XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: Romos katalikų bažnyčia

Vatikano patarimai komunikacijos specialistams

Daugelio kolegų turbūt nenustebinsiu, tačiau man šiek tiek keista, kad galiu ant rankos pirštų suskaičiuoti ryšių su visuomene (o ir komunikacijos plačiąja prasme) srityje dirbančius kolegas, kurie atvirai deklaruotų esą tikintys ar giliai tikintys. Man tai kelia negerą nuojautą, tarsi skaidri ir etiška komunikacija Lietuvoje – išimtis, o ne taisyklė.

Prieš keletą metų radau, tačiau vėliau nepelnytai virtualiai pamiršau tris įdomius Romos katalikų bažnyčios (tiksliau – Popiežiškosios visuomenės komunikavimo priemonių tarybos, angl. Pontifical Council for Social Communications) tekstus:

Kiekviename dokumente radau bent po keletą dėmesio vertų įžvalgų. Jos dar įdomesnės tuo, jog formuluotos ir skelbtos prieš 16-11 metų, t.y. gerokai iki dabartinės komunikacijos sistemos susiformavimo.

Keletas ištraukų iš pirmojo teksto:

  • 14. [..] pagrindinis principas, galiojantis visiems, dirbantiems reklamos srityje: reklamos vadybininkai [..] yra atsakingi už tai, kam jie stengiasi paskatinti žmones [..]. [..] kai jie stengiasi paskatinti žmones blogiems poelgiams, griaunantiems juos pačius ir bendruomenę, jų veikla yra blogis. [..] taikyti manipuliacinius, išnaudotojiškus, korupcinius ir demoralizuojančius įtikinėjimo bei skatinimo metodus moralės požiūriu yra bloga. Čia pastebime ypatingų problemų, susijusių su vadinamąja netiesiogine reklama, kuria siekiama paskatinti žmones tam tikriems poelgiams – pavyzdžiui, pirkti tam tikrus gaminius, – jiems iki galo neįsisąmoninus, kad juos norima paveikti.
  • 15. [..] reklamai nevalia apgaudinėti sąmoningai, nesvarbu, ar per tai, kas sakoma, ar per tai, kas suponuojama, ar per tai, kas nutylima. [..] Tai apima ir pareigą vengti bet kokio manipuliavimo tiesa, kad ir kokiais sumetimais vadovaujantis.
  • 16. [..] reklaminiai skelbimai lengvai tampa „iškreipto požiūrio į gyvybę, šeimą, religiją ir moralumą – požiūrio, žeminančio žmogaus tikrąjį orumą bei menkinančio jo paskirtį,“– skleidėjais. Ši problema yra ypač aštri kalbant apie ypatingai pažeidžiamų asmenų grupes ar klases: vaikus ir paauglius, pagyvenusius žmones, vargšus bei kultūros požiūriu nuskriaustuosius.
  • 23. [..] Ten, kur dorovei prieštaraujančios praktikos jau yra paplitusios bei įsitvirtinusios, sąžiningiems reklamos vadybininkams tai gali pareikalauti nemažų asmeninių aukų. Tačiau žmonės, norintys elgtis moralės požiūriu teisingai, turėtų būti pasirengę labiau patirti nuostolius, žalą bei asmeninius įžeidimus, negu daryti tai, kas morališkai bloga.

Antrasis tekstas:

  • 24. [..] Tiražai, laidų reitingai, pajamos kartu su rinkos tyrimais kartais laikomi geriausiais viešosios nuomonės rodikliais – iš tiesų vieninteliais, kurių reikia, kad veiktų rinkos dėsniai. Taip tikrai galima išgirsti rinkos balsą. Tačiau sprendimų dėl komunikavimo priemonių turinio bei politikos nevalia palikti tiktai rinkai ir ekonominiams veiksniams, tai yra pelnui, nes vien tai neįstengs apsaugoti nei viešojo intereso apskritai, nei mažumų teisėtų interesų konkrečiai.
  • 26. [..] Bendraudami su žurnalistais Bažnyčios atstovai privalo būti sąžiningi ir atviri. Net jei „jų klausimai kartais kelia sumišimą ir nusivylimą”, būtina turėti galvoje, kad tokie „trikdantys klausimai dažnai būdingi daugumai mūsų amžininkų”. Visiems, kalbantiems Bažnyčios vardu, į tokius, regis, nepatogius klausimus privalu atsakyti įtikinamai ir tiesiai.
  • 28. [..] komunikavimo priemonės yra ir bus tiktai priemonės, tai yra įrankiai, galimi naudoti geram arba blogam. Renkamės mes patys. Visuomenės komunikavimo priemonės nereikalauja naujos etikos; jau nustatytus etinius principus tereikia taikyti naujomis aplinkybėmis. Ir tai užduotis, kur kiekvienam tenka tam tikras vaidmuo. Visuomenės komunikavimo priemonių etika nėra vien visuomenės komunikavimo ar moralinės filosofijos specialistų dalykas; priešingai, į apmąstymus ir dialogą [..] turi įsitraukti visi.
  • 32. [..] Būdamas žemėje, Kristus atsiskleidė kaip tobulas Komunikuotojas. „Įsikūnydamas“ jis priėmė prigimtį tų, kuriems bus skirta jo naujiena, perteikta ir jo žodžiais, ir gyvensena. Jis kalbėjo jiems iš vidaus, tai yra būdamas tarp savo tautos, ir skelbė dieviškąją naujieną įpareigojančiai, atkakliai ir be kompromisų. Kita vertus, jis perėmė jų kalbėseną bei mąstyseną prisitaikydamas prie jų vietos bei laiko sąlygų. [..] Jėzus dažnai skelbė savo mokymą palyginimais ir gyvomis istorijomis, gilias tiesas išreikšdamas paprasta kasdienybės kalba. Ne tik jo žodžiai, bet ir darbai, ypač stebuklai, buvo komunikavimo aktai, atkreipiantys dėmesį į jo tapatybę ir parodantys Dievo galią [..]. Mokydamas jis būdavo pagarbus savo klausytojams, dėmesingas jų situacijai bei poreikiams, kupinas užuojautos dėl jų kančių [..] ir tvirtai nusistatęs pasakyti tai, ką jiems reikėjo išgirsti, taip, kad tai patrauktų jų dėmesį ir padėtų jiems priimti naujieną be prievartos ar kompromiso, apgaulės ar manipuliacijos. Kitus jis kviesdavo atverti jam savo širdis ir protus žinodamas, jog taip jie bus patraukti prie jo ir Tėvo [..]. Jėzus mokė, kad komunikavimas yra moralinis aktas [..]. Jis griežtai perspėjo nepiktinti „mažutėlių” ir pasakė, jog tam, kuris tai daro, „būtų daug geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo asilo sukamų girnų akmenį ir įmestų į jūrą” [..]. Jis buvo visiškai tiesus, žmogus, apie kurį galima pasakyti, kad „jo lūpose nerasta klastos”, ir tai, kad „šmeižiamas jis neatsikirtinėjo, kentėdamas negrasino, bet visa pavedė teisingajam Teisėjui” [..]. Jis reikalavo iš kitų nuoširdumo bei tiesumo ir smerkė veidmainiavimą, nesąžiningumą, bet kurį apgaulingą bei iškreiptą komunikavimą: „Verčiau jūs sakykite: ‘Taip’, jei taip, ‘Ne’, jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo”.

Romos katalikai: pakeliui iš monologo į dialogą

Apie Romos katalikų bažnyčios komunikacijos klaidas jau esu rašęs 2010-asiais, po a.a. Algirdo Mykolo Brazausko mirties susidariusios komunikacijos krizės. Šįkart prie temos paskatino grįžti Lietuvos radijo žurnalistas Simonas Bendžius, paklausęs apie situaciją bažnyčioje dėl popiežiaus liokajaus bylos. Visą reportažą galite paklausyti internete laidos „Ryto garsai“ archyve spalio 5 d. įraše suradę žymą 121:30 arba laidos įrašą perskaityti straipsnio „Popiežiaus liokajaus istorija – pernelyg sureikšminta ar rodanti krizę Romos kurijoje?“ forma interneto portale bernardinai.lt.

Čia pateikiu savo komentaro dalį, kuri bene tiksliausiai apibūdina, kokią pagrindinę problemą matau šių dienų katalikų bažnyčios komunikacijai Lietuvoje:

Krikščionių bažnyčia neišvengiamai turės specializuotis arba labai individualizuoti savo kalbėjimą. Pavyzdžiui, jeigu krikščionių dvasininkai kalba su savo tiesiogine bendruomene, tikinčiaisiais – apeigų dalyviais, dar kokiu būdu suburtais į vieną vietą, tai natūralu, kad jie turi teisę ir gali kalbėti aštriau, griežčiau ir labiau pamokomai.

Tuo metu kalbantis su visuomenės nariais, kurie su Bažnyčia turi daug menkesnius santykius nei tikrieji nariai, pavyzdžiui, kitų religinių bendruomenių atstovais, netikinčiais asmenimis, natūralu, kad viešojo kalbėjimo logika sakytų, kad tokiu atveju jų nuostatos ir veiksmai turi būti žymiai nuosaikesni. Tai šioje vietoje klausimas – kaip jiems užtikrinti šiuolaikiško dialogo galimybę. Būtent dialogo, o ne vienpusiškos nuomonės reiškimo.

Nes Bažnyčia čia turi tokią esminę vidinę problemą, susijusią su autokratijos principais, kai popiežius iš esmės valdo visą bendruomenę savo tiesioginiais įsakais, jokios demokratijos Bažnyčioje iš esmės nėra ir pagal apibrėžimą negali būti. Kaip popiežius visos Bažnyčios mastu, taip vyskupai vyskupijos mastu yra tiesioginiai valdovai. Jie turi suvokti, kad šiuolaikiniame pasaulyje tas autokratinis modelis veikia mažų mažiausiai su didelėmis išlygomis, o aš sakyčiau, praktiškai visai nepasiteisina.

Tai šioje vietoje didžiausia problema Bažnyčiai yra mąstymo pobūdžio pasikeitimas, jie turi pradėti klausyti ir įsiklausyti į savo bendruomenę, kas yra sudėtinga grynai iš psichologinės pusės. Bažnyčiai buvo įprasta, kad pakakdavo pasakyti savo nuomonę ir ji tapdavo įrašyta tiesa. Tačiau dabartinėje visuomenėj Bažnyčia nebegali leisti sau taip elgtis, nes tiesiog ta abejonės dalis yra tiek daug išaugusi, kad vienpusiškas ir tiesmukas teigimas kažkokių tiesų jų nepagrindžiant, neįtikinant savo bendruomenės tampa nuolatinė problema ir mažina tikinčiųjų dalį.

Jeigu reikėtų šią mintį išreikšti paprastai ir vienu sakiniu, tai reziumuočiau, kad pagrindinis iššūkis bažnyčiai – tai kalbėjimo būdo pakeitimas, persikeliant iš sakyklos į „Facebook“ socialinio tinklo profilį. Kelias milžiniškas.

Romos katalikų vadovų komunikacijos klaida

Valstybinė statistika skelbia, jog Lietuvoje dominuoja Romos katalikų bažnyčia – iš Lietuvoje dirbančių 966 dvasininkų net 855 (88,5%) šių metų pradžioje priklausė Romos katalikų (lotynų apeigų) religinei bendruomenei. Net ir abejojant dėl visuomenės religinių jausmų akivaizdu, jog šis santykis parodo esminį religinių bendruomenių pasiskirstymą. Beje, įdomu tai, jog net ir nediskutuotinai mažėjant tiek Lietuvos gyventojų, tiek ir aktyviai praktikuojančiųjų katalikų skaičiui, Lietuvos RKB (Romos katalikų bažnyčios) „biurokratinis“ aparatas didėja – nuo 2003-iųjų iki 2010-ųjų dvasininkų skaičius padidėjo 8,6%.

Nors ir mažėjanti, tačiau išliekanti dominuojančia religine organizacija RKB pastaraisiais metais sulaukia vis daugiau antpuolių tiek iš įvairių visuomenės grupių, tiek iš žiniasklaidos, kuri atviros ar paslėptos reklamos neperkančias įstaigas tradiciškai linkusi pasirinkti aršios kritikos taikiniais. Nieko stebėtino, jog ir a.a. Algirdo Brazausko mirtis bei su ja susiję RKB sprendimai tapo naujos kritikos lavinos situacija. Stebina tai, jog Lietuvos katalikų lyderiai tokioje aplinkoje patys darė komunikacijos klaidas, kurias oponentai noriai išnaudojo…

Vyskupų sprendimo motyvai

Dabar, post factum, siūlyčiau nuosekliai perskaityti tris vertus dėmesio tekstus. Chronologine tvarka:

Visi realūs ir neformalūs sprendimo motyvai geriausiai išdėstyti Tomo įraše. Algirdo Brazausko noras būti įneštam į katedrą – tai dar vienas jo prisitaikėliško gyvenimo būdo etapas, kai reikšmingu momentu norima susitaikyti ir su Dievu. Čia kaip niekada man patinka tvirta ir aiškias gailestingumo ribas brėžianti bažnyčia, kuri išlieka prie savo vertybių.

Ir iš tiesų, kaip galima Algirdą Brazauską laikyti rimtu kataliku, kai jis drįso lrytas.lt sakyti, jog:

– Ar jūs einate išpažinties?

– Ne. Aš pats su savimi pasikalbu. Manau, kad išsilavinę žmonės nelabai beeina išpažinties.

Išsakyti savo nuodėmes kam – eiliniam žmogeliui?

Negi tas, kuris išklauso, yra nuo Dievo? Juk žinome – visokių yra Dievo tarnų. O komunija kai kur jau yra suteikiama visai bažnyčiai, be išpažinties.

Formalūs reikalavimai ir aptakus formulavimas – pagrindinio sprendimų priėmėjo Vilniaus arkivyskupo laiške, o ganėtinai rimtą motyvą išdėstė ir Kauno arkivyskupas – gana ženkliai RKB narių daliai Algirdas Brazauskas yra joks autoritetas, gal net priešingai, todėl jo perdėm didelis garbinimas būtų sutiktas aiškiai neigiamai. Gal net pasikartotų ir viešos protesto akcijos bažnytinių iškilmių metu.

Sprendimo viešinimo ir krizės valdymo klaidos

Faktas kaip blynas – Lietuvos Vyskupų konferencijos plenarinis posėdis birželio 28 dieną buvo suplanuotas iš anksto. Tad vyskupai iš tiesų turėjo puikią progą apsvarstyti visus sprendimo motyvus už vienokią ar kitokią anapilin išėjusiojo pagerbimo tvarką. Akivaizdu, jog nuo to ir buvo pradėta – informaciniame pranešime konstatuota, jog posėdis prasidėjo nuo maldos už Prezidentą.

Bene pagrindinė vyskupų klaida – nenoras paaiškinti sprendimo motyvų. Gana taikliai tai atspindi delfi.lt kalbinto Vilniaus vyskupo Juozo Tunaičio atsakymai (pažymėtos svarbios vietos):

<…> Apsvarstėme viską gerai ir nutarėme pasiūlyti, kad nereikėtų nešti į Katedrą

<…> Bažnyčios atstovai taip nutardami „turėjo savų racijų“

<…> Pradžioje mes iš karto taip pasakėme. Turime savų racijų ir taip nusprendėme

Klausiamas, kodėl negalima atskleisti apsisprendimo priežasties, vyskupas nenorėjo aiškinti: „Nieko negaliu, čia jau apsvarstėme viską gerai ir nutarėme pasiūlyti, kad nereikėtų nešti į Katedrą. Čia yra mums patiems tik žinomos racijos ir jums aiškinti aš nenoriu“.

Jis taip pat teigė, kad jeigu ir būtų nutarta nešti karstą į Arkikatedrą, būtų labai sunku suvaldyti procesą techniškai.

<…> Mes jau iš anksto buvome tą aptarę, kad to chaoso nedarysim. Bet kaip dabar ir posėdyje pasirodė, jeigu būtume ir leidę, nebūtų buvę galimybių, bet čia tik jie (Prezidentūra, Užsienio reikalų ministerija – DELFI) gali paaiškinti. Ir užsienio svečiai, ir visa kita – jiems ir dabar nepaprastai daug derinimo ir visokių sunkumų iškyla…

<…> karstas į bažnyčią nebūtinai nešamas ir tuomet, kai miršta ne valstybės vadovas.

Popkultūros visuomenėje kažkas drįsta nekomentuoti savo sprendimo! Šiuolaikinei žiniasklaidai nėra ir negali būti skanesnio preteksto apkalti visomis pasaulio nuodėmėmis. Telieka perskambinti visiems, kam netektis yra netektis ir prašom – pralaimėjimas 0:6 garantuotas… Kitokios nuomonės yra, bet jos komunikacijos krizei įsiliepsnojant lieka nuošalėje.

RKB komunikacija tylėjo nepateisinamai ilgai – komentavo kas tik nori ir apie ką tik nori, todėl procesas liko nevaldomas. Tik po dviejų dienų sureaguoja Kauno arkivyskupas – ir tai ne viešai savo vardu, o tik interviu forma katalikiškajame portale bernardinai.lt.

Ir tik po laidotuvių, praėjus 4 dienoms (!) po krizės pradžios, savo poziciją viešai laišku išdėsto Vilniaus arkivyskupas. Gynybai pasirinktas principas „apie mirusįjį tik gerai arba nieko“ yra tinkamas, tačiau komunikacijos krizės akivaizdoje tai tolygu ramiai stebėti aršiai liepsnojantį laužą, sakant, kad jis pats nurims. Žinoma, laužas nurims, tačiau jame degančios malkos tikrai sudegs.

Tai, ką viešai ir atvirai savo tinklaraštyje surašė Tomas Viluckas, turėjo būti aiškinama ir viešai deklaruojama iš karto, kai tik paaiškėjo, jog žiniasklaida kabinasi ir krizė kyla. 5 dienos – totalus pralaimėjimas viešojoje erdvėje. O gaila, nes viešas ir aktyvus RKB sprendimo viešinimas galėjo uždirbti pagarbos ir sustiprinti pagarbą organizacija. Dabar, grynai dėl nesugebėjimo dirbti XXI amžiaus ritmu, RKB gavo stiprų niuksą.

Verta priminti komunikacijos krizės valdymo pagrindus:

  1. krizės situacijos konstatavimas;
  2. krizės valdymo komandos įsijungimas (sudarymas);
  3. sulaikantis pranešimas (angl. holding statement);
  4. parama/užuojauta nukentėjusiems;
  5. krizės neutralizavimo veiksmų planas ir jo įgyvendinimas;
  6. rezultatų įvertinimas.

Iš šono vertinčiau, jog RKB atveju [1] pavėlavo apie 1-2 paras, [2] nebuvo iš viso, [3] (Sigito Tamkevičiaus interviu) pavėlavo mažiausiai parą, [4] (Vilniaus arkivyskupo atsiprašymas) tiek pavėluotas, tiek išreikštas netinkama forma; [5] vėlavo 3-4 paras.

wp-content/uploads/2010/07/vilniaus_katedra.jpg96