XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: Rusijos Federacija

Kaip įveiksime melą apie skiepus?

„Baltijos tyrimai“ birželio 5-8 dienomis CAWI metodu apklausė 539 gyventojus. Paskelbti rezultatai prilygo mažai informacinei bombai, nes paaiškėjo, kad mažiau nei pusė (47%) piliečių tiki mokslu ir skiepysis nuo koronaviruso, kai skiepai bus sukurti ir nebus nuspręsta taikyti priverstinio vakcinavimo. Šios reprezentatyvios 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų apklausos rezultatų paklaida neviršija 4,4 procentinių punktų. Tai reiškia, kad net optimistiškiausiu atveju už skiepijimą – vos kas antras gyventojas.

Galima būtų guostis, kad kategoriškai prieš skiepus nusistatę 14% gyventojų (jie pasirinko atsakymą „Tikrai nesiskiepysiu“). Kas ketvirtas atsakęs (24%) rinkosi atsakymą „Greičiau nesiskiepys“, o 15% respondentų nežinojo arba negalėjo atsakyti.

Tokie apklausos rezultatai atskleidžia, kad pastaruosius 3 mėnesius vykdyta aktyvi visuomenės informavimo ir švietimo kampanija buvo neefektyvi ir nepasiekė labai didelės dalies piliečių. Piliečiai ne tik netiki viešai skelbiamais mokslo argumentais, tačiau ir atvirai abejoja valstybės viešai teikiama informacija, jos patikimumu.

Ar tai naujas reiškinys?

Situaciją galime palyginti su 2012 metais bendrovės „Spinter tyrimai“ portalo „Delfi“ daryta apklausa. Tuomet visoje Lietuvoje 75 atrankiniuose taškuose buvo apklausti 1009 respondentai. Aiškiai teigiamą nuomonę apie skiepus tuomet turėjo 34,4 proc. tyrimo dalyvių (rezultatų paklaida 3,1 procentinio punkto). Turintys abejonių skiepų nauda išsiskyrė: dėl efektyvumo – 28,9 proc., dėl per didelio pašalinio poveikio – 8,3 proc. Kategoriškai prieš skiepus buvo nusistatę 15,6 proc. tyrimo dalyvių, o nežinojo ir negalėjo atsakyti 12,8 proc.

Kaip matyti iš palyginamojo grafiko – šiandien turime akivaizdžiai mažesnę nedvejojančių skiepų šalininkų grupę. Nors kategoriškų priešininkų ir neturinčiųjų nuomonės grupės iš esmės išliko stabilios, tačiau ankstesni skiepų rėmėjai tapo dvejojančiais skiepų klausimu.

Kas skleidžia dezinformaciją ir kaip į tai siūlo reaguoti ES?

Toks rezultatas nėra atsitiktinis. Tai yra nuoseklių ir tikslingų dezinformacijos kampanijų pasekmė. Įvairūs su tikrove nieko bendra neturintys pasakojimai (naratyvai ir legendos) buvo tiražuojamos įvairių įtakos grupių, kurios siejamos su Rusijos Federacija ir Kinijos Liaudies Respublika.

Gegužės 20 dieną Europos išorės veiksmų tarnyba (angl. EEAS), kartais vadinama „ES užsienio reikalų ministerija“, paskelbė specialiąją ataskaitą apie dezinformaciją Covid-19 temomis. Ataskaitoje fiksuoti sistemingi oficialių Rusijos ir Kinijos pareigūnų bei institucijų veiksmai, kurie orientuoti į klaidinančios ir melagingos informacijos sklaidą visame pasaulyje, įskaitant ir Europos Sąjungos informacinę erdvę. Lietuvos atveju, žinoma, didžiausią poveikį darė rusų kalba informaciją skleidžiančių žiniasklaidos priemonių veikla – tai seniai žinoma problema, prieš kurią Lietuva kol kas neranda efektyvių ilgalaikių priešnuodžių. Naujiena, kuri turėtų atkreipti dėmesį – tai įvairių socialinių tinklų lyderių veikla, kai jau lietuvių kalba iš esmės buvo tiražuojami Kremliuje sukurti melagingi pasakojimai, toliau plėtojamos įvairios anti-vakcinavimo sąmokslo teorijos.

Neilgai trukus, jau birželio 10 dieną Europos Komisija paskelbė komunikatą „Suvaldyti COVID-19 dezinformaciją – Teisingai suvokti faktus“. Jame ne tik įvardinti pagrindiniai iššūkiai, kuriuos ES turi įveikti kovodama prieš dezinformaciją, bet dar svarbiau – nurodytos priemonės, kurių jau artimiausiu metu imsis ES institucijos. Pirma, tai strateginės komunikacijos pajėgumų stiprinimas, kas leis adekvačiau reaguoti į naujus infodemiją sukėlusios dezinformacijos iššūkius. Antra, glaudesnis valstybių narių bendradarbiavimas dalinantis vykdomais tyrimais ir gautomis įžvalgomis, ypač – įvairių rinkimų kontekste. Trečia, tai tarptautinio bendradarbiavimo kovojant prieš dezinformaciją plėtra, įtraukiant tiek ne ES valstybes, tiek ir aktyviau išnaudojant įvairias tarptautines organizacijas. Ketvirta, tai skaidrumo reikalavimų didinimas įvairioms internete veikiančioms socialinių tinklų platformoms, kas leis sistemiškai užkardyti dezinformacijos sklaidos veiksmus dar ankstyvose stadijose, o taip pat stiprins įvairių faktų tikrinimo komandų, tyrėjų funkcijas. Penkta, specialus dėmesys bus skirtas saviraiškos laisvės užtikrinimui ir demokratiškai pliuralizmo diskusijai, kurioje ypatinga rolė tenka etiškai ir nepriklausomai žiniasklaidai. Šešta, tai piliečių švietimas, supažindinant su dezinformacijos procesais ir jų daroma žala, įgalinant patiems gauti objektyvią mokslu pagrįstą informaciją. Septinta, ES atskirą veiklos lauką išskiria kovoje prieš įvairius „stebuklingus“ gydymo metodus ar priemones, kurios yra tiesioginis vartotojų mulkinimas.

Ar ką nors iš šių priemonių planuoja Lietuva?

Akivaizdu, kad nuolatinės kasdienės Vyriausybės atstovų spaudos konferencijos išnaudojo savo pozityvo potencialą. Pasitikėjimą jomis pakirto dabar jau net Viešųjų pirkimo tarnybos įvertintas melas, kai viešai skelbti pareiškimai apie „tinkamą pasirengimą krizei“ iš esmės sutrukdė sveikatos priežiūros ir kitoms įstaigoms laiku reaguoti į iškilusią grėsmę. Atitinkamas pasitikėjimo lūžis įvyko ir daugelio piliečių vertinimuose, nes jeigu meluojama apie pasiruošimą , tai panašiai negalima pasitikėti ir kitomis teikiamomis kovos prieš virusą priemonėmis? Ir tyrimas situaciją puikiai iliustruoja – žmonės ruošiasi patys kovoti, valstybės pagalbos nei laukia, nei planuoja ja naudotis…

Birželio 4 dieną Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondas paskelbė apie socialinės informacinės kampanijos projektų finansavimo konkursą. Juo siekiama užtikrinti kuo platesnę objektyvios informacijos sklaidą apie koronaviruso infekcijos (COVID-19) plitimo suvaldymą šalyje. Šiai informacinei kampanijai skirta 0,5 mln. eurų iš 2020 metų fondo lėšų.

Nors teoriškai toks konkursas galėtų padėti kovoti prieš dezinformaciją, tačiau jau jo sąlygose numatyti esminiai trukdžiai efektyviai komunikacijai. Paskelbtose sąlygose visa skirta lėšų suma jau „padalinta“ atskirų rūšių žiniasklaidos formoms visiškai to nesiejant su komunikacijos tikslais. O jeigu šie pinigai skiriami kaip „kompensacija už karantiną“, tai tikėtis konkrečių kovos prieš dezinformaciją rezultatų nėra jokio pagrindo.

Kita panaši iniciatyva paskelbta dar balandžio pradžioje, kai Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas paskelbė, jog parama žiniasklaidai bus skirstoma tiesiogiai per Vyriausybės kanceliariją ir kai kurias atskiras ministerijas, įgyvendinant „skubų integruotos komunikacijos ir viešųjų ryšių paslaugų pirkimą“.

Tokie ad hoc „skubūs rėmimai“ rezultatų nedavė – ir tai fiksuojama jau minėtuose „Baltijos tyrimų“ apklausos rezultatuose. Dar svarbiau, jog tokios vienkartinės finansinės injekcijos nesprendžia sisteminių dezinformacijos plitimo priežasčių. Laikinos reklamos kampanijos gali laikinai atsverti nuolatinį dezinformacijos srautą, tačiau dėl savo neefektyvumo ne tik nepasiekia šio tikslo, bet netgi tampa tam tikra priklausomybės forma, kai kampanijai pasibaigus žiniasklaidos priemonės nebetenka motyvacijos atitinkama tematika domėtis be išorinio finansinio atlygio.

Tačiau problema ne tik ribotas Vyriausybės priemonių kovojant prieš dezinformaciją arsenalas. Pavyzdžiui, gegužės 22 dieną Lietuvos mokslo taryba paskelbė atrinkusi 29 mokslininkų grupes, kurios iki 2020 metų pabaigos kurs ir siūlys sprendimus dėl COVID-19 pandemijos padarinių. Deja, tačiau nei vienas tyrimas nėra susijęs su dezinformacijos poveikiu Lietuvos visuomenei. Todėl ir mokslo tyrimų srityje neturime aiškaus veiksmų plano – kaip Lietuva ruošiasi ir kaip kovos su jau padaryta (tą rodo minėto tyrimo rezultatai) žala visuomenei?

Stebina ir kovai prieš dezinformacijai skiriamų lėšų sumos. Pavyzdžiui, apie 2 mln. €, skirti mokslo tyrimams kovai prieš pandemijos žalą, tėra 0,04% iš visų 5 mlrd. €, numatytų koronaviruso padarinių likvidavimui Lietuvoje. Jau minėto fondo viešinimo kampanijai Finansų ministerijos skirti papildomi 0,5 mln. € iš valstybės biudžeto yra vos 0,004% patvirtinto 2020 metų valstybės biudžeto dalis. Paradoksalu, tačiau tuo pat metu iš ES žadamos naujojo laikotarpio finansinės dalies Lietuvai (apie 6,3 mlrd. €) statybų sektoriui planuojama apie 48% lėšų ir tai vadinama „Lietuvos ateities ekonomikos DNR“.

Ko Lietuva galėtų pasimokyti iš ES reagavimo į dezinformacijos atakas?

Apie dezinformacijos žalą ES pradėjo diskutuoti netrukus po hibridinių Kremliaus operacijų Ukrainoje – dar 2015 metais įkurtas specialus EEAS padalinys, vėliau išplėstos dezinformacijos stebėsenos pajėgos, pradėta nuosekliai kaupti ir analizuoti priešiška informacija tiek valstybių narių, tiek ir kaimyninių valstybių informacinėse erdvėse.

Paradoksas, kad pagrindinės kovos prieš dezinformaciją „variklis“ yra Kremliaus veiksmų žalą tiesiogiai patiriančios Rytų Europos valstybės – mūsų kaimynai Latvija, Estija, Lenkija, taip pat Slovakija, Čekija, Rumunija. Tarp jų Lietuvos diplomatai (ar jau kaip ES institucijų darbuotojai) dažnai minimi kaip vieni aktyviausių pokyčių ir naujovių diegėjai (o neretai ir vieni iš autorių). Deja, tačiau mūsų atstovams užsienyje įtikinėti sekasi lengviau, negu įveikti barjerus Lietuvos biurokratinėje mašinoje.

Atskirų pasakojimų plėtros stebėsena ES institucijoms leido ir leidžia reaguoti maksimaliai sparčiai. Pavyzdžiui, vasario-kovo mėnesiais fiksavus Rusijos ir Kinijos pastangas sumenkinti bendrą ES valstybių kovą prieš viruso žalą, buvo pradėta aktyvi informacinė kampanija, kurios metu faktais pagrįstas ES indėlis, valstybių narių tarpusavio pagalbos mastas, paneigti dažniausiai fiktyviai parodomieji ir net priešiški ar žalingi Rusijos ir/ar Kinijos „dovanų paketai“. Į šią iniciatyvą aktyviai įsitraukė aukščiausi Europos vadovai, o viena dažniausiai matomų temos lyderių tapo pati Europos Komisijos vadovė – Ursula von der Leyen.

Jau minėtas EK komunikatas yra pavyzdys, jog ES institucijų pajėgos sugeba greitai persigrupuoti ir dėmesį sutelkti į akivaizdžius iššūkius. Tai geras pavyzdys, kad ir Lietuvoje Vyriausybės komanda ir šakinių ministerijų specialistai gali ir turi parengti atitinkamą veiksmų planą Lietuvai (juo labiau, kad bent viena ministerija puikiai žino, kas jame turi būti). Šis planas ne tik turi būti adekvatus ir orientuotas į aiškius visuomenės narių nuomonės pokyčius, o ir turėti labai konkretų ir pakankamą finansinį užnugarį. Juk būtent visuomenės nuomonės kaita – infodemija – yra tas socialinis reiškinys, kuris gali lemti esmines prasidėjusios ilgalaikės kovos prieš COVID-19 klaidas.

Komentaras paskelbtas portale www.delfi.lt.

Kremliaus įtaka Lietuvos ryšių su visuomene agentūroms

2012 m. birželį VSD paskelbė veiklos apžvalgą, kurioje bene pirmą kartą viešai įvardino Kremliaus įtaką Lietuvos viešajai erdvei (čia ir toliau paryškinimai – mano):

2011 m. prieš Lietuvą buvo vykdomos informacinės kampanijos, joms skiriama vis daugiau lėšų. Prieš šalyje vykdomus strateginius energetikos projektus nukreipta informacija buvo skelbiama užsienio ir Lietuvoje leidžiamose žiniasklaidos priemonėse.

Lietuvai [..] nepalankaus informacinio fono strategais laikytini trečiųjų šalių užsienio politiką formuojantys subjektai bei su jais susiję mokslo tyrimų centrai, nevyriausybinės organizacijos, informacinės agentūros. [..] Informacines kampanijas už atlygį vykdo kai kurios Lietuvoje veikiančios žiniasklaidos priemonės, nevyriausybinės organizacijos ir judėjimai.

Po metų skelbtoje veiklos ataskaitoje visuomenei VSD iš esmės kartojo savo įžvalgas:

Siekdamos savo tikslų užsienio valstybės naudoja tradicinės galios politikos  instrumentus,  energetinių  ir ekonominių resursų kontrolę, siekia Lietuvoje suformuoti įtakos grupes, galinčias paveikti Lietuvos politinių jėgų sprendimus. Prieš Lietuvą yra vykdoma aktyvi informacinė, ideologinė ir istorijos „perrašymo“ politika.

2014 m. kovą VSD pristatė Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą (veiklos ataskaita liko formaliu biurokratiniu dokumentu). Kategorijomis (ir konkrečiais pavyzdžiai) įvardinti prieš Lietuvą dirbantys subjektai:

Prieš Lietuvą nukreiptą Rusijos informacinę bei ideologinę politiką vykdo Rusijos Prezidento administracija, vyriausybė, valstybinės arba jos remiamos informacinės agentūros bei žiniasklaidos priemonės, akademiniai centrai, „nevyriausybinės“ organizacijos, saugumo ir žvalgybos tarnybos, atskiri žurnalistai, politologai, istorikai, viešųjų ryšių specialistai.

Lietuvos RsV agentūrų rolė

Naują viešos diskusijąos etapą liepos 3 dieną pradėjo 15min.lt žurnalistas Skirmantas Malinauskas, kai portale buvo paskelbtas jo tekstas „Lietuvos viešųjų ryšių agentūros dievagojasi Rusijai nedirbančios, bet Kremliaus pinigų neatsisako“. Į jį sureagavo Mykolas Katkus savo Facebook įrašais – pirmuoju-šmaikščiuoju, ilgesniu paaiškinimu. Temperatūra kilo ir Skirmantas reagavo, kai sulaukė užuominų apie teismus, į ką Mykolas reagavo trumpai ir tikslingai. Panašu, kad tema Skirmantą sudomino ir jis pradėjo kapstyti toliau.

Skirmantas savo komentaruose teigia, jog teksto ašis – žinia/klausimas Lietuvoje viešuosius pirkimus perkančiosioms organizacijoms, kurios pirkimo sąlygose nekreipia dėmesio į galimus esminius RsV ir kitų paslaugų tiekėjų interesų konfliktus, kai tuo pat metu dirbama ir su valstybine Lietuvos organizacija, ir su strategiškai priešingus interesus turinčiais Kremliaus kontroliuojamais subjektais.

Mykolas perfrazuoja tiesiai – kaip tekstą supras vidutinis skaitytojas: „žurnalistas ieškojo ir surado Rusijos šnipų“. Esą tie asmenys dirba ir kenkia Lietuvai. Vertas dėmesio situaciją paaiškinantis Mykolo retorinis klausimas:

Aš laikausi nuostatos, kad mūsų darbas nėra toks nekaltas, mat taisyklės nėra tokios aiškios, o galimybės – didžiulės. Kaip ir darbo su politinės partijoms atveju, dirbdamas su kompanija su ja susitapatini. Kadangi politizuotų Rusijos kompanijų sėkmė dažniausiai reiškia Lietuvos nesėkmę – pajutau, kad to daryti negalėsime. Tačiau aš nesu tikras, kad tai vienintelis teisingas atsakymas. Kartais gal būtų geriau, kad net priešiškai nusiteikusi kompanija teiktų informaciją, o ne užsiimtų agresyvia propaganda. Kita vertus – kas bus tas kompanijos patikimumo vertintojas? Politikai? VTEK? VSD? Skirmantas Malinauskas? Taigi tai kiekvieno apsisprendimo reikalas.

Kaip Mykolas savo komentaruose pastebi, su Rusijos organizacijomis dirba daugybė skirtingų sektorių lietuviškų įmonių – teisininkai, lobistai, žiniasklaidos priemonės ir daugybė kitų. RsV sektorius – vienas iš dažniausiai minimų, tačiau tikrai ne pats svarbiausias ginant užsakovų interesus.

Kas ir kaip turėtų dėti brūkšnį? Ar rusiškas kapitalas automatiškai yra velnio sėkla? Kaip tada vertinti visus į Rusiją eksportuojančius ir/ar jai paslaugas teikiančius? O Rusijos satelitams iš Azijos ar Baltarusijos?

„Rosatom“ („PR Inc.“) konkursas

Diskusijos ištakos – dar 2013 m. gegužės BNS žinia, jog „Rosatom“ pradėjo ieškoti paslaugos tiekėjų viešojo pirkimo būdu. Tuo metu akcentuota, jog konkursas yra išbandymas žiniasklaidai, nes neva pagrindinės paslaugos bus informacijos sklaida.

Daugiau kaip po metų – 2014-ųjų gegužės 30 d. delfi.lt (Šarūno Černiausko) tekstas apie Rusijos įmonės laiškus Lietuvos RsV agentūroms. Kaip FB rašo Skirmantas:

Šiandien tris kartus pasikalbėjau su Rusijos agentūros “PR Inc.” vadovu. “Rosatom” tikrai ruošėsi rengti konkursą Lietuvoje, tačiau ši agentūra nusprendė visiems užbėgti už akių ir pati savo iniciatyva išplatino su “Rosatom” nesuderintą siūlymą. Mano žiniomis “Rosatom” iš viso Lietuvoje konkurso neberengs po kilusios audros, o šiai agentūrai radosi labai daug problemų. Dėl to neliūdžiu. Nors prašė, agentūros pavadinimo neišėmiau. Manau, rašyti buvo verta.

Kada Kremliaus įtaka Lietuvos RsV agentūroms yra žalinga valstybei?

Į šį klausimą gali atsakyti tik tiesiogiai dirbantys (arba vidinę informaciją turintys) specialistai, nes tai priklauso nuo kelių aplinkybių:

  • užduočių pobūdis (techninis darbas ar strateginės konsultacijos);
  • realus ar tariamas interesų konfliktas su Lietuvos interesais;
  • bendradarbiavimas su Lietuvos saugumo institucijomis.

Skirmanto tekste Arvydas Anušauskas suabsoliutina, jo manymu, visi Kremliaus kontroliuojami projektai yra ir minkštosios galios naudojimo projektai. Tokią mintį palaiko ir buvęs RsV agentūrų asociacijos veidas Linas Kontrimas:

Noriu labai aiškiai pasakyti – Rusija beveik visuose projektuose, jei tik turės galimybę, užsiims propagandine veikla. Tai valstybė, kuri propagandą savo užsienio politikoje naudoja nuo neatmenamų laikų. Ji propagandiniais įrankiais ne tik sugeba išlaikyti savo imperinę sudėtį, bet dar ir kelti didžiulę grėsmę kaimynėms.

Ar tikrai? Lengva būtų užimti priešingą naivuolio poziciją, tačiau visus Rusijos bendrovių interesus sieti su politiniais Kremliaus tikslais – manyčiau, irgi per didelė paranoja. Tiesa, ši aplinkybė nepanaikina būtinybės tokių projektų metu šį pavojų visada turėti omenyje.

Kas iš tiesų dirbo ir dirba su Kremliaus projektais?

Skirmanto tekste įvardintos viešai apie savo bendradarbiavimą skelbiančios agentūros – VRP ir Integrity PR, vykdančios projektus, galimai sietinus su Kremliumi – atitinkamai „Nukem“ (per „Rosatom“) ir „Nord Stream“ (per „Gazprom“). Mykolas FB diskusijoje kelia teisingą klausimą – ar tikrai Rusijos bendrovės pirkdamos neteisėtos įtakos paslaugas apie tai pasiskelbia viešai?

Akivaizdu, kad tokių dirbančių ar dirbusių yra gerokai daugiau ir juos verta suregistruoti į vieną sąrašą. Čia skelbiu tai, ką pavyko per gerą pusvalandį surasti viešai ir prisimindamas vieną kitą mažiau viešą faktą. Jeigu/kai gausiu daugiau informacijos – gyvai papildysiu.

Kremliaus kontroliuojama (bent iš dalies) organizacija Lietuvos RsV agentūra, bendradarbiavimo laikotarpis, nuorodos į pranešimus, pastabos
Darbo partija Pro group (taip pat „Filipavičius ir partneriai“, dabar „Maniac“) – bent nuo 2006 vasario (Darbo partijos bylos medžiaga, kurioje juodosios buhalterijos čekiuose įvardinta vardu ir pavarde) bent iki 2012 Seimo rinkimų
Dujotekana Publicum – bent nuo 2001 (tikrai nuo 2003) bent iki 2007-ųjų NSGK tyrimo (15 išklotinė)
Viešųjų ryšių technologijos“ (dabar – „INK agency“) – bent 2007
Avenire – bent nuo 2010 bent iki 2013
Gazprom Publicum – nuo 2001 bent iki 2004 – Lietuvai finansiškai nenaudingas „Lietuvos dujų“ privatizavimas (2003-2004 metais)
Inter Rao Lietuva Publicum FComm2012-2013, naujo “Dujotekanos” tipo tarpininko, skirstančio Kremliaus pinigus, IPO Varšuvos biržoje kampanija
Lukoil Viešųjų ryšių technologijos – bent 2008
Ad Verum – bent 2012 bent iki 2014 birželio
Nord Stream
(„Gazprom“ kontroliuojama bendrovė)
Integrity PR – bent nuo 2010 birželio iki dabar, tuo pat metu dirba su URM Baltijos regiono valstybių projektu (URM „Nord Stream“ projektą yra įvardijusi kaip pavojingą Lietuvai). Mykolas Katkus teigia, jog VRP šio pasiūlymo atsisakė, nes matė, kad jis kertasi su Lietuvos interesais.
Nukem
(„Rosatom“ kontroliuojama bendrovė)
VRP Hill+Knowlton Strategies – bent nuo 2012 kovo – iki dabar, tuo pat metu (2012 m.) VAE uždarymo projektas, 2014 m. laimėjo LESTO viešąjį pirkimą
Rolandas Paksas DDB & Co. ir Katkevičius – 2002-2003, LRP rinkimų kampanija
Rosatom Mykolo Katkaus teigimu, „Rosatom“ RsV agentūrą Lietuvoje samdė ~2011 metus, kai agentūra platino interviu su Seimo nariais žiniasklaidai
Avenire – bent 2013

Į šį sąrašą, manau, neverta traukti tokių įmonių kaip „Kazmunaygaz“, TNK-BP ar „Yukos“, nes Kremlius jų veiklos Lietuvoje metu darė/daro tik ribotą netiesioginę įtaką. Taip pat nenagrinėju pavienių ekspertų, nes tai sunkiai atsiejama nuo in-house darbo pagal darbo sutartį ir daugeliu atvejų neturiu pakankamai duomenų.

Reziume

Ne tik šiai temai yra žiaurus Lino Kontrimo lūpose nuskambėjęs bendros Lietuvos RsV agentūrų situacijos apibendrinimas:

Norint išgyventi mūsų rinkoje reikia galvojant ne apie metus ar dešimtmečius į priekį, o apie šiandien ir rytoj. Kai kurios agentūros neturi net galimybės svarstyti, kokios pasekmės laukia imantis vieno ar kito užsakymo.

Tai ir atsako į klausimą, kodėl ir kas dirba su Kremliaus kontroliuojamomis organizacijomis. O ar to darbo metu Lietuva patiria (ir kokio masto) žalą – jau tampa kiekvieno besidarbuojančiojo sąžinės reikalu.

Kaip ir visada sąžinės klausimų atveju, šią problemą geriausiai sprendžia viešumas. Tam ir skirtas šis mano tinklaraščio įrašas.

„Ekoinstitutas“ kaip priedangos organizacija?

Praėjusią savaitę Audrė Kudabienė iš TV3 laidos „Prieš srovę“ kalbino apie neetiškas ryšius su visuomene technologijas, kasdienėje kalboje supaprastinai vadinamas juodaisiais viešaisiais ryšiais arba juodosiomis technologijomis. Laidos autoriai nagrinėja plačiai komunikacijos rinkoje nuskambėjusį atvejį, kai fiksuoto ryšio flagmanas „Teo“ buvo apkaltintas neetišku konkuravimu su mobiliojo ryšio bendrovėmis, pasitelkiant priedangos organizaciją – Pasvalio rajone, Gūžių kaime registruotą viešąją įstaigą „Ekoinstitutas“.

Neetiškos ryšių su visuomene technologijos

Neetiškos technologijos į Lietuvą aktyviau pradėtos importuoti iš rytų (Rusijos Federacijos) pastaraisiais metais. Pirmuosius veiksmus galima priskirti 2002-2003 metais Rolando Pakso vykdytai Prezidento rinkimų kampanijai, kai visuomenės dėmesys buvo tikslingai telkiamas išnaudojant iki tol Lietuvoje nematytas taktikas.

Labiau apčiuopiamu ir fundamentaliu žingsniu reikėtų laikyti Rusijoje dirbančio ryšių su visuomene specialisto Antono Vuimos reklaminius veiksmus ir pažintinius seminarus. Po jų bendrovė „RDI grupė“ lietuvių kalba išleido to paties autoriaus knygą apie neetiškų technologijų pradmenis „Juodieji viešieji ryšiai“.

Visgi, nereikia manyti, jog iki tol neetiškų ryšių su visuomene technologijų nebuvo naudota – pavyzdžių galime rasti praktiškai kiekvienoje srityje nuo kiekvieną pavasarį skelbiamo aliarmo apie bundančias erkes iki po rusų kultūros sklaidos priedanga veikiančių Rusijos Federacijos specialiųjų tarnybų.

Kada ryšių su visuomene veiksmai tampa neetiški?

Etika – tai plona raudona linija, kurią peržengę elgiamės ne taip, kaip viešai tikėtųsi mūsų aplinka. Todėl tai, kas vienoje visuomenėje yra neetiška, kitoje gali būti laikoma normalia praktika. Pavyzdžiui, nesantuokiniai ryšiai katalikiškoje bendruomenėje būtų neginčytinai pasmerkti, tuo tarpu kokioje nors šiuolaikiškoje modernumo tvirtovėje kur nors Niū Jorko vidury monogamija būtų pajuokos objektas.

Lygiai taip pat ir ryšiai su visuomene – pavyzdžiui, prieš keletą metų teko ilgokai ginčytis su kolegomis iš Latvijos, kurie nematė nieko bloga, jog už atėjimą į spaudos konferenciją žurnalistams dalina labai apčiuopiamas dovanas (kartais – net grynaisiais), tai Lietuvoje tokia praktika būtų likusi nesuprasta. Dabar, tiesa, situacija ir Lietuvoje keičiasi – nors ir kilo skandalas dėl Lietuvos žurnalistų dovanų gautų nešiojamųjų kompiuterių vizito į Maskvą metu, tai visiems žinomas viešas anekdotas iš „Transparency International“ Lietuvos skyriaus veiklos, kai už tyrimo apie žiniasklaidos korupciją rezultatų analizę regioniniame laikraštyje buvo pasiūlyta susimokėti…

Bendru atveju aš raudoną ribą būčiau linkęs brėžti paprastai – ar buvo meluojama ir remiamasi su tikrove nieko bendra neturinčiais faktais? Ryšių su visuomene veikloje neišvengiamai tenka įvertinti klaidingus lūkesčius ir prielaidas, tačiau jeigu veiksmų sėkmė priklauso tik nuo to, kiek sėkmingas vienam ar kitam naudojamas blefas (ar nutylėjimai), tada etika tikrai pažeidžiama. Todėl neetiškoms technologijoms negali priskirti sąžiningos konkurencijos veiksmų, tarp kurių gali būti ir konkurentų klaidų bei ydų viešinimas. Todėl, pavyzdžiui, dažnai dabar Lietuvoje vykstantys ginčai dėl neskaidrių viešųjų pirkimų tikrai negali būti laikomi neetiškomis technologijoms.

Priedangos organizacija – kas tai ir kodėl naudojama?

Bendrieji komunikacijos principai skelbia, jog informacija tuo geriau priimama ir ja labiau pasitikima, kuo labiau pasitikima informacijos šaltiniu. Todėl visada turgaus prekeivio pažadai apie bulvių kokybę bus mažiau patikimi nei tas bulves valgiusio jūsų gero pažįstamo rekomendacijos.

Todėl priedangos organizacijos skleidžiama informacija visada bus geriau priimama tikslinėse auditorijose, nei kad tokią informaciją skleistų tiesiogiai suinteresuotas subjektas.

Priedangos organizacijos dviejų pagrindinių tipų:

  • su viešais dalininkais/finansuotojais – oficialiai registruotos NVO su jose dalyvaujančiais ar finansiškai remiančiais dalininkais yra ilgalaikis priedangos organizacijos tipas, kuris leidžia vystyti ilgalaikę tam tikros orientacijos vertybių komunikaciją. Pavyzdžiui – „Transparency International“, Lietuvos laisvosios rinkos institutas;
    • (porūšis) vyriausybinės arba tarp-vyriausybinės organizacijos – tai tarpinė forma tarp NVO ir valstybės įstaigos. Pavyzdžiui, Rusijos Prezidento įkurtas fondas „Русский мир“ teoriškai užsiima rusų kultūros sklaida, o praktiškai veikia ir kaip Rusijos Federacijos vykdomos politikos populiarintojas;
  • kurių dalininkai/finansuotojai nėra vieši – remiantis asociacijų laisve atskiros interesų grupės ar jų nariai gali jungtis ir kurti organizacijas ne visada viešindami savo dalyvavimą. Pavyzdžiui, Lietuvoje iki šiol labai reta praktika, jog NVO viešai skelbtų savo realių (!) rėmėjų (finansinių ir ne tik) sąrašus, todėl į šią grupę priskirčiau didžiąją dalį Lietuvoje veikiančių politinių partijų. Paradoksalu, tačiau šiai priedangos organizacijų grupei galima priskirti didžiąją dalį Lietuvoje veikiančių uždarųjų akcinių bendrovių, nes tik reta iš jų viešai skelbia savo akcininkus.

Priklausomai nuo pasirinkto priedangos organizacijos tipo ji gali būti naudojama arba trumpalaikiams tikslams (pavyzdžiui, skandalui sukelti, fiktyviam veiksmui atlikti [pavyzdžiui, boikotuoti viešąjį pirkimą, pasiūlydama itin mažą kainą, kreipdamasi į teismus ir t.t.]), arba ilgalaikiams.

Faktai apie „Teo“ priskiriamą kovą dėl skaitmeninės televizijos

Pakankamai glaustai „Ekoinstituto“ istorija yra aprašyta Tomo Plaušinio straipsnyje „Konkurentai pasitelkė ekologiją?“. Reikia sutikti su kritikuojamųjų replika, jog aštri kritika pateikiama slapyvardžiu pasirašančio asmens, todėl kyla pagrįstų klausimų, kodėl, pavyzdžiui, straipsnyje nepateikiama oficiali „Teo“ pozicija.

Mobiliojo ryšio bendrovės teigia, jog priedangos organizacija šiuo atveju buvo pasitelkta siekiant sukelti visuomenėje baimę, nepasitikėjimą ir abejones (plačiau apie FUD – fear, uncertainity and doubt – technologiją) mobiliojo ryšio antenomis, t.y. jų neva skleidžiamomis ir sveikatai pavojingomis bangomis.  „Teo“ interesų šiuo atveju tikrai turi – mažesnis antenų skaičius reiškia prastesnį mobilųjį ryšį, menkesnes galimybes plėtoti mobiliojo interneto paslaugas, vystyti skaitmeninę antžeminę televiziją (DBV-T). Visa tai reikštų didesnes pajamas bazinėms telekomo paslaugoms – fiksuotam laidiniam telefono ryšiui, interneto paslaugoms, kabelinei skaitmeninei televizijai (DBV-C).

Akivaizdu, jog FUD taktika mobiliojo ryšio antenų atveju veikia ir finansiniu požiūriu turėtų turėti itin gerą ROI rodiklį. Net jeigu vieša baimė pakeis vos 1% mobiliojo ryšio vartojimo mastą, tai reikš milijonus litų daugiau pajamų fiksuoto ryšio paslaugų tiekėjams, kurių didžioji dalis nusės „Teo“ monopolyje. Tad vienos ar kelių UAB, VšĮ ar kt. priedangos organizacijų formų steigimas – tikrai svarstytina ryšių su visuomene taktika. Kur brėžtina raudona linija? Remčiausi oficialiai skelbiamo „Teo“ etikos kodekso 5.1 – 5.2 straipsniais:

5.1. Bendrovė remia laisvą verslą bei konkurenciją ir nebando užkirsti kelio kitoms bendrovėms laisvai su jomis konkuruoti.

5.2. Bendrovė siekia konkuruoti sąžiningai, vadovaudamasi verslo etikos principais ir laikydamasi veikiančių įstatymų. Nugalėti konkurencinėje kovoje Bendrovė siekia efektyvindama valdymą, didindama našumą bei mažindama sąnaudas.

„Teo“ konkurentai teigia, jog telekomas su „Ekoinstitutu“ yra susijęs per ryšių su visuomene agentūrą „Andriuškevičiūtė, Kuras ir partneriai“, kurios vienas didžiausių klientų ir yra „Teo“, o „Ekoinstituto“ vadovė Silvinija Simonaitytė yra buvusi (?) agentūros darbuotoja ar artima bendražygė.

Oficialiai „Teo“ atstovai kaltinimus sąsajomis su „Ekoinstitutu“ atmeta, tačiau galutinį atsakymą pateiktų tik vieši atsakymai į paprastą klausimą – kas užmokėjo už filmo „Grėsmingas signalas“ atvežimą ir pristatymą Lietuvoje? Paprasti klausimai, kuriuos labiausiai turėtų trokšti viešai atsakyti patys „Teo“ (o gal tik „TeliaSonera“) vadovai?

„Snoras“ perka „Lietuvos rytą“

tai reiškia? Tai reiškia, jog rusiškas kapitalas daro strategines investicijas Lietuvoje.

Svarbu atminti:

  • „Lietuvos rytas“ buvo lietuviško kapitalo įmonė
  • „Snoro“ didžioji kapitalo dalis – rusiška
  • „Lietuvos rytas“ turėjo esminių verslo finansavimo problemų dėl nesėkmingų investicijų į naująją spaustuvę
  • „Lietuvos rytas“ bent oficialiai buvo anti-rusiškas

Kokie pokyčiai laukia? Klausimas, ar per „Snorą“ ateina valstybiniai Rusijos Federacijos pinigai, ar tai privačios rusų, bėgančių nuo Kremliaus, investicijos. Greitai pamatysim..

Manau, tai viena pirmųjų stambių krizės pasekmių Lietuvai. Stebim toliau

„ru.delfi.lt“ apie Kremliaus propagandą

Konstantinas Ameliuškinas iš ru.delfi.lt prieš pora savaičių kalbino apie Kremliaus finansuojamus propagandinius projektus, į kurių spąstus patenka ir Lietuvos politikai. Vakar straipsnį paskelbė rusiškoji „delfi.lt“ dalis – „Л.Улявичюс: пропаганда преследует много целей“.

Pagrindinės mano mintys – tai didžiosios dalies Lietuvos politikų nesugebėjimas orientuotis informacinių karų arenoje. Tam reikalingas bent minimalus informacinis raštingumas, kurio absoliuti dauguma vietos politikų neturi arba įgyja tik ne pačiu geriausiu bandymų ir klaidų metodu. Kita įžvalga – tai kokybiškos propagandos savybė, jog ją turi būti įmanoma naudoti skirtingiems tikslams pasiekti. Minėtas Kremliaus filmas tai puikiai vykdo – aršina Rusijos Federacijos gyventojus ir nuteikia juos prieš Baltijos šalis, o tuo metu pas mus tai tampa pleištu vienybei skaldyti ir sąmokslo teorijoms kurti.