kartu biudžeto svarstymas, daugeliui netikėtai, tapo proga liberalių partijų atgimimui – retai pasitaiko tokios politinių oponentų dovanos. Kai populistinės (darbiečiai, tvarkiečiai ir kiti panašūs radikalai) partijos konkuravo prieš konservatorius (ir šiuo atveju jų vertybinius sinonimus – socialdemokratus), kas labiau įtiks varguoliams ir pensininkams, liberalai, nepabijoję Baisos Pabaisos iš Daukanto aikštės, prabilo tiems, ant kurių pečių laikosi valstybė – dirbantiesiems ir nepraradusiems sveiko proto. Komunikacijos požiūriu jie pradėjo daryti, tai, ką ir turi daryti nuolatos – t.y. atsigręžė į savo rinkėjus ir drąsiai ėmėsi ginti jų interesus.

Ar „dirbantieji“ yra liberalų rinkėjai?

Komunikacija, ypač politinėje erdvėje, yra subtilus sąvokų, emocijų, dėmesio ir ignoravimo žaidimas. Supaprastinus, svarbiausias politiko tikslas yra pasiekti, kad rinkėjas nuolatos jaustų, kad juo rūpinamasi ir jis yra gerbiamas, o jo interesai – ginami. Toks ilgalaikis santykis reguliariai baigsis balsu balsadėžėje rinkimų dieną. Suprantama, jog artėjant Seimo rinkimams biudžeto svarstymas tapo bene pirmu rimtu komunikacijos mūšiu. Ir drįstu teigti, kad jį (vertinant suviliotų rinkėjų skaičiumi) laimi liberalios partijos.

Konservatoriai ir Daukanto aikštės Baisa Pabaisa į mūšį metėsi su pensininkų ir varguolių vėliava. Paradoksalu, tačiau būtent pensininkai šiuo kartu netgi buvo svarbesni nei socialiai pažeidžiamiausios visuomenės grupės. Premjeras, įsikandęs oksimoroną „uždirbta pensija“, ne tik perėmė socialdemokratų vertybes – jis tiesiogiai nusitaikė į bene 600 tūkstančių potencialių ir santykinai aktyvių rinkėjų (tiek nurodo „Sodros“ interneto svetainė).

Vertybių katastrofa konservatoriams tapo liberalų ėjimas žirgu, kai šie paprasta kalba paaiškino (Eligijus Masiulis – „Šioje šalyje nėra vietos jauniems ir dirbantiems žmonėms“ ir Algis Čaplikas „Biudžetas – koalicija – Lietuva, arba kas apgins dirbantį žmogų?“), kad nei pensininkai kažką užsidirbo, nei tie pinigai sudėti didelėje valstybės kojinėje – pakako viešai visiems priminti, jog pensijos mokamos ne iš dangaus ar Dievo malonės, o iš visų „baltai“ dirbančių ir mokesčius Sodrai sumokančių. Ką tai reiškia? Tai reiškia 1,3 mln. potencialių balsų balsadėžėse rinkimų dieną (vėlgi – „Sodros“ interneto svetainės duomenys).

Paradoksalu, tačiau visą „darbo liaudį“ pamiršo jų tradiciniai gynėjai. Ar tai ne Achilo kulnas prasidėjusios rinkimų kampanijos metu? Mąstančiam rinkėjui pakaks vieno klausimo – parodyti Seimo protokolą, kur juodu ant balto, kuris Seimo narys balsavo už pensininką, o kuris už dirbantįjį. Ir tai jau neatšaukiama!

Raudonos liberalų linijos – nauji mokesčiai, pensijų fondai

Liberalai ištaikė progą ir susikoncentravo į dvi žinias – „prieš naujus mokesčius“ ir „prieš privačių fondų naikinimą“. Komunikacijos požiūriu mokesčiai visada nepatogi tema politikams. Tačiau iki šiol pensijų fondus politikai vis bandė priešinti „Sodrai“ ir kiršino šiandienos pensininkus su „kažkokiais“ privačiais fondais, taip neva teisindami „Sodros“ neįgalumą.

Pakako problemą apversti aukštyn kojom ir įdarbinti paprastą, skambią ir patogią gynybai antitezę – „pensininkai ar dirbantieji?“. Liberalų mintis nuskambėjo plačiai ir toli (t.y. ir kitų partijų tradicinėse rinkėjų tėvonijose). Ar tikrai esamų pensininkų gėrovei verta aukoti būsimas šiandien dirbančiųjų pensijas? Ar tikrai senstančiai Lietuvos visuomenei tai tinkamas sprendimas?

Diskutuoti galima, tačiau dirbančiojo balsas balsadėžėje rinkimų dieną jau nulemtas. Štai iš socialdemokratų stovyklos girdėtas teiginys, jog pensijų fondų nereikia, juose lai kaupia tik savanoriai. Tačiau atsakymas paprastas – dirbantieji ir pensijas šiandien kaupiantieji jau pasirinko, valstybė negali laužyti vieno pažado kito pažado vardan. Galų gale, kodėl socialdemokratai ragina paremti pensininkus dirbančiųjų sąskaita (sustabdyti įmokas)? Ar tai nėra akivaizdus dirbančiųjų teisių ignoravimas ir jų „nurašymas“ neva prasčiau gyvenančios (o realiai – skaitlingiau balsuojančios) rinkėjų grupės naudai?

Analogišką diskusiją liberalams galima būtų formuoti ir kitoje komunikacijos mūšio linijoje – diskutuojant apie prabangos mokesčius. Tačiau čia, matyt, prasmingai, pasirinkta kita taktika. Net ir tarp „dirbančiųjų“ prabangos mokesčiai gali susilaukti palaikymo – daugeliui piliečių nesvetimas pavydo jausmas, todėl net ir su logika besiribojantis siūlymas apmokestinti 1 tūkstantį būstų, o milijoną su „kažkiek“ palikti laisvais nuo tokio mokesčio tampa nevertu kritikos. Komunikacijos požiūriu tai teisinga – verta nesulaukti šimtaprocentinės paramos iš turtingiausių gyventojų ir palaikymo tikėtis iš žymiai skaitlingesnės „dirbančiųjų“ kategorijos.

Kartų solidarumas – dviejų galų lazda

Daukanto aikštės Baisą Pabaisą kopijuojanti Seimo pirmininkė ir radikaliojo konservatorių sparno neformali lyderė Irena Degutienė graudžiai kalba apie priemonių „laikinumą“. Naiviai tikintys jos žodžiais galėtų netyčia prisiminti, jog ir 2008-ųjų pabaigoje buvo siekiama „apsaugoti labiausiai pažeidžiamus“. Antrąkart ta pati dainelė primena pasaką apie piemenį ir vilką…

Prabėgo vos treji metai, o konservatoriai ir vėl sako, kad „reikia kirpti“, ir vėl sapalioja apie „labiausiai pažeidžiamų apsaugą“. Veidmainiška ir tiek – pensijos ne tik nemažinamos, jas net siūloma didinti (tai puikiai atskleidė Vladimiras Laučius savo komentare „Valdančiųjų politika: pensijoms – krizė baigėsi, darbui – veržtis diržus“). Tuo pat metu kitos visuomenės grupės dar intensyviau „kerpamos“. Būtų galima suprasti ir pateisinti, jeigu tie „prabangos“ mokesčiai kamšytų milijardines skyles. Dabar pokyčių optimistai kalba apie 100 mln. litų ribą. Emocinis fonas (ir komunikacinis argumentas diskusijoje) iškaulyti pritarimą pensijų didinimui ir tiek.

Šioje kovoje liberalams tereikia pasinaudoti „Google“ ir viešai priminti, jog, pavyzdžiui, prieš trejus metus įmokos į pensijų fondus irgi buvo sumažintos „laikinai“, „tik 2009-2010 metams“. Ta pati paieškos sistema nesuteiks užuominų, tačiau galima būtų prisiminti, kad šiandien jau 2011, o tas pažadas „laikinai“ tokiu ir liko – liaudies išmintis byloja, kad „laikini dalykai ilgiausiai tveria“..

Žinoma, nesu besąlygiškas liberalų fanas, matau jų ydas ir nesugebėjimą vengti korupcijos šešėlių, nenuoseklumus ginant savo rinkėjų interesus. Tačiau pastarosios savaitės teikia vilties, kad liberalų (gal tyčia, gal netyčia) atrasta komunikacijos kryptis „už dirbančiuosius“ leis grįžti prie vilties, kad liberalai gali pasiūlyti kelią ateities Lietuvai. Pensininkų ir varguolių partijos daro didžiules strategines ir „ilgai grosiančias“ klaidas, tereikia jas protingai išnaudoti.